Po labai simboliškos, devynis mėnesius trukusios meno erdvės rekonstrukcijos vėl atgimsta Kauno fotografijos galerija, atsikračiusi seno pavadinimo, tačiau žadanti ir toliau tęsti įprastą parodinę veiklą, rengti klasikinės ir šiuolaikinės fotografijos projektus bei atverti duris įvairaus pobūdžio meno kūrėjų akcijoms, kurios atneš šiek tiek naujų vėjų.

Atsinaujinusioje baltoje, estetiškoje erdvėje gegužės 27 d. pristatyta 1979 m. Kauno fotografijos galerijos įkūrimą inicijavusio ir 30 metų šios meno erdvės neapleidusio bei jai vadovavusio, buvusio Kauno fotomenininkų sąjungos pirmininko, fotomenininko Aleksandro Macijausko retrospektyvinė kūrybos darbų paroda „Ratas“. Ją sudarė ne pats autorius, o kolegos Gintaras Česonis ir Tomas Pabedinskas. Tačiau fotografo tai nė kiek nesuglumino: „Man jų sudarymas patinka. Šiek tiek pagudravau: ko pats nenorėjau dėti, ir jiems nerodžiau. Jie, žinoma, galėjo parodyti ir mano antrąją fotografijos darbų dalį, kuria kitados pradėjau ir dabar baigiu savo kūrybą. Tačiau atrinkta dokumentinė fotografija gal atrodo vertingesnė, tikresnė. Kažkada ir pats sakiau, jog gyvenimas dažnai yra įspūdingesnis, nei mūsų fantazijos išraiškos. O kitokios fotografijos žmonės, kurie domėsis, visada galės rasti mano knygose.“ Tačiau ir stovėdamas savo darbų apsuptyje A. Macijauskas didžiausią pagarbą norėjo atiduoti ne jiems, o pačiai galerijai: „Patys mes ją vadiname bažnyčia. Daug dėl jos teko man pakovoti, o dabar tai daro Gintaras, kuris turi puikių idėjų. Svarbiausia, kad galerija atsidūrė gerose rankose – žmogaus, kuriam neįdomi buitis, o rūpi reikšmingi dalykai.

Svarbu išlaikyti galerijos lygį ir jį pakelti. Per tokį ilgą laiką joje buvo daug įsimintinų parodų: labai senos klasikos ir itin pažangių darbų. Ir lietuvių, ir užsieniečių autorių. Tik gaila, kad sudėtinga klasika dažnai likdavo žiūrovų neįvertinta. Didžiausią pasisekimą, deja, turėdavo „Išprotėjusi fotografija“.

Iš tiesų mūsų galerijoje buvo rodoma viskas, ką bijojo rodyti Vilniuje: drąsūs aktai, politiškai aktyvūs darbai. Ir nieko blogo neįvyko. Manau, mes patys save per daug stabdydavome. Todėl ir naujajai galerijai linkiu sėkmės ir drąsos.“

Fotografas Vytautas Pletkus, kuris ne itin linkęs savo parodas eksponuoti Kaune, dabar jau leidžia sau pagalvoti apie tokią galimybę, nes apėjęs naujas erdves buvo puikiai nusiteikęs: „Pagaliau bus kur pasižiūrėti geros fotografijos. Atsirado tiek papildomos vietos ir vizualiai, ir fiziškai. Toks sterilumas gali padėti kurti ypač jautrias parodas, kurioms reikia daug erdvės. Manau, čia galės išsitekti ir puikiai įsikomponuoti vizualūs ir ne tik vizualūs menai. Labai norėčiau galerijoje pamatyti Algį Griškevičių, kuris, mano požiūriu, kaip tik ir yra toks tarpdisciplininis menininkas, nes tiek daug nuveikia, kol prieina iki pačios fotografijos. Tai greičiau tik jo sumanymų fiksavimo būdas. O šiandieninėje A. Macijausko parodoje pastebėjau keletą nematytų darbų, ir tai jau įdomu.“

Parodos atidaryme apsilankęs kaimynystėje įsikūrusios „Meno parko“ galerijos direktorius Arvydas Žalpys prisipažino, jog konkurencija jo nė kiek nebaugina, nes kuo daugiau aplink galerijų, tuo visiems geriau. Atsinaujinę kaimynai tik skatina nauju žvilgsniu pažvelgti į jau seniai remonto laukiančią ir gana aptriušusią „Meno parko“ erdvę, kuri jau neatitinka tarptautinėms parodoms keliamų reikalavimų. Atrodo, jog ne tokie tolimi liepos mėnesio planai jau turės bendrų abiejų galerijų sąlyčio taškų.

Antanas Sutkus teigė, jog visada galvojo, kad fotografijoje svarbiausia išleistos knygos, tačiau pamatęs naująsias erdves įsitikino jų svarba fotografijai: „A. Macijausko darbus čia matau visiškai kitaip. Dabar manau, kad anksčiau reikėjo dar daugiau galerijų „pramušti“, nes jos skirtos kelioms kartoms, išlieka ilgiau nei knygos. O ir tarybinė valdžia, atrodo, buvo sukalbamesnė nei dabartinė.“

G. Česonis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas ir svarbiausias asmuo tvarkant galerijos statybinius bei strateginius reikalus, džiaugėsi nuveiktais darbais, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Jono Staselio sveikinimais atidarius pačią geriausią fotografijos galeriją Lietuvoje, kuria gali didžiuotis Kaunas, ir pasakojo „Nemunui“: „Sutvarkyti galerijos erdvę ir pakeisti parodinės veiklos strategiją buvo labai svarbu. Ir ne kada nors, o taip greitai, kaip įmanoma, nes parodinių erdvių situacija mieste buvo ir tebėra liūdna. Fotografijos galerijos erdvę jau buvo sunku panaudoti, o veiklos norėjosi kokybiškos. Tamsi patalpa, nelygios, ryškiai geltonos sienos su vinimis ir nišomis, nekokybiškas apšvietimas, klaidus įėjimas seniai erzino. Galerijos rekonstrukcija užsitęsė ne planuotus keturis, o devynis mėnesius. Pastatas yra ne tik prestižinėje Kauno senamiesčio vietoje, bet ir Kultūros vertybių apsaugos zonoje. Jo komunikacijų būklė – avarinė. Tačiau ne visos valdžios institucijos pasitiko geranoriškai. Pradėjome nuo žinios – tai kultūros vertybė, nieko keisti negalima. Dabar vietoj prastos sovietinės restauracijos turime puikią šiuolaikinę rekonstruotą galeriją. Tiesa, dar daug ko trūksta: blizga grindys, šviestuvai be gaubtų, nėra papildomo apšvietimo, laiptelių, neveikia garso aparatūra, remontuotinas fasadas ir t. t. Vis dėlto tai jau viena iš tinkamiausių ir geriausių tokio pobūdžio erdvių Lietuvoje. Tai pripažino pirmieji parodos lankytojai, pokyčius galerijoje palankiai įvertino ir pirmieji užsienio svečiai, parodų kuratoriai. Tikimės, jog greitai baigsime ir minėtus darbus. Pirmą kartą fotografijos parodos atidarymas užsitęsė ilgiau nei keturias valandas, žmonės nesiskirstė ir bendravo, duris varstė vis nauji lankytojai, o kitos dienos rytą jas klebeno dar prieš atidarymo laiką. Tai teikia vilties. Tikiuosi, galerija bus vieta, kurion ateinama pažinti, atrasti, bendrauti.

Parodinė veikla neapsiribos vien klasikinės tradicinės fotografijos parodomis, bet nudžiugins ir šiuolaikiniais tarpdisciplininio meno projektais, kuriuose fotografija tėra sudedamoji dalis ar užuomina. Bus siekiama profesionalumo, kokybės, novatoriškumo ir aktualumo. Parodų rengsime mažiau, dažniau bus organizuojami susitikimai, seminarai, paskaitos. Liepą galerija pasitiks festivaliu „Kaunas in Art“, o jau rugsėjį joje viešės Martinas Parras – vienas garsiausių pastarojo meto menininkų. Vėliau – Algis Griškevičius su naujausiais fotografiniais darbais ir instaliacijomis. Tikiu, kad galerijai atsinaujinti padės ne tik perdažytos sienos ir pakeistos lemputės, bet ir gyva, įdomi veikla.“