„Kai aš jaučiuosi blogai, einu pasivaikščioti, – liečiu medžius, kalbuosi su paukščiais, gėlėmis, vabalėliais.... ir tada pasidaro geriau“, – pataria Serafina iš Paryžiaus atklydusiam, kažkodėl nelaimingam svetimšaliui, kurio namus ji turi tvarkyti ir prižiūrėti.

Taip užsimezga draugystė dviejų sociumo atskirtyje atsidūrusių žmonių, – ekscentriškos, ant beprotybės ribos balansuojančios tarnaitės Serafinos Luji ir vokiečių kolekcionieriaus, homoseksualo Wilhelmo Uhde, bandančio pasislėpti nuo persekiojimų, o gal ir savo paties demonų, miestelyje, pavadinimu Senlis. Abu yra atsidūrę toli už vidutiniškumo, turbūt todėl gerai supranta vienas kitą. Kai iškilmingos vakarienės metu, visažiniams snobams kertant prabangius patiekalus, Uhde staiga pastebi pačiame atokiausiame kampe, ant grindų pastatytą kuklų paveikslėlį su nupieštais obuoliais, „kurie galėtų būti slyvos arba kokie nors persikai, bet ne, – yra obuoliai“, jam nekyla abejonių, jog atrado naują talentą. Tokį kaip Henri Ruso, Žoržas Brako ar Pablo Picasso.

Tas naujas talentas dieną šveičia jo namų grindis, o naktį tapo vaisius, gėles, lapus. Įkvėpimo semiasi iš tikėjimo, spalvotų vitražų bažnyčios languos ir to, ką regi akys. Neturi jokio išsilavinimo, tačiau psichologinių problemų – daug. Dažus pasidaro pati, prisikasusi purvo, kurio apstu aplinkui ar paslapčia nukniaukusi gyvulių kraujo mėsininko parduotuvėje.

Akimirka iš filmo „Serafina“

„Norėjau, kad filmas būtų toks, kaip Serafinos paveikslai, – paprastas, nuoširdus, gyvas“, – tarptautinio pripažinimo sulaukusią, keliais „Cezariais“ apdovanotą biografinę dramą „Serafina“ („Seraphine“, 2008) pristatinėja režisierius Martinas Provostas.

Filmas gali pasirodyti senamadiškas, sudėliotas iš aiškių kompozicijų, statiškų kadrų, kuriuos taip intensyviai neigė prancūzų Naujosios bangos kūrėjai. Provosto kino kalba klasikinė kaip provincijos peizažai, kur nėra nieko neįprasta, išskyrus tai, kad šlamantys medžiai ar žaliuojantys laukai slepia savyje kažkokią gilią išmintį, gerai suprantamą naivuoliams, tegul ir aklai sekantiems tuo, ką vadiname pašaukimu ar kūrybos instinktais. „Lunatikai, kurie piešia lyg šešiamečiai“, – naivaus meno (primityvizmo) kryptį apibrėžia savo meniniu skoniu neginčijamai įsitikinusi poniutė, anot kurios, Serafinai labiau tiktų tvarkytis, negu piešti. Tačiau jos draugas ir globėjas Uhde (aktorius Ulrich Tukur) mano kitaip. Pasisodinęs ant kėdės savo „atradimą“ – didžiulę nerangią moteriškę, slepiančią sugrubusias nuo darbo rankas prijuostėje ir spoksančią į jį nieko nesakančiomis mažomis akutėmis, jis aiškina, kad ji turi talentą. Neaišku, iš kur, neaišku, kodėl. Tačiau Serafinos paveikslai turėtų būti eksponuojami parodoje, gal net Paryžiuje. Paroda, žinoma, įvyks, bet tik 1945 metais, kada prancūzų dailininkė leis savo paskutines dienas, uždaryta beprotnamyje.

Režisierius M. Provostas teigia, kad, prieš pradėdamas filmuoti, visai kūrybinei grupei parodė dvi juostas: Maurice Pialato „Van Gogą“ ir Peterio Watkinso „Edvardą Munchą“. Šiuos didžiuosius dvidešimtojo amžiaus tapybos meistrus persekiojo vizijos, košmarai, psichozės, į susinaikinimą vedanti kančia ir lygia greta gimstantys iškilūs meno kūriniai.

Akimirka iš filmo „Serafina“

„Kančia yra neatskiriama žmogiškojo gyvenimo dalis, taip pat, kaip ir laimė. Bandydami išvengti ir vieno, ir kito, mes neigiame savo prigimtį“, – sako M. Provostas. Jo filmo herojė Serafina priima kančią ne kaip naštą, o kaip duotybę, – daug nesigilindama į savo sunkią dalią, ji sukasi it voverė rate, kad tik užsidirbtų keletą grašių ir vėl galėtų tapyti. Serafinos talentas skleidžiasi kasdienybėje, – režisierius kantriai seka paskui jos proziškus darbus, atrodytų, su didžiuoju pašaukimu nieko bendra neturinčią pilką ir nykią buitį, kol galiausiai leidžia priartėti prie kūrybos paslapties. Staiga iš labai arti, žvakių šviesoje, pamatome tarsi apsėstą moteriškę, susirangiusią ant grindų tamsiame kambarėlyje, kabinančią pirštais dažus ir tepančią juos ant drobės su pašėlusiu įniršiu. Galiausiai susitaršiusi būtybė iškelia rankas aukštyn ir užgieda stipriu, tačiau nemelodingu, kraupoku balsu, tarsi užtvirtindama tik gimusį šedevrą, o kartu ir savo beprotybę.

Neatsitiktinai Serafinos vaidmeniui pasirinkęs belgų kilmės aktorę Yolande Moreau, Provostas užsimena apie neįprastą dviejų moterų panašumą, leidusį aktorei įkūnyti praėjusiame šimtmetyje gyvenusią dailininkę, perteikti jos vidinę sumaištį, keistenybes, tikėjimą, drąsą. Sekdama savo pašaukimu, ji visiškai nepaiso išorinių aplinkybių. „Tu verčiau nusipirktum anglių žiemai“, – moko ją namo šeimininkė. Socialiniame dugne gyvuojančios dailininkės nejaudina nei šaltis, nei alkis, nei skurdas.

Jos laimė yra tapyba. Ryškiaspalvius augalų ornamentus ji piešia net tada, kai užklumpa Pirmasis pasaulinis karas, ir Uhde yra priverstas grįžti į Vokietiją, taip ir nespėjęs išpildyti savo pažadų. Patekusi į dar didesnį vargą, Serafina pradeda kurti dar intensyviau. Pagaliau, 1927-aisiais, jos nelaimės lyg ir baigiasi: grįžęs kolekcionierius pasiūlo jai stipendiją, ir varguolės gyvenimas tampa prabangus bei džiaugsmingas. Serafinos kūriniai, – būtinai dviejų metrų aukščio, – puikiai parduodami. Ji gali tapyti visą dieną, visą naktį, valgyti iš sidabrinių indų, siūdintis baltą taftos ir šilko nuotakos rūbą. Kas yra tas mistinis dailininkės sužadėtinis, žinoma tik jai vienai, – psichinė liga smogia tada, kai artėja tas ilgai lauktas išsipildymas, kai „visi angelai sukviesti“ ir paveikslai paruošti personalinei parodai.

Akimirka iš filmo „Serafina“

Tačiau žemiškoji būtis dažnai nepaiso dangiškųjų norų, – prasideda Didžioji depresija, ir Serafina privalo dar kartą susitaikyti su realybe. Bet ji jau nebegali susitaikyti. Apsivelka puošniąją suknelę ir blaškosi miestelio gatvėmis, dalydama brangenybes jo gyventojams. Kada atvažiuoja policija, moteriškė pasiduoda be jokios isterijos, tarsi žinodama, jog taip ir turėjo nutikti. Angelai dingsta tamsoje.

„Bandžiau išvengti įmantrios istorinės rekonstrukcijos, su kuriomis susiduria dauguma biografinių juostų“, – teigia M. Provostas. Imdamasis itin rizikingos temos, jis išvengia šiuo atveju nereikalingų mistifikacijų, perdėto jautrumo ar patoso. Serafinos Louis portretas – kasdieniškas, netgi šiurkštus, pasakojantis ne tik apie menininkės dramą, bet ir apie tai, kad talentai gyvena ne kažkokioje išskirtinėje beorėje erdvėje, o šalia mūsų. Kad neretai jie taip ir lieka nepastebimi ar ignoruojami dėl savo kitoniškumo, taip pat, kaip ir jų darbai, neatitinkantys perfekcionistiškų visuomenės lūkesčių.