Kai kurie lietuvių kalbos klausimai pastaruoju metu sukėlė tikrą emocijų audrą tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje. Kalbos gynėjai ir priešininkai aktyviai diskutuoja, ginčijasi, netgi plūstasi, mėgindami įrodyti tiesą, rasti atsakymą į, rodosi, amžiną klausimą: kiek lietuvių kalba gali pasiduoti išoriniams poveikiams, kad neprarastų savitumo? Kokia šiandien tarmių padėtis, ar mūsų vaikai dar gerbia lietuvių kalbą, jei jų galvose ir kasdieniame gyvenime įsišaknija anglų kalba? Koks yra „šveplų“ trumpųjų žinučių fenomenas?

Į šias kalbos problemas galima pažvelgti kalbos vartotojo ir kalbininko žvilgsniu. Todėl mintimis apie lietuvių kalbos padėtį dalijasi dr. Rita Miliūnaitė, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje diskutuojama ne viena lietuvių kalbos padėčiai aptarti aktualia tema. Kalbama apie madą, kitų kalbų ar kultūrų įtaką. Mėginama apeliuoti į šiuolaikinių technologijų „keliamą pavojų“kalbos išlikimui. Jūsų nuomone, kas vis dėlto lemia vienokią ar kitokią lietuvių kalbos padėtį šiandien? Kokios galimos šios problemos (jei laikysimės tokios pozicijos) perspektyvos?

Kalba yra neatsiejama nuo tų, kurie ją vartoja. Ji labai greitai išduoda, kas esi, koks esi, kuo gyveni. Mes maitiname kalbą savo gyvastimi, savo minčių skaistumu ir nedorybėmis, mes jai klojame šilkinius patalus, bet ir leidžiame šlaistytis pakiemiais.

Šiandien būtų sunkoka atskirai kalbėti apie lietuvių kalbos padėtį, turime kalbėti apskritai apie savo, lietuvių, padėtį.

Šiemet Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva lietuvių tautos, šalies piliečių būvį ir veiklą per dvidešimt nepriklausomybės metų atspindinčiu veiksmažodžiu žmonės išrinko tarptautinį žodį emigruoti. Jeigu imtume trumpesnį, pastarųjų metų laikotarpį, vienas iš itin padažnėjusių vartosenoje ir įgavęs naujų atspalvių yra veiksmažodis bliūkšti. Tradiciškai šis žodis nebuvo dažnas. Jis vartotas, bent žodynai rodo, daugiausia tiesiogine reikšme „trauktis, slūgti“, kalbant apie tą, kuris buvo fiziškai išsipūtęs, padidėjęs: subliūško ištinimas, skaudulys, votis, veidas, pilvas, supuvęs grybas… Perkeltine reikšme žodyne užrašyta tik: piniginė bliūkšta. Pati tą žodį išmokau turbūt iš vaikystės knygų: drambliuko balionėlis subliūško.

Turbūt savaime suprantama, ką tas bliūkšti sako apie mus šiandien. Efektingai šis žodis nuskambėjo vienoje ką tik inauguruotos prezidentės Dalios Grybauskaitės kalboje 2009 m. vasarą:

„Skaičiai nėra tokie baisūs, kaip galėtų atrodyti, nes mūsų ekonomika buvo labai virtualiai išsipūtusi, todėl dabar tiesiog bliūkšta virtualus burbulas“, – sakė D. Grybauskaitė antradienį, po kariuomenės vado prisaikdinimo ceremonijos.

Dabar to perkeltine reikšme vartojamo bliūkšti pilna spauda ir viešoji kalbėsena: bliūkšta bendrovių galia, biurokratijos mažinimo planai, VSD pūsti burbulai; bliūkšta bylos, nepasiekusios teisėjų stalo; bliūkšta pažadai, viltys, mitai, skandalai, įtarimai, kaltinimai ir grėsmės...

Subliūškimas fiziškai dažnai reiškia palengvėjimą, atsikratymą ko nereikalingo. Taigi ir mūsų dabar išgyvenamas laikas – ar ne išsivalymas, išsišvarinimas, kad nunyktų skauduliai, kad išsisklaidytų tuščios iliuzijos, kad galėtų ataugti sveika oda ir atsirastų pagrindas naujam gyvavimui?

Ką tie visi bliūškimai reiškia pačiai mūsų kalbai?

Kadaise, dar sovietmečiu, buvusi visuotinė viešosios kalbos kontrolė – tiek idėjinė, tiek kalbinė, – kruopštus leidinių redagavimas, iš anksto parengtos pagal suderintus scenarijus radijo ir televizijos laidos, iš lapo skaitomos tribūninės kalbos uždarydavo vartus į viešumą patekti gyvam nesušukuotam kalbėjimui. Tapę nepriklausomi ne taip seniai dar stebėdavomės, matydami televizoriaus ekrane mėginančius vis laisviau kalbėti žmones – be iš anksto surašytų popieriukų, improvizuotai.

Visiškai pasikeitusi mūsų gyvensena ir šiek tiek – mąstysena atvėrė tuos vartus lietuvių kalbai laisvai gyvuoti. Tik šita laisvė netruko išsipūsti iki tuščio plepėjimo ir rašinėjimo. Žodis pasidarė netaupus, švaistomas lengvu liežuviu šen ir ten. Šitokiais kiekiais niekada gyvenime dar nesame rašę žinučių, laiškų, komentarų, tinklaraščių

Mane ilgą laiką stebindavo išorinio padorumo ir netyčia išlendančio žmonių vidinio nepadorumo nedarna. Šiandien jau nelabai stebina net išorinis nepadorumas: jis virsta norma. Žmogus atsiveria viešumai toks, koks yra. Lygiai taip ir jo kalba.

Ji sugeria visa, ką patiriame mes patys, o paskui mums grąžina. Mėginame suvirškinti laisvojo pasaulio teikiamas gėrybes, atlaikyti globalizacijos slėgį ir didžiulius informacijos srautus, mūsų mąstymas ir gyvenimo įpročiai keičiasi, stengdamiesi prisitaikyti prie vadinamojo skaitmeninio modernizmo sąlygų. Lygiai taip ir kalba: teškia į pačią viešiausią viešumą intymiosios ir vulgariosios leksikos; į mados drabužėlius įvelka žargonybių ir paleidžia jas iš aukšto rango valdžios žmonių lūpų; barstyte barsto svetimų kalbų žodžius ir ištisas neverčiamas frazes; valkiote nuvalkioja, štampais paverčia šiaip niekuo dėtus žodžius.

Ką darome mes patys? Vieni tas gėrybes kabiname pilnu šaukštu, kiti, santūresni, vis dar kažko (savisaugos instinkto?) prilaikomi, į daugelį šių modernybių žiūrime kreivai ir stengiamės atsirinkti (pagal tradicinių vertybių sistemą) tik tai, kas atrodo padoru ir nekenksminga. Kalba taip pat ginasi. Mėgina suvirškinti begalūnius svetimkūnius ir vis dar, bent šnekamojoje kalboje, juos linksniuoja. Leidžia savus naujus ūglius – naujažodžius, – ir vienadienius, bet ekspresyvius, žaismingus, ir gyvensiančius ilgiau, jau dabar įaugančius į mūsų kalbinius įpročius: atskirtis, atmintukas, brukalas („nepageidaujamas elektroninio pašto šlamštas“), grojaraštis, programišius, riedis, tinklaraštis, šonaslydis, vaikjuostė, vėjaratis

Šiandien esame tiek išbarstę save po šimtus smulkių darbelių, tiek užsiėmę dabartimi, tuščiavidurėmis šnekomis ir smulkiomis kasdienėmis rietenomis, nesusikalbėjimais, skubotais sprendimais, kad juose paskęsta į ateitį besidriekianti minčių gija. Ar žinome, ko norėtume po metų, po penkerių? Ar kam rūpi? (Neabejoju, kad širdy kiekvienas sau atsakytume – rūpi; bet tik kiekvienam sau.) Visokie strateginiai planai ir galimybių studijos, regis, dažniau rašomi todėl, kad „reikia“, o ne iš įsitikinimo, ir yra tik maistas nepasotinamiems biurokratų stalčiams.

Lygiai taip ir su kalba. Neapgalvoti siūlymai, skuboti sprendimai arba pribrendusių sprendimų stoka įvaro į kampą kalbos vartotojus, ypač kalbos redaktorius, vertėjus, žurnalistus, kalbos tvarkytojus, mokytojus lituanistus, visus, kurie turi tiesiogiai tuos sprendimus vykdyti. Žinoma, niekas neapdraustas nuo klaidų, bet žvilgsnio bent jau per kelis žingsnius į priekį mūsų kalbos politikai trūksta.

Šiandien tautinės saviniekos pilna ir Lietuvą paliekančiųjų, ir joje tebeliekančiųjų jausena. Kol nepaliausime savo tautos menkinti, kol iš naujo neišsiugdysime pasididžiavimo tuo, kad esame lietuviai ir kalbame lietuviškai, kol nežinosime, ko iš tiesų norime, tol ir lietuvių kalba negalės būti saugi ir atvira kūrybai.

O norėti iš pradžių, bliūkštant burbulams, galima nedaug, bet tvirtai: saugoti ir palaikyti bendrinės lietuvių kalbos etaloną. Siekti viešosios oficialiosios ir informacinės kalbos kokybės, sustiprinti jos priežiūrą. Pagrindinė laikraštinė spauda yra gerokai apsitvarkiusi, bet internetinė – ištisas skubos darbas. Taupomas laikas, nėra kalbos redaktorių, nėra ir atsakomybės. Kone kasdien matau, kaip neapsikentę skaitytojai komentaruose atakuoja redakcijas, kad jos taisytųsi akis badančias klaidas, bet tų atakų gal dar mažoka, kad interneto žiniasklaida pradėtų samdyti raštingus reporterius ir vertėjus.

Jeigu radijo ar televizijos žinių vedėjas nesugeba išlaikyti lietuvių kalbai būtino balsių ilgumo ir trumpumo, jeigu nemoka aiškiai ir natūraliai ištarti ė, ie, o, uo, tai koks jis bendrinės lietuvių kalbos etalonas? Teko truputį dirbti su vienu gabiu aktoriumi, įgarsinusiu mokomąjį lietuvių kalbos kompiuterinį žaidimą. Jis pats pripažino, kad studijų metais gauti tarties įgūdžiai neatnaujinami išgaruoja, todėl vieną iš svarbiausių aktoriaus darbo įrankių – kalbėjimą – reikia nuolat tobulinti. O kodėl šokėjai turi nuolat palaikyti savo formą?

Taigi kalbant apie lietuvių kalbos ateitį, šviesos ir optimizmo gali būti tiek, kiek šviesiai matysime savo pačių ateitį, ir kiek norėsime ją kurti.

Viena iš akcentuojamų blogybių – trumpųjų žinučių rašymas be lietuviškų rašmenų. Kaip manote, ar tai turi įtakos lietuvių kalbai ir jos vartotojams? Ar tai tam tikra kalbos atmaina? Kaip kalbininkai vertina šį reiškinį?

Ne tik žinučių. „Švepli“elektroniniai laiškai, interneto komentarai ir toks pat bendravimas socialiniuose tinkluose ar įvairiomis elektroninių pokalbių programomis eina lygia greta.

Tik iš karto reikia atskirti du dalykus: elektroninį šveplavimą ir žargonizuotą elektroninę kalbą, nors šie abu reiškiniai gyvuoja toje pačioje elektroninėje terpėje ir yra susiję.

Elektroninis šveplavimas yra labai netikęs įprotis, paplitęs visose amžiaus grupėse. Deja, pirmiausia jis atsirado ne dėl kokių madų, o dėl mūsų kalbos rašybai nepritaikytų kompiuterinių programų ir klaviatūrų. Dabar tų techninių kliūčių gerokai sumažėjo, reikia tik tinkamai nusistatyti savo elektroninius įrankius ar susirasti, kas pakonsultuotų. Bet įpročių taip lengvai neatsikratysi.

Siųsti oficialų, bet šveplą elektroninį laišką iš valstybinės įstaigos ar privačios įmonės jau darosi aiškaus apsileidimo ženklas ir negarbės reikalas. Man ne kartą yra buvę nepatogumų, kai gaunu oficialų laišką, o siuntėjo pavardė laiške – be lietuviškų ženklų. Reikia žmogui skambinti, o jo pavardės ištarti negali: prašyti Cvekaitės ar Čvekaitės? Vezelio ar Vėželio? Jau nekalbu apie tuos atvejus, kai švepluose interneto komentaruose šiurkštusis mužikas virsta kultūringu muziku, karštai reiškiami jausmai virsta karstais, o šešėlių teatras priskiriamas seselėms.

Rašymas yra nuolatinis automatiškas kalbos įgūdžių atgaminimas ir pritaikymas. Kiek yra tekę tirti interneto diskusijų komentarų šiuo klausimu, žmonės užčiuopė esminį dalyką: net ir turint gerus rašto įgūdžius, bet skaitant daug šveplų komentarų, keičiasi rašymo automatika: pradedama svyruoti, painiotis. O paskui ir visai rimtame laiške randi: ačių.

Pati kai kurių interneto portalų ir svetainių bendruomenė šiek tiek reguliuoja rašysenos normas: netrūksta kandžių replikų rašantiems be lietuviškų raidžių. Sukurti tokią aplinką, kurioje viešai būtų nepadoru rašyti šveplai, – turbūt vienintelis ir veiksmingiausias būdas išgyvendinti viešąjį elektroninį šveplavimą. Ar čia padėtų specialios programos, kurios nepraleistų šveplo rašto, kaip kad kai kas įsivaizduoja, gerokai abejoju. Kuo stipresnė prievarta, tuo didesnis nepasitenkinimas ir noras daryti priešingai. Motyvacija rašyti visomis lietuviškomis raidėmis turi eiti iš vidaus.

Taigi elektroninis šveplavimas sukelia aiškų informacijos trūkumą arba ją iškraipo, klibina tradicinės lietuvių kalbos rašybos normas ir įgūdžius, todėl viešojoje vartosenoje neturėtų būti toleruojamas.

Kitas dalykas yra elektroninis žargonas. Jis aiškiai susijęs su apibrėžta socialine grupe – jaunimu, net vaikais, vos pažinusiais raides ir pramokusiais maigyti klaviatūrą, be perstojo pilančiais telefono žinutes ar plepančiais internete.

Štai sakinys iš interneto komentarų:

Ziejau db LNK ir TV3  Vat kur aisq wiskas!!!

Šis elektroninis žargonas nėra tik šveplavimas. Tai tam tikras supaprastintas kalbos užrašymo būdas, virtęs mada, kurį daug lemia poreikis kuo greičiau raštu perteikti informaciją, kiek įmanoma vejantis realaus kalbėjimo greitį. Jis paplitęs visame elektroninio bendravimo pasaulyje. Tik kiekviena kalba šį žargoną savotiškai prisitaiko.

Lietuvių elektroniniame žargone žodžiai trumpinami, kartais paliekant tik priebalses, ir sutartinai vartojami dažnesni žodžiai įgauna netradicinį, bet ilgainiui daugeliui tokių rašytojų lengvai atpažįstamą pavidalą: nzn „nežinau“, db „dabar“, lb „labai“, kdl „kodėl“. Kai kurių žodžių rašyba keičiama kitokiu būdu – ir artinama prie tarimo, ir paįmantraujama: gereu, kejstas, wisi, textas. Jausmai reiškiami įvairiausiais jausmaženkliais (šypsenėlėmis ir pan.). Ir, žinoma, viskas atmiešta anglybėmis (sorry, nice, respect, OK...), gerokai rečiau rusybėmis (mldc). Tai tik keli šios elektroninės atmainos, lietuvių kalbininkų dar ne kaži kiek ištirtos, požymiai.

Iš tokio rašymo atpažįstama į save panašius. Kadangi bendraujant elektroniniu būdu, ypač rašant žinutes, pašnekovo nematoma (nors kai kurios pokalbių programos leidžia transliuoti ir vaizdą), specifinis raštas tampa aiškia žargoninės tarties, intonacijų, išskirtinės išvaizdos, kurią mėgsta jaunimas, kompensacija. Tai visai natūralu. Todėl šio reiškinio nenorėčiau įvardyti kaip blogybės. Blogybes esame išmokyti rauti su šaknimis. O žargonizuoto žinučių rašymo (žinutinimo) kaip mados neišrausi. Paprastai žmogus, įgydamas daugiau svorio visuomenėje, aktyviai veikdamas viešumoje, ypač oficialesnėje verslo, politikos, kultūros, mokslo aplinkoje, žargoną savaime išauga arba išsitraukia jį iš kišenės tik bendraudamas privačiai.

Elektroninis žargonas taip pat yra ir turi likti privačiojo gyvenimo dalis (asmeninėse telefono žinutėse ir uždaruose socialinių grupių interneto pokalbiuose). Deja, lietuvių kalbos mokytojai, specialybės kalbos dėstytojai pripažįsta, kad mokinių ir studentų raštingumas pastebimai sumenkęs. Ir kaip tik ypač ten, kur šveploji ir žargoniškoji rašyba niveliuoja ilgųjų balsių ženklus ū, ų, ą, ę, į, ė ir paverčia juos u, a, e, i, y; taip pat į rašybą pereina garsinė priebalsių asimiliacija: ankščiau, nemėkstu; atsiranda daugiau persistengimo klaidų ir sunkiai paaiškinamų dalykų: mąstas, grąsinimas, pasiųlymas, tikimąsi ir t. t.

Dėl išplitusio neraštingumo, kurį sukėlė elektroninės kalbos žargonizacija, nerimaujama visame pasaulyje. Anglai, vadindami šį reiškinį kalbos vandalizmu, beraščių dailyraščiu, o pačią atmainą – neišverčiamu naujadaru slanguage (slang + language), baisisi, kad ardoma skyrybos ženklų sistema, nyksta skirtumas tarp raidžių ir skaitmenų, nes trumpi angliški skaitvardžiai, o ir atskiros abėcėlės raidės pagal tarimą virsta skiemenimis ir žodžiais. Antai sakinys C U 4 dinr? reiškia See you for dinner? (Ar pareisi pietų?). Arba: 2b or not 2b? (To be or not to be?). Primena rebusus, ar ne?

Bet esama ir kitokio požiūrio. Žinomas britų kalbininkas Davidas Crystalas 2008-aisiais išleido knygą „Txtng. The Gr8 Db8“ (Šifruojama: Texting. The Great Debate Žinutinimas. Didieji debatai), kurioje telefono žinučių rašymo žargonizuotu stiliumi nevadina katastrofa. Priešingai, jis įžvelgia tokioje rašysenoje savotiško žaismingumo (kuris apskritai būdingas žargonui). Crystalo manymu, vaikai greičiau įgunda ieškoti savo mintims užrašyti kuo tinkamesnės formos, o tai kaip tik prisideda prie didesnio raštingumo ir skatina kūrybiškumą.

Žvelgiant ne taip optimistiškai, aišku, kad lazda turi du galus.

Taigi svarbiausia darosi mokėti reguliuoti savo dvirašystę: suvokti, kur kokia rašymo atmaina tinka. Ir todėl būtina, kad viešojoje sakytinėje ir rašytinėje vartosenoje, tam tikrose jos srityse funkcionuotų minėtasis bendrinės kalbos etalonas, kad prie jo visada būtų galima sugrįžti, kad su juo būtų galima kaip su kamertonu susiderinti nuklydusį nuo visuotinai priimtų normų savo kalbos skambesį ir pavidalą. O elektroninio žargono padariniai aiškiausiai atsiskleis tik tada, kai dabartinis jaunimas bus betampąs solidžiais žmonėmis.

Dar viena itin aktuali tema – visuomenės požiūris į tarmes. Ar iš tiesų tarmių nykimas spartėja, o tam įtakos turi kartų kaita, tam tikri globalizacijos procesai, negalime pamiršti ir egzistuojančio požiūrio, jog tarmiškai kalbėti nedera, vyraujančio ne vienoje mokymo įstaigoje, arba apskritai, žiūrėkime globaliau – miesto kultūroje. Koks Jūsų požiūris šiuo klausimu?

Lietuvių kalbos institute, kuriame dirbu, pastaruoju dešimtmečiu išaugo nauja, nors ir nelabai gausi, bet stiprių tarmėtyrininkų (iš esmės tarmėtyrininkių) karta, savo darbe mokanti puikiai taikyti informacines technologijas. Tarmių tyrimas labai sustiprėjo. Ekspedicijose skubama užrašyti tai, kas dar po kiek laiko išnyks. Leidžiama vis daugiau tarmių žodynų, atskira tarmių serija mokyklai – su kompaktinėmis plokštelėmis, tarmiškai užrašytais ir bendrine kalba perrašytais tekstais. Tvarkomas, skaitmeninamas didžiulis tarmių archyvas: iš senų magnetinių juostų į elektroninį pavidalą verčiami per daugelį metų sukaupti įrašai. Tarmės persikelia į elektroninę terpę – bet kada galima pasiklausyti, kaip kalba žmonės iš įvairių Lietuvos vietų.

O pačios tarmės? Be abejo, tradicinėmis tarmėmis dar tebekalba paskutinė, vyriausioji karta. Kadaise tarmės maitino bendrinę kalbą, o dabar jau bendrinė kalba yra padėties šeimininkė. Visuotinis žmonių judrumas trina tarmių ribas, didesnieji miestai niveliuoja iš visur suvažiavusio jaunimo kalbą. Bet tai nevienadienis procesas. Kalba ar kokia jos atmaina yra toks gyvas organizmas, kuris negali vieną dieną visai nustoti funkcionavęs, nebent staiga išnyktų visi ja kalbantys žmonės. Tarmių pėdsakų mūsų kalboje dar bus ilgai, greičiausiai funkcionuos atskiri stambesni regioniniai tarmių dariniai.

Mano pačios vyras, rašydamas gimtosios Kazlų Rūdos šnektos žodyną (ką tik išleido du šio žodyno tomus), ne tik su bendraminčių būreliu išvaikščiojo visas apylinkes, bet ir su magnetofonu ištisas valandas išsėdėdavo bendraudamas su senutėmis senelių namuose. Jos iki šiol per kitus susižino, kada jis atvažiuos, dar vis kviečiasi, dar turinčios ką papasakoti. Bet kartą – vienos nebėra, kitos... O jaunesnės kartos kalba jau gerokai kitaip, yra ryškių polinkių kai ką perimti iš bendrinės kalbos, ir tai galima bevadinti pusiau tarmine kalba.

Kai Kazlų Rūdoje prieš metus buvo pirmojo žodyno tomo pristatymas, apėmė tikrai nenusakomas jausmas, kai į tą pristatymą gausiai suėjusių žmonių kasdienė šneka, sugulusi atskirais sakiniais į žodyną, buvo pakylėta, o gal net pati iškilo virš kasdienybės, atskleisdama pačią savo esmę: žmonių bendrystės pamatą, iki šiurpulio skaidrius, per laiką protėvių nugludintus kalbinės raiškos būdus, tik tam kraštui būdingas intonacijas, per kartų kartas patikrintą gyvenimo išmintį. Kaip tą šiurpulį, sujudinantį pačias žmogaus vidines gelmes, perteikti jaunesniems, kad jie suvoktų kalbos tęstinumo prasmę?

Pinigai pinigais, bet negi negalima ir su tais turimais rinktis tai, kas tautos ir kalbos ateičiai svarbiau? Argi Nacionalinė televizija nerastų patrauklių formų, kad tarmės nors po truputį skambėtų kasdien, kad gyventume su jomis, o ne šalia jų? Pavyzdžiui, argi vakarais būtų gėda paleisti dešimt minučių tarmiškų pasakų, padavimų, atsitikimų – argi žmonės nelauktų, nespėliotų, iš kokio krašto šįvakar bus pasaka? Argi vaikai neklausinėtų – o ką tas žodis reiškia?

Kalbos mokslas neginčijamai pripažįsta, kad lingvistiškai visos kalbos ir kalbų atmainos yra vienodai vertingos. Skiriasi tik socialinė visuomenės nustatoma jų vertė. Pasaulio sociolingvistai senokai kalba apie kalbos prestižo planavimą, puikiai suvokdami, kad jeigu nori suaktyvinti kokios kalbos atmainos vartojimą, turi ieškoti būdų, kaip padaryti, kad žmonės PATYS NORĖTŲ ta atmaina kalbėti, ją palaikyti. Kokį rasti kabliuką? Kaip atskleisti kalbos patrauklumą, joje slypinčius raiškos būdus, galinčius sudominti šiuolaikinį žmogų, atnaujinti jo paties kalbą, kad jis didžiuotųsi galėdamas iš kitų išsiskirti atgaivintu tarmišku pasakymu, kuris jo aplinkoje skambėtų nepalyginti įtaigiau nei kokia nuvalkiota žargonybė? Tai kažkas panašaus į reklamos triukus, tik su kitais tikslais, kai tiesiai žmogui nepasakysi – daryk tą ir tą. Kaip rasti takelį, atvirą vietą, per kur galėtum prisikasti iki imlaus proto ir jausmų?

Pati nuolat apie tai galvoju. Ir bemat pulčiau ginčytis su tais, kurie sakytų, kad mūsų vaikams tai jau tikrai tokie atgyvenę tarmių dalykai nerūpi, jiems tik kompiuteriai... Na taip, kompiuteriai. Bet į juos ir reikia dėti tai, kas vaikams būtų ne tik patrauklu, bet ir padėtų visapusiškai augti. Keli mėginimai parodė, kad vaikai mielai imasi mokytis kalbos dalykų, pavyzdžiui, jiems naujų, o iš tikro – mūsų paveldo žodžių, tik užsiimk su jais. Retas kuris tiek namie užguitas, kad sėdėtų mokykloje stiklinėmis akimis. Vaikai imlūs, tik laiku įkvėpk susidomėjimą, jiems suprantamu būdu parodyk kelią ir pastangų tobulėti prasmę.

Bet tai ne dienos ir ne vienų metų darbas, o apgalvotos ir nuoseklios tarmių palaikymo politikos reikalas. Deja, aktyvieji mūsų kalbos planavimo specialistai savamoksliai (nes prieš dvi dešimtis metų sociolingvistika Lietuvoje filologams iš viso nebuvo dėstoma, apskritai buvo tik lietuviškai rusiškosios dvikalbystės tyrimų). Profesionalių kalbos politikų kol kas negirdėti, kad kas rengtų. Ir pačių dabartinės tarmių būklės tyrimų trūksta. Pavyzdžiui, būtų labai įdomu panagrinėti, kaip žmonės kalba giminių susiėjimuose, kokias kalbos atmainas ir kada renkasi, kiek tai susiję su jų amžiumi ir pan.

Mūsų visuomenėje, kaip rodo dar negausūs sociolingvistiniai kalbinių nuostatų tyrimai, vadinamasis kalbos prestižas siejamas su bendrine kalba, o tarmė dažniausiai asocijuojasi su kaimo aplinka, vyresniu žmonių amžiumi ir žemesniu socialiniu statusu, menkesniu išsilavinimu. Dalis žmonių, net gerai mokančių tarmę, dėl įvairių priežasčių tarmiškai nebekalba. Kreipti tokias nuostatas kitokia linkme ir tarmes sieti su pagarba istorinei tautos patirčiai, su kultūriniu paveldu, tradicijų tąsa ir mūsų kalbos atsinaujinimo šaltiniu nėra lengva, nes apskritai šie dalykai visuomenėje nebelaikomi vertybėmis. Bet įmanoma. Tai vienas iš būdų laikytis prieš viską šluojančią globalizacijos bangą ir visokias eurodirektyvas.

Pasaulyje kai kurie kalbos specialistai globalizaciją laiko kalbiniu genocidu: vietinės kalbos ir tarmės miršta, nes jas išstumia universalesnės atmainos. Pavyzdžiui, Danijoje nuo XIX a. antrosios pusės prasidėjus visuomenės modernizacijai, tarmės nyko, ir šiandien jau pripažįstama, kad tikrųjų tarmių vargiai yra belikę, nebent tarp visiškai senyvo amžiaus žmonių. Dar gyvuoja negryni, su įvairiomis priemaišomis regioniniai dialektai, pavyzdžiui, Bornholmo saloje. Danų kalbininkas Stigas Hjarvardas pažymi, kad XX a. antroje pusėje buvo pastebėta, kaip pasikeitė danų požiūris į sakytinę kalbą, vartojamą žiniasklaidoje. Toji pati žiniasklaida, ilgą laiką aktyviai palaikiusi bendrinę danų kalbą, o tarmes stūmusi, vėl į jas atsigręžė. Bet ne dėl to, kad, Hjarvardo žodžiais, joms būtų atiduota paskutinė pagarba, o dėl to, kad tarmės traukia dėmesį ir kelia šypseną kaip... kičas. Tarmių statusas dabar esąs toks žemas ir jos rodančios tokį blogą skonį, kad tapo tik geraširdiško humoro objektu reklamose, televizijos serialuose ir pačiame gyvenime.

Bet kaip atsvara globalizacijai ryškėja ir kalbų lokalizacijos procesai. Tarkim, norvegai savo tarmių apsaugą laiko sudedamąja Norvegijos kalbų politikos dalimi. Nuo kiekvienos šalies kalbos politikos priklauso, ar bus imamasi kokių priemonių valstybės mastu palaikyti kalbų ir jų atmainų įvairovę.

Lietuva nesibaigia su Vilniumi ir jo gatvėmis. Požiūris į tarmes turi keistis. Gyvai tarminei kalbai turime duoti daugiau erdvės – kalbėdamiesi namie, su giminėmis ir kaimynais. Bet nemanau, kad reikia pulti į kraštutinumą ir valstybinio masto (administravimo, mokymo) reikalus tvarkyti bendraujant tarmiškai. Kiekvienai kalbos atmainai – bendrinei kalbai, tarmei ar žargonui – yra savo laikas ir vieta. Reikia tik mokėti pasirinkti. Man pačiai gimtoji rokiškėnų tarmė viešojoje miesto aplinkoje iš tiesų nedera, nes nėra jokių progų ja kalbėti. Bendraudama su tėvais pereinu į pusiau tarminę kalbą. Bet vos tarmiškai užušneka vyriausiosios kartos giminaičiai, savaime atsiveria kitas laukas.

Praėjusiais metais buvo išleista Jūsų monografija: Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai“. Kodėl jos reikėjo? Prie kokių išvadų Jūs priėjote?

Tiesą sakant, ilgoką laiką po truputį rašiau kitą darbą – studiją apie variantiškų kalbos reiškinių sisteminimą, klasifikaciją. Šito reikėjo, kad turėčiau pagrindą per kelis dešimtmečius sukauptiems vartosenos duomenims tvarkyti ir perkelti į duomenų bazę. Vėliau tais duomenimis remsiuosi nagrinėdama, kokie pokyčiai vyksta lietuvių kalboje, koks yra įteisintų (kodifikuotų) bendrinės kalbos normų ir realiųjų dabartinės vartosenos normų santykis.

Bet berašydama tą studiją pamačiau, kad pirmiau reikia išsiaiškinti, kokia yra pati terpė, kurioje funkcionuoja variantiški kalbos reiškiniai. Buvo svarbu apsibrėžti tą vartosenos dalį, kurią galima būtų pavadinti bendrinės lietuvių kalbos vartosena, reikalaujančia kalbos specialistų priežiūros. Kitaip tariant, reikėjo nustatyti svarbiausius dabartinės lietuviškosios įvairių sričių sakytinės ir rašytinės vartosenos požymius – nuo popierinės žiniasklaidos, grožinės literatūros ir jos vertimų iki interneto tinklaraščių ir komentarų. Juokais sakant, reikėjo susikalti dėžę, kur galėčiau žaisti variantų žaidimą.

Tad pirmoji monografijos dalis ir parašyta apie dabartinę vartoseną, svarbiausius jos požymius. O antroji dalis – mėginimas aiškintis paties varianto sąvoką.

Pirmiausia rūpėjo parodyti dabartinės vartosenos daugiasluoksniškumą. Iš tradicijos skiriame sakytinę ir rašytinę vartoseną, kitu lygmeniu – privačiąją ir viešąją, trečiu lygmeniu – oficialiąją ir laisvąją. Šie lygmenys tarpusavyje sudaro įvairius derinius (pavyzdžiui, sakytinė privačioji oficialioji – gyvenime tai būtų, tarkim, paciento pokalbis su gydytoju). Tačiau pãčios priešpriešos gyvenime darosi neryškios, pavyzdžiui, viešoji erdvė vis labiau susilieja su privačiąja; rašytinio pavidalo kalba beveik prarado seniau turėtą savotišką sakralumą.

Dabartinės vartosenos sampratą gerokai pakeitė per dešimtmetį neįtikėtinai išsiplėtęs lietuviškasis žiniatinklis (arba saitynas), susikūrę ir besikuriantys nauji jo žanrai ir apskritai tiek asmeniniam, tiek viešajam bendravimui vartojama elektroninė kalbos forma ir įvairios elektroninio bendravimo kalbos atmainos, vadinamieji medialektai. Viešoji laisvoji vartosena iki tol daugiausia funkcionavo sakytiniu pavidalu (visokie vieši televizijos ar radijo publicistinių laidų pasiplepėjimai), o internetas atvėrė kelią viešajai laisvajai (t. y. niekieno nekontroliuojamai – tinklaraščių, diskusijų, interneto komentarų) rašytinei vartosenai. Dabartinės vartosenos tyrėjams tai tikras lobynas. Tiesiog akyse matyti lietuvių kalba pačiu natūraliausiu įvairialypiu pavidalu: pirmiausia čia patenka naujų skolintų reiškinių, žiebiasi ir gęsta kalbos mados, kuriami naujadarai, savanoriškai priimami arba ignoruojami kalbos normintojų siūlymai.

Turint per kelis dešimtmečius sukauptų duomenų apie įvairuojančius vartosenos reiškinius, monografijoje rūpėjo parodyti ir su variantiškumu susijusią dabartinės vartosenos dinamiką. Variantų gali atsirasti, kai ateina naujų reiškinių, kai keičiama kodifikacija ir net tada, kai pasiduodama ideologijų spaudimui (pavyzdžiui, visuomenės feminizacijai ar vaikantis politinio korektiškumo). Aštrėjanti variantų konkurencija dėl svetimų ir ypač nekaitomų elementų gausos, taip pat visiškai nauja vartosenos apraiška – dėl automatinio vertimo atsirandantys ištisi nesugramatinti tekstai, – tai dar keli nagrinėti vartosenos aspektai.

Viena iš knygos išvadų – XX ir XXI amžių sandūra žymi kokybinį bendrinės lietuvių kalbos funkcionavimo mūsų visuomenėje lūžį. Bendrinės kalbos raida neteko tolygumo, tiesioginis jos vartosenos priklausymas nuo vartojimo sričių pradeda menkėti: kas vieša – toli gražu jau nebūtinai bendrinė kalba.

Nors pats kalbos norminimas nebuvo šios monografijos objektas, bet vartosenos tyrimai tiesiogiai su juo susiję. Deja, tenka pripažinti, kad bendrinės kalbos norminimo tradicijos šiandien ne vienu atveju prasilenkia su viešosios kalbos vartojimo įpročiais. Normintojams būtina daug geriau pažinti vartoseną, jos polinkius, pačių kalbos vartotojų kalbines nuostatas, kad norminimoji veikla ir jos rezultatai kuo mažiau atsiliktų nuo visuomenės poreikių.

Ar galima būtų panagrinėti plačiau, koks šiandien yra kalbininko darbas? Kiek tam įtakos turi šiuolaikinės technologijos, įvairios galimybės plačiąja prasme?

Pirmiausia – kalbininkas kalbininkui nelygu. Specializacija, veiklos sritys yra labai įvairios – nuo tarmių ar senųjų raštų tyrėjų, vardynynininkų, žodynų rašytojų iki lietuvių kalbos sandarą ir dabartinę vartoseną nagrinėjančių leksikologų, gramatikų, kirčiavimo ir tarties specialistų, terminologų, sociolingvistų ir kalbos normintojų. Visuomenėje kalbininko stereotipas klostosi daugiausia pagal įvaizdį tų kalbos specialistų, kurie dažniau matomi ir girdimi viešumoje. Na ir pagal tai, kokius visuomenė mato kalbininkų darbo rezultatus ir kaip juos suvokia. Kalbininkams apibūdinti pastaraisiais metais visuomenės kuriami ne patys švelniausi sinonimai ir skiriami epitetai rikiuojasi į vis ilgėjantį sąrašą...

O kalbininkų ne tik darbas skirtingas, bet ir požiūris į kalbą, į supratimą, kas yra kalbos mokslas ir praktika, skiriasi. Vieniems tradiciškai pati kalba yra ne tik mokslo objektas, bet ir puoselėtina vertybė, kitiems, ypač jaunesniems, – jau tik tyrimo objektas kaip koks dirvožemis ar varliagyvio virškinimo sistema. Vis labiau plinta požiūris, kad kalbą reikia tirti, bet į jos raidą nesikišti. Čia jau būtų atskiros diskusijos tema.

Informacinės technologijos, o per jas ir didesnis atvirumas pasauliui, galimybės susipažinti su kitų kalbų raidos ypatumais, tvarkybos patirtimi ir pribloškia, ir leidžia kartais stebuklingai atrasti, kad mes kai kur savarankiškai esame nusiyrę toliau, dirbę gal lėčiau, bet kruopščiau.

Informacinės technologijos jau atrodo nepamainomos, kaupiant ir sisteminant kalbos duomenis, renkant informaciją apie juos, kuriant skaitmeninius produktus. Tai reikalauja ypatingo kruopštumo ir atidos, bet kloja tvirtą pagrindą tolesniems mūsų kalbos tyrimams. Man pačiai svarbu, kad atsirado puikių būdų palaikyti nuolatinį ir greitą ryšį su kalbos vartotojais, juos konsultuoti. Ir, kaip buvau minėjusi, ne kalbos ekspedicijose, o tiesiog internete stebėti dabartinės vartosenos pokyčius. Na o ten, kur užsienyje kalboms tirti naudojami įvairiausi programiniai įrankiai ir jais vis giliau skverbiamasi į kalbos sandarą – ne tik į formą, bet ir į turinį, – mūsų dar tik pirmieji, antrieji žingsniai. Tokių užsieninių programų galima nusipirkti, bet jos dažniau pritaikytos ne galūninių kalbų tipui.

Atrodytų, kad tos technologijos sukuria gerą pagrindą nepalyginti sparčiau dirbti, o visapusiškesnė ir gausesnė informacija, jos sklaida elektroniniais kanalais, internetinio bendravimo galimybės – atsirasti kokybiškesniam mokslinio darbo turiniui. Tik turėk jėgų ir įkvėpimo. Bet...

Kelis dešimtmečius matau, kaip sukasi biurokratinės mūsų mokslo politikos mašinos ratai: ateina nauja biurokratų banga, prasideda reformos, po kokių penkerių metų vėl nauja banga taiso ir atitaiso senosios klaidas, keičia tvarką, prie kurios tik tik spėta prisitaikyti, ir taip be galo... Nėra tęstinumo, nėra strateginio žvilgsnio, nėra rimto valstybinio požiūrio. O ta mašina kaip vietoj, taip vietoj. Bet negali sakyti, kad viskas užšalę ir apmirę. Ratai juk sukasi. Ekspertizės, galimybių studijos... Už valstybės pinigus.

Mokslininkai ima virsti buhalteriais, o mokslinis darbas – kelerių metų trukmės projektų trupiniais: finansavimo šaltinių paieškomis ir paraiškų rašymu. Esame patekę jau į tikrą laisvosios rinkos sūkurį: kolegos džiaugiasi, kad iš 10-ies projektų paramą gauna vienas. O kiti devyni kiek atima laiko rašyti, kiek – ekspertams vertinti, ir tuščiomis apsukomis? Dideles mokslines pajėgas turinčiose šalyse tokia sistema tikriausiai pasiteisina. Ir mūsiškiai sako: paeksperimentuosim, pažiūrėsim, o gal pasiteisins. Bet mūsų kalbos specialistų tiek mažai, kad ir subjektyvumo išvengti neįmanoma, ir pasidaro taip, kad kitaip nepasakysi: žmogus žmogui – ekspertas. Negana to, vis naujos užeinančios biurokratų bangos skalauja ir skalauja Lietuvių kalbos instituto, kaip savarankiškos valstybinės mokslo institucijos, pamatus. Deja, žinome, kuo panašūs dalykai baigėsi latviams ir Latvių kalbos institutui.

Tas netikrumas dėl rytdienos griauna pasitikėjimą vykdoma mokslo politika. Mokslo subiurokratinimas ir sufragmentinimas išsiurbia daug energijos, kuri turi būti skirta visai kitiems darbams. Man neatrodo gyvybiškai svarbu aiškintis, kiek šiandien pagal viešųjų pirkimų sistemą pigiausiai kainuoja sąvaržėlių pakelis ir ką įrašyti į knygos leidybos sąmatą. Rūpi mokslinės minties judėjimas, norisi nagrinėti, kokios idėjos pasaulyje kaunasi, kaip jos argumentuojamos, ir mėginti prisitaikyti tai, kas mums gali būti naudinga. Svarbu, kad valstybė nenutrauktų ilgą tradiciją turinčių kalbos mokslo žurnalų finansavimo. O darosi atvirkščiai.

Kaip su kalbininkų veikla supažindinama visuomenė?

Nelygu kaip tą veiklą suprasime. Praktiškajai visuomenei turbūt svarbiausia ne ką kalbininkai apskritai veikia, o ką vienu ar kitu klausimu nutaria kalbos normintojai ir kalbos politikai.

Kai vyksta įvairūs kalbos renginiai, o skandalų nėra, ką ten veikti žurnalistams? Žmonėms juk reikia aštrių ir greitai virškinamų potyrių. Antai gegužės 7-ąją buvo minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, gegužės 8-ąją vyko antrasis nacionalinio diktanto turas. Bet interneto portaluose tąsyk žurnalistams labiausiai rūpėjo skandalingasis paradas...

Niekas tiksliai neišmatavo, bet gal labai nesuklysiu sakydama, kad kalbinės informacijos srityje dabar didžiausią pyrago gabalą atsiriekia internetas. Jaunesni vertėjai ir redaktoriai, su kuriais tenka retkarčiais dirbti, nelabai įperka popierinių žodynų, o internete viskas po ranka: ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainė, jos konsultacijų bankas, ir Terminų bankas, Lietuvių kalbos instituto skaitmeniniai ištekliai ir daug kitų šaltinių. Kadaise didelį poveikį visuomenės lingvistiniam švietimui turėję laikraščių ir žurnalų kalbos kampeliai, pradedant pirmadienių „Vakarinėmis naujienomis“ ir baigiant „Tarybinės moters“ kalbos kertele, jau visiška istorija. Kaip ir populiarios šeštadieninės radijo valandėlės, vestos Kazio Ulvydo, vėliau Aldono Pupkio ir kitų, televizijos žiūrovų mėgta laida „Mūsų kalba“. Dabar einantis visuomenei skirtas kalbos žurnalas „Gimtoji kalba“, nors skelbia įdomių ir naudingų dalykų, toli gražu nepasiekia tarpukariu buvusio savo tiražo.

Kadangi pati stengiuosi kiek įmanydama aprėpti svarbesnes lietuviškojo interneto publikacijas ir diskusijas kalbos klausimais, matau, kad žurnalistų rašiniuose gerokai pasitaiko šališkumo. Ne šventieji puodus lipdo, bet nėra smagu skaityti, kai aiškiai palaikoma viena kuri, gal tą publikaciją įkvėpusi, pusė. Ir netgi neslepiamos, bet normalioje visuomenėje sunkiai įmanomos užuominos į kai kurių kalbos specialistų garbų amžių, užbraukiant ne tik dalykinę patirtį, bet ir gyvenimiškąją jų išmintį. Objektyvi kalbos problemų analizė, žinoma, ne žurnalistų darbas, nebent jie būtų labai specializavęsi ir puikiai išmanytų kalbos reikalus. Bet išklausyti skirtingas nuomones ir jas pateikti be išankstinio nusistatymo, – manau, šito visuomenei reikėtų labiau nei tuščių pešiojimųsi, prisiskaičius iškraipytos informacijos.

Jeigu valstybė įstatymiškai pripažįsta lietuvių kalbos kaip valstybinės svarbą, jeigu yra numatytos valstybinės kalbos politikos gairės, turi būti kuriamas ir materialus pagrindas, ir aiškiai reiškiamos moksliškai pagrįstos oficiãlios kalbinės nuostatos, kurios padėtų žmonėms orientuotis, o mūsų kalbai – oriai laikytis šiame margame pasaulyje.

Kalbino Kristina Buidovaitė