Neturintiesiems humoro jausmo skaityti nerekomenduojama

„Aš nežinau, ar mokytojai apie tai bent su dvyliktokais pasikalba, ar ryžtasi bent kiek pamokyti gėrimo, bendravimo kultūros. Ar apsimeta nematantys, kas aplinkui darosi ir kad problema egzistuoja? Nejaugi vis tebemanoma, kad šiuo klausimu mūsų moksleiviams didžiausias ekspertas–mokytojas yra koks abejotinos reputacijos vyresnysis pusbrolis, apleista ferma ar šlapimu atsiduodanti tarpuvartė?“ - artėjant abiturientų išleistuvių „baliams“ klausia šmaikštusis Vytautas Toleikis ir imasi jaunimą pamokyti gėrimo kultūros.

Entuziazmo ar įniršio - nepakanka

Drįstu tvirtinti, kad didžioji dauguma lietuvių gerti ligi šiol nemoka. Imasi šio darbo su entuziazmu, neretai su įniršiu, - bet nesiseka, nors tu ką. Kaip po akcijos gėrovui skaudėjo galvą prieš du dešimtmečius, taip tebeskauda ir šiandien. Ir ne tik galvą. Mat geriant ar prisigėrus ne visada žinoma, ką ir kaip veikti. Prisiminkime kad ir efektyvias nuotraukas iš ne per seniausio „Dialogo“ numerio...

Ne vienas pastebėjome, kaip po Naujųjų metų sutikimo, šimtadienių, išleistuvių socialiniame tinkle Facebook ar kitose interneto erdvėse pasipila neskoningos nuotraukos su apgirtusiais mūsų moksleivių veideliais, „iš glotkės“ maukiančiais „šampę“, neskoningomis apgirtusių jaunuolių fotosesijomis ir t. t. Aš nežinau, ar mokytojai apie tai bent su dvyliktokais pasikalba, ar ryžtasi bent kiek pamokyti gėrimo, bendravimo kultūros. Ar apsimeta nematantys, kas aplinkui darosi ir kad problema egzistuoja? Nejaugi vis tebemanoma, kad šiuo klausimu mūsų moksleiviams didžiausias ekspertas–mokytojas yra koks abejotinos reputacijos vyresnysis pusbrolis, apleista ferma ar šlapimu atsiduodanti tarpuvartė?

Tad noriu pusiau rimtai, pusiau juokais pateikti šiek tiek pamąstymų, kolegiškų patarimų. Juolab kai artėja išleistuvių „baliai“. Abiturientai - jau nebe vaikai, jie pilnamečiai, nors ir ne suaugusieji. Gal prieš jiems galutinai įsiliejant į legitimizuotų alkoholio vartotojų būrius vertėtų jaunuoliams šį bei tą patarti?

Reik žiūrėt į akutes ir bučiuot į lūputes?

Po slogios sovietinės okupacijos, sugriovusios Smetonos laikų saikingo gėrimo idilę, tauta šiek tiek atsitiesė. Grįžo į kavines. O čia - ir elegantiškos taurelės, ir prašmatnūs kokteiliai, ir europietiškas serviravimas. Pagaliau atostogos, komandiruotės Vakarų šalyse - vis galimybė labiau apsitrinti, šio bei to prisirankioti ir skubriai diegti namuose.

Statistika byloja, kad lietuviai kur kas daugiau skanauja vyno nei anksčiau, kai dominavo tik „Žigulinis“ alus ir cukringa degtinė. Tačiau kalbėti apie susiformavusią gėrimo kultūrą Lietuvoje lyg ir ankstoka. Galime papostringauti apie buvusią, o gal ir tebesigaivaliojančią kaimietišką lietuvių vaišingumo tradiciją, užstalės dainas, papročius, prisiminti senųjų epochų Lietuvos bajorų degtinės gėrimo varžybas, visokius „išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“, „reik žiūrėt į akutes ir bučiuot į lūputes“, „vasario mėnesį gimusius prašom a-a-atsistot“… Tačiau čia irgi ne viskas sklandu, daug vulgarumo, užspaustų emocijų provokavimo. Aišku, žemaitiškas „su pavoliojimais“ - tai jau aukštasis pilotažas, tai rafinuočiau (vienintelį, ko gero, nebanalų lietuvišką gėrimo paprotį aprašyti pasiliksiu kitai progai). Atsiverskite kad ir mūsų literatūros klasiką: pamatysite - ir tarpukary alus maišomas su degtine ar vynu, vienu ypu užsikandama ir sūriu, ir kiaulės kūnu, kertami rūkyti lašinukai ir tuoj metami į burnos ertmę saldūs pyragaičiai. O apie pagirias, rytojaus galvos gėlimą kalbama su motiniška užuojauta kaip apie normalų reiškinį, - nors tai nėra normalu.

Ir taip, ir anaip bandau reflektuoti kaimiškos Lietuvos gėrimo papročių aruodus – neišeina, labai viskas sujaukta, sutrypta, vargu ar turim, kur begrįžti, ar ką nors patikimai restauruoti kaip kokią pagonybę. Belieka perimti Vakarų tradiciją. Šiuo keliu kad ir lėtokai, patys to nesuvokdami, einame.

Bet aš, kaip užkietėjęs nacionalistas, tos galimos tradicijos vis tiek bandau ieškoti Lietuvoje, savo žemėje. Ir kai ką net labai pozityvaus randu.

Kodėl neprisigeria čigonai?

Taip jau likimas susiklostė, kad man šiek tiek žinomi ir ne etninių lietuvių gėrimo papročiai, iš kurių gal yra, ko pasimokyti. Bent jau mokytojams. Šį tą įdomaus ir, drįstu teigti, vertingo randu dviejose Lietuvos tautose: tarp mūsų čigonų ir žydų. Taigi ne svetimų, o savų, mūsų žemės žmonių.

Pagal abėcėlę pradėkime nuo čigonų. Sukelia baltą pavydą tai, kad Lietuvos romai išsaugojo tostų tradiciją. Juos visų pirma sako patys garbingiausi svečiai, o garbingų žmonių jų bendruomenėje privalu klausytis. Tai sutelkia, produktas vartojamas ne taip greitai, atsiranda ilgesnės pauzės tarp taurelių, geriantieji neužsimiršta. Čigonai per rimtesnius susibūrimus daug šoka. Tik besveikačiai paliekami ilsėtis. Net kerėpliškiausi vyriškiai pajudina sėdimąsias kūno dalis. „Lėtų“ beveik nebūna. Taigi valanda prie stalo, valanda šokant - ir taip iki ryto. Niekad nesu matęs „prisišniojusių“ romų. Be to, per naktį - trys karšti patiekalai. Kandama sočiai. Kiekvieną kartą lėkštės keičiamos į švarias. Jeigu nėra trijų karštų, tai - kaip sako jau lietuviai - „šūds, ne balius“. Yra ir vienas trūkumas: kaip ir lietuviai vyrai, čigonai gerdami degtinę mėgsta „šliurbtelėti“ ir alučio. Prisimenat garsųjį sovietinės epochos posakį: Водка без пива – деньги на ветер („Degtinė be alaus - pinigų švaistymas“, - red. vert.)? Rytais žmonos ar dukros vyrams verda aštrios sriubytės, nes mažučiams galvytes sopa. Bet sriubytės pasrėbę, anie greitai atsipaipalioja - ir vėl į trasą...

Epizodiškai noriu paminėti „strateginius“ Lietuvos priešus rusus. Kad ir kaip mes juos keiktume – geresnių užkandėlės prie degtinės ekspertų Europoje nerasime. Nes Rusija – gauruotųjų meškučių kraštas, jau vien pagal klimatą - degtinės šalis. Be to, „tai“ darydami rusai juokauja: jie, palyginti su lietuviais, linksmi sugėrovai – mes tikros miegapelės, niurzgiančios net prie spindinčios taurelės. O rusai turi ir tostų rinkinukų, ir pagardina puotą mums dar suprantamais anekdotais.

Šešios gėrimo taisyklės

Na, ir galiausiai žydai. Iš jų gėrimo kultūros, tam tikrų taisyklių labiausiai galime pasimokyti. Kad verta į jas rimtai pažiūrėti, byloja jau vien tai, kad iš visų Lietuvos tautų tarp žydų alkoholikų mažiausia.

Yra tokios Litvakų gėrimo taisyklės, kurias pirmą kartą, regis, nugirdau iš profesoriaus Dovydo Katzo lūpų. Tikro litvako!

I.  Kol nepasirodys danguje pirmoji žvaigždė – negerk.

II. Gerk tik su tais žmonėmis, kurie tau tikrai patinka.

III. Gerdamas būtinai susidaužk.

IV. Gerk tik su tostais.

V.  Niekada nemaišyk gėrimų - kuriuo pradėjai, tuo ir baik.

VI. Gerk, kiek širdis geidžia*.

* Ši taisyklė griežčiausiai galioja tik tiems, kurie nuosekliai laikosi visų penkių prieš tai išvardytųjų.

Pakomentuokime…

Pirma. Prie stalo sėdamasi tik užbaigus visus darbus. Nėra bjauresnio papročio kaip šių dienų Lietuvoje įsigalėjęs gimtadienių šventimas per pietų pertrauką. Ypač jis populiarus savivaldybėse, ministerijose, kitose valstybinėse institucijose ar įsišėrusiose viešosiose įstaigose. Susirenka visi nevėluodami, apipila solenizantą nenuoširdžiomis kalbomis (iš kur čia išspausi nuoširdumą, kai sveikini griežtą viršininką), tas kiurkso kamputyje kaip „nabašnikas“, apkrautas sultingomis gėlėmis, o sveikintojai skubriai krenta į sumuštinukus–pyragiukus, užgeria vynu, alučiu, būtinai palikdami skilvyje vietos ir brendžiukui. Po tokio „blitz baliuko“ tuoj apima palaimingas mieguistumas, kolegės kažkaip pagražėja, apima noras „apglėbti visą pasaulį“ ar tiesiog ieškoti tęsinio, išsiaiškinti santykius su kaimynu, - o darbai į mišką nepabėgs. Taip ir prasišlaisto likusią popietę raudonžandžiai mūsų valstybės tarnautojai, apimti egzistencinio nerimo.

Kai kur tas paprotys jau baigiamas išgyvendinti, bet užtektų didesnio ekonominio pakilimo – jis ir vėl subujotų visomis vaivorykštės spalvomis. Gėrimas, kad ir kuklutis, dieną – pats patikimiausias kelialapis į alkoholikų gretas. Ne vienas nuo to pradėjo. Kaip anais laikais sakydavo: Випил с утра – весь день свободен („Išgėrei ryte - visa diena laisva“, - red. vert.)

Aišku, vos paminėjus pirmąją taisyklę, lietuvio širdyje dunksteli nerami mintis: o jeigu tądien bus debesuota, lis ir žvaigždžių nesimatys? Negi gimtadienį nukelti kokiam mėnesiui? Čia juk Lietuva - ne saulėtoji Pažadėtoji Žemė… Atsakau: atsiverskite bent kiek solidesnį kalendorių - ten parašyta, kada leidžiasi saulė. Ar jau ramu?

Antra. Ši taisyklė ypač svarbi jauniems žmonėms. Pasikviečia jaunas paneles į vakarėlį vos pažįstamas simpatingas vaikinukas iš paralelinės klasės. Kodėl nenuėjus? Tik apšilus, vaikinukui kažkas paskambina ir anas turi kažkur išbėgti, draugė irgi kažkur išlekia - ir lieka jauna panelytė tarp svetimų bernelių. O tarp svetimų visada kaip tarp svetimų – ir taksi niekas neiškvies, ir mergytės apgirtimu suskubs koks kvadratinis spuogalius pasinaudoti.

Net jeigu kompanijoje yra bent vienas nemėgstamas žmogus – tame vakarėlyje geriau nedalyvauti. Tokia yra taisyklė. Būk tik tarp mylinčių žmonių, kuriais visiškai pasitiki. Tuomet niekas tavęs pavargusio neįdės nei į facebook‘ą, nei į „Dialogą“. Turime būti išrankūs ne tik gėrimams, bet ir kompanijai.

Trečia. Skelbdami tostus turime susidaužti. Taurių skambesys sukelia linksmumą, šypsenas. Vienas į kitą žiūrime, džiaugiamės vienas kitu ir tuo, kad turime galimybę pabūti kartu. Pamenate, pirmasis tostas litvakų kompanijoje - La Chaim! - „Už gyvenimą!“.

Ketvirta. Tostai – ne gražbyliavimo varžybos, ne pigus juokinimas - kaip, iškreipiant gruzinišką tostų sakymo tradiciją, buvo suvokiama sovietinės okupacijos laikais. Tai visų pirma pagarbos išraiška susirinkusiesiems. Galimybė padėkoti, pagirti. Juk visi laukiame tų šiltų žodžių, norime būti paglostyti. Taigi kiekvienai taurelei, kad ir kaip ji į vakarėlio pabaigą sunkėja, siekiama suteikti prasmę, įlašinti į bendravimą daugiau žaismingumo.

Penkta. Nemaišyti gėrimų ir tarp lietuvių esame raginami. Bent jau Vilniaus jaunimas šią taisyklę žino. Bet kaip sunku to laikytis, kaip sunku atsispirti, kai vos įžengus į pokylio salę elegantiškas padavėjas pasiūlo vyno ar šampano taurę! Tačiau lygiai taip pat elegantiška vietoj vyno paimti taurę vandens ar sulčių, kad skelbiant pirmąjį - ir dažniausiai vienintelį - tostą turėtumėte, ką laikyti rankoje. Vilniuje nemaža dalis užsienio šalių ambasadorių, mūsų politikų, rimtesnių verslininkų būtent taip elgiasi.

Šešta. Ši taisyklė - veikiau pajuokavimas. Kas atlaikys penkias pirmąsias? Reikia labai stiprios valios. Negi jau būdamas suaugęs imsi ją ugdyti?

O kas pasakė, kad turime būti ištižę?

Litvakų gėrimo taisyklės turi du aspektus: medicininį ir psichologinį. Beje, ir religinį. Pamenate Senojo Testamento Mokytojo (Koheleto) knygos 3,1 eilutę: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.“

***

Taigi linkiu sėkmės gilintis, ugdyti valią bei puoselėti modernias mūsų šalies gėrimo tradicijas neignoruojant ir daugiakultūrinio Lietuvos paveldo.

Tad: Mazel tov! - „Geros kloties, arba į sveikatą!“

Mokytojų laikraštis „Dialogas“