Chiara Lubich. „Jūsų idealas – Dievas, ne kunigystė“
Lankydamasi Čekijoje 2001 m. gegužę, Chiara Lubich (1920–2008), Fokoliarų judėjimo įkūrėja, čekų vyskupų konferencijos kvietimu susitiko ir su Prahos kunigų seminarijos auklėtiniais. Švęsdami Kunigų metų užbaigimą, vieną jos atsakymą į pateiktą klausimą siūlome ir mūsų skaitytojams.
Mūsų šalies Bažnyčia šiuo metu išgyvena sudėtingą laikotarpį. Kunigams tampa vis sunkiau kalbėti su žmonėmis, ypač nelengva rasti bendrą kalbą su tais, kuriems neįdomi kunigų atstovaujama Bažnyčia. Kaip galėtų Bažnyčia, tiek bendruomenė, tiek ir kunigai užmegzti ryšį su žmonėmis, kurių nedomina Dievo Žodis?
Sakyčiau taip, užmirškite, kad esate kunigai.
Žinoma, jūs esate kunigai: turite aukoti Mišias, teikti išrišimą ir taip toliau, bet nesuteikite per daug reikšmės tam, kad jūs kunigai.
Jūsų idealas nėra būti kunigu, jūsų idealas yra Dievas. O Dievas yra Meilė.
Jūs turite būti meilė, taip kaip Dievas yra Meilė.
Galiu jums užtikrinti, kad ir šventieji buvo tokie, sugebėjo tokie būti, ir juos žmonės gerbė, beveik garbino.
Jeigu jūs per daug svarbos teiksite kunigystei, apsivilksite kažkuo, kas kvepia klerikalumu, o pasaulis jo nemėgsta, ypač antikrikščioniškai nusiteikęs pasaulis.
Popiežius yra sakęs, kad šiandien nebeegzisutoja toji krikščioniškoji visuomenė, kuri, nepaisant visų trūkumų, vis dėlto praeityje išsaugojo svarbias krikščioniškas vertybes.
Šiandien aplink matome kultūriškai įvairialypę visuomenę.
Todėl eikite žmonių link ne kaip kunigai, bet kaip mylintys žmonės.
Juk Jėzus mylėjo. Jėzus nebuvo klerikalas, Jis buvo meilė.
Taip ir jūs darykite, užtikrinu, kad tada viskas klostysis puikiai.
Sudie, brangūs jaunuoliai, geriausi mano linkėjimai kiekvienam! Ypač, kad taptumėte šventi, kaip Dievas yra šventas.
Kai sutikdavau Motiną Teresę iš Kalkutos, ji vis sakydavo man: „Tapk šventa, nes Dievas yra šventas.“
Tai – svarbu.
Būti kaip Dievas, kuris yra šventas, bet Jis – Meilė.
www.CentroChiaraLubich.org (Thomas Klann)
© Foto CSC - Centro S. Chiara Audiovisivi
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
> Iš puodo valgyti nekultūringa? Neelegantiška? Manote, kad į dykumą joks gyvis užklysti negali?
Si, ar sriubai reikia dubenėlio? Ar gali patirti meilę, gailestingumą sėdėdamas vienas dykumoje? Sriubą gauname dubenėlyje, meilę kitame žmoguje ir per visą tai prie mūsų prisiliečia Dievas. Mes visi Jo indai ir Jo įrankiai, kiekvienas pagal savo pašaukimą. Nuostabus straipsnis, trumpas ir gilus. Ačiū.
...Todėl eikite žmonių link ne kaip kunigai, bet kaip mylintys žmonės...
Labai linkiu, kad šie žodžiai kristų į širdį kuo daugiau Dievo tarnų.
Neseniai teko dalyvauti laidotuvėse. Veiksmas vyko Vilniuje. Situacija tikrai labai graudi. Iškankinta sunkios ligos mirė dar nė 30 nesulaukusi jauna moteris, paliko mažutę našlaitę. Sunkios buvo laidotuvės, dalyvavo begalė jaunų žmonių, kurie norėjo daug gražių žodžių pasakyti apie velionę, gražiai atsisveikinti, bet, matyt, tos kalbos labai užgaišino kunigą, kuris , pasirodo, labai skubėjo į Mišias... Apibaręs jaunus žmones, kad nesimeldžia, kunigas labai skubėjo, o karstą į duobę "palydėjo" kunigo mobilaus telefono melodija... Net nepasakęs nė menkiausios užuojautos žodžio artimiesiems, pareiškė, kad skuba, nes pavėluos į Mišias ir skubiai pasišalino.... Kodėl tai rašau? Nedarau jokių apibendrinimų ir jokių išvadų , bet toks elgesys labai nuliūdino. Nes dalyvavo labai daug jaunų žmonių, kurie skuba su apibendinimais ir išvadomis.
puikiai atsliepta į dabarties reikalus - kai nėra meilės visa ką darome esame tik tuščiai skambantys indai. Tačiau bėda yra tame kad tai labai toli nuo taip pamėgto daugumos mūsų vadovų formalizmo: jie mat teisinasi, daug dirba ir kad neturi laiko gilintis į tai kas juos supa
Taip. Dievas Kristuje tapo Žmogaus Sūnumi. O kad kunigai taptų į Jį panašūs savo nusižeminimu! Visas pasaulis nušvistų.
Si, pabandyk pavalgyti sriubos iš puodo, tik šiukštu neimk jokio įrankio ir nuspręsk kaip patogiau. O gyvis, kuris dykumoje užklysta tai jau ir panaikina vienatvę. Meilę patiriame iš kažko ir per kažką esame apdovanojami. Dievo meilę partiriame per žmones. Jie yra mūsų šaukštai sriubai valgyti. Tad nenuostabu, kad tikėjimo sriubai valgyti mums irgi reikia įrankio.