Įstatymus galima skirstyti į dvi rūšis – vieni sprendžia visuomenėje kylančias problemas, kiti kuria įtampą ir stumia nežinion. Apie pirmuosius kalbame retai – jais paprasčiausiai naudojamės. Antros rūšies įstatymai kelia audras ir sumaištį.

Atrodo, kad Seime brandinamas problemas kelsiantis įstatymas, kuriuo užsimota įteisinti dvigubą pilietybę. Retas įstatymas sulaukia tokios gausybės pataisų ir pataisėlių. Paskutinę akimirką prieš balsavimą siūlomų pataisų dažniausiai nesuspėjama nuosekliai įvertinti: tai kelias, kuriuo dažniausiai į įstatymus patenka įtarimą keliančios ir kažkokius siaurus interesus atspindinčios nuostatos.

Tačiau blogiausia, kad dvigubos pilietybės įteisinimą norima grįsti išimtimis. Išimtys NATO, Europos Sąjungos šalių piliečiams. Išimtys kaimynams.

Dviguba pilietybė pirmiausia yra moralinis klausimas, kažkuo panašus į daugpatystę. Prisiekti galima ir du kartus, tačiau iš karto kelių priesaikų laikytis neįmanoma. Kas nusprendžia, kam iš tikrųjų ištikimas dvigubas pilietis – Lietuvai, Amerikai ar Rusijai? Jeigu dvigubos pilietybės siekiantys nesupranta, kur jie eina, kodėl juos stumiame į moralinį akligatvį?

Ir tarp sąjungininkų kyla konfliktų, tikėkimės, kad karo nebus ir dvigubą pilietybę turintiems nereikės rinktis, kurioje pusėje kovoti. Bet galimybė balsuoti rinkimuose ar referendume gali būti pavojingesnė už atvirą kovą.

Nepamirškime, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvos geopolitinė padėtis iš esmės nepasikeitė. Ar esame pasirengę turėti šimtą tūkstančių „dvigubų“ Lietuvos ir Rusijos piliečių? Pakanka prisiminti Gruzijos karo pamokas ir Maskvos užsienio politiką – ginti rusakalbius artimajame užsienyje.

Niekaip negalime atsikratyti sovietmečio laikų legendos, kad išvažiavusiam svetur kažkas per jėgą atima pilietybę. Turėdamas Lietuvos pilietybę gali ramiai gyventi ir dirbti ne tik Europos sąjungoje. Kai kas nusprendžia, kad patogiau būti tos šalies piliečiu, kur gyveni. Nereiktų tokių nei smerkti, nei apipilti lengvatomis – apdovanoti Lietuvos pilietybe.

Raudama, esą Airijoje gimstantys lietuvių vaikai automatiškai paverčiami Airijos piliečiais. Bet žinau ir atvejį, kai Lietuvoje mišrioje šeimoje gimę vaikai negavo Lietuvos pilietybės. Tokios situacijos – ne įstatymų, bet Lietuvos biurokratinės mašinos nusikalstami darbo trūkumai.

Daugelio Lietuvoje priimamų įstatymų problema – niekas neskaičiuoja, kiek kainuos įstatymo įgyvendinimas. Galbūt sužinoję tikrąją kainą apsigalvotume? Kol betvarkė su sveikatos draudimu, neišspręsti socialinio draudimo klausimai, apskaičiuoti dvigubos pilietybės kainą beveik neįmanoma. Tik aišku, kad našta galėtų būti nepakeliamai sunki.

Kai kurios partijos tikisi plėsdamos piliečių užsienyje ratą rinkimuose gauti daugiau balsų. Ar tai ne iliuzija? Išvykimas iš tėvynės dažnai yra ir protesto ženklas. Bandyti žvejoti užsienyje protesto balsus rizikinga ir vargu ar politiškai atsakinga. O kodėl svetur gyvenantys turi spręsti, kaip reikia tvarkytis Lietuvoje, kaip naudoti čia į bendrą iždą suneštus mokesčių mokėtojų pinigus?

Turėtume suprasti, kad tautybė ir pilietybė – artimi, tačiau skirtingi dalykai. Lietuvis gali mylėti tėvynę ir nebūdamas piliečiu. Pilietybė – pirmiausia pareiga ir atsakomybė, o tik paskui teisės ir privilegijos.

Lietuvos konstitucijos kūrėjai sąmoningai sudėjo saugiklius, kurie apsaugo nuo jungimosi į posovietinę erdvę ir riboja dvigubą pilietybę. Tai išmintinga pozicija, numačiusi tokias grėsmes, su kuriomis neseniai susidūrė Gruzija.

Kodėl naujuoju pilietybės įstatymu kuriami keliai konstitucijai apeiti ir taip rodomas teisinio nihilizmo pavyzdys? Jeigu manoma, kad esame pribrendę dvigubai pilietybei – kuo labai abejoju – elkimės sąžiningai ir keiskime Konstituciją. Seimas turi rodyti pavyzdį, kaip reikia laikytis įstatymų. Tik tada bus galima to reikalauti ir iš kitų.

Aiškinimai, esą gyventojų apklausos rodo, kad žmonės pritaria dvigubai pilietybei, juokingi. Kam tada bijoti referendumo? Nepamirškime, kad apklausose daug kas priklauso nuo gudriai suformuluotų klausimų. Jeigu teirausimės, ar norime, kad Airijon išvykę vaikai galėtų likti lietuviais, prieštaraujančių nebus. O kaip atsakysite į klausimą, ar sutinkate, kad svetur uždarbiaujantis ir Lietuvai mokesčių nemokantis kaimynas spręstų, kaip dalinti pensijas ir pašalpas?

Paskutiniaisiais sovietinės okupacijos metais lankiausi Romoje, kur iš Kazio Lozoraičio rankų gavau Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Šis dokumentas tuomet nesuteikė jokių teisių, tik minimalų pavojų, kertant Sovietų Sąjungos sieną. Tačiau pasas liudijo simbolinį ryšį su nepriklausoma Lietuva. Nežinau, kiek per penkiasdešimt metų tokių pasų išdavė Lietuvos atstovybės Vašingtone, Londone ir Vatikane. Tik aišku, kad tada Lietuvos paso reikėjo ne visiems.

//