Kaip negatyviąja prasme radioaktyvių medžiagų spinduliai užkrečia prie jų prisilietusį žmogų, o šis, savo ruožtu tapęs radioaktyvus, užkrečia prie jo prisilietusį žmogų, taip teigiama prasme prisilietimas prie Kristaus žmogų paverčia „kristo-aktyviu“.

O jei kiti žmonės prisiliečia prie kristo-aktyvaus kunigo, tada savaime suprantama, kad ir jie bus paveikti jo kristo-aktyvumo. Šiuo pavyzdžiu kardinolas Joachimas Meisteris, Kelno arkivyskupas, kunigų suvažiavimo dalyviams iš viso pasaulio aiškino Susitaikymo sakramento svarbą Bažnyčios tikintiesiems, o ypač kunigams jų pašaukime ir misijoje.

Gerą kandidatą į kunigus galima atpažinti iš to, ar jis dažnai eina išpažinties, Sakramento, be kurio neįsivaizduojama Kristaus kunigystė, kunigo pašaukimas ir misija. Būtent per Atgailos sakramentą gailestingasis Dievas dovanoja pačias brangiausias dovanas, kokias tik gali suteikti – atleidimą ir malonę.

Bet jeigu kas nors dėl per retai atliekamos išpažinties faktiškai atmeta Dievo suteikiamas dovanas, jis kartu nustoja buvęs Tėvo sūnumi, atsisako Dievo tėvystės, nes nenori priimti pačių brangiausių jo dovanų. O jeigu nustoja buvęs dangiškojo Tėvo sūnumi, tada negali būti kunigu. Kunigas per Krikšto sakramentą visų pirma yra Dievo Tėvo sūnus, o per kunigystės šventimus su Kristumi yra sūnus su Sūnumi. Ir tik tada jis gali būti tikruoju žmonių broliu.

Kardinolas Meisneris pripažino, jog Susitaikymo sakramento apleidimas yra viena iš tragiškiausių Bažnyčios per pastaruosius penkis dešimtmečius patirtų nelaimių. Kai kunigas atsisako nuodėmklausio vaidmens, tuomet jis tampa tik religiniu socialiniu darbuotoju. Nebesiklausydamas išpažinčių, jis praranda didžiausio pastoracinės veiklos laimėjimo patirtį, t. y., kai gali prisidėti, idant nusidėjėlis jo pagalbos dėka per išpažintį vėl taptų pašvęstu žmogumi.

Susitaikymo sakramento praradimas nulėmė daugelį Bažnyčios ir kunigų gyvenimo nelaimių.

Susitaikymo sakramento praradimas nulėmė daugelį Bažnyčios ir kunigų gyvenimo nelaimių. Tačiau vadinamąją išpažinties krizę nulėmė ne vien tai, kad tikintieji vis mažiau eina išpažinties, bet ir tai, kad patys kunigai nebebūna klausykloje. Klausykla, kurioje yra kunigas, tačiau tuščioje Bažnyčioje, yra iškalbiausias laukiančio Dievo kantrybės simbolis. Dievas toks yra. Jis mūsų laukia per visą gyvenimą.

Klausykloje kunigas turi padėti į šalį visus bendruomeninio pastoracinio darbo planus ir susitelkti prie asmeninių individo poreikių, o tai visų pirma reiškia klausytis. Klausydamasis penitento jis jam suteikia galimybę išsisakyti. O tai įmanoma tik jei yra kas jo klausosi Susitaikymo sakramentui būtinoje absoliučios paslapties sąlygomis.

Klausykloje kunigas gali įgyti gausybę vidinių impulsų, kurie yra jam reikalingi Kristaus sekimui. Iš penitentų, vyrų, moterų ir vaikų, jis gali sužinoti, kiek jie yra pažengę toliau už jį Kristaus sekimo keliu.

Arso klebono Jono Marijos Vianėjaus, galbūt didžiausio Bažnyčios nuodėmklausio, pavyzdžiu galime ir turime mylėti visus žmones, nes Dievas išmokė mylėti nauju būdu. Jeigu taip nėra, tai būtų galima laikyti ženklu, jog nepakankamai gerai atlikome išpažintį, todėl turėtume iš naujo išpažinti savo nuodėmes, – kalbėjo Šv. Pauliaus bazilikoje trečiadienio rytą vykusioje konferencijoje kardinolas Joachimas Meisteris.

Po Konferencijos kunigams buvo suteikta galimybė atlikti išpažintį, o po to sekė Švč. Sakramento Adoracija. Pirmosios Kunigų suvažiavimo dienos programą užbaigė Mišios, kurias Šv. Pauliaus už Romos Mūro bazilikoje aukojo Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Claudio Hummes, o Šv. Jono Laterano bazilikoje aukojo Kunigų kongregacijos sekretorius arkivyskupas Mauro Piacenza.

Kunigų suvažiavimo ketvirtadienio ryto programoje dalyviai klausysis Kvebeko arkivyskupo kardinolo Marco Ouelleto meditacijos tema „Vakarienbutis – Šventosios Dvasios šaukimasis su Marija ir kunigų broliška bendrystė“.