Aleksandras Macijauskas vaikystėje rašė eilėraščius, o rašinius laisvąja tema mokytoja skaitydavo visai klasei. Eilėraščiai padėdavo ir per šokius, kurių anuomet negalima buvo pradėti be programos. Tada išleisdavo Aleksandrą deklamuoti: vakaro rengėjai buvo patenkinti, kad yra rimtoji dalis, o paskui – šokiai. Į šokius iš seno įtariai žiūrėjo ne tik šventeivos, bet ir sovietinės valdžios davatkos. Nepaisant to, kai dar nesulaukęs pilnametystės būsimasis fotografas „per durną galvą“ porai metų pateko už grotų, jis įsitaisė į šokių ansamblį, važinėjo po Lietuvą. Persirengęs mergele tautiškais rūbais mikliai šoko vengrų čardašą, kad žiūrovai negalėjo susilaikyti nekvatoję, išvydę plikas plaukuotas kojas. Smagu buvo Aleksandrui šiek tiek ištrūkus iš griežtos priežiūros Pravieniškėse. Teko tokią gyvenimo mokyklą išeiti, kad tik į senatvę gali šypsodamasis prisiminti, kaip į kalėjimą atveždavo nuteistuosius iki gyvos galvos, o šieji, išėję pasivaikščioti, tuoj čiupdavo už savo kotų ir pradėdavo juos mankštinti, šaukdami sargybai virš galvų: popka, ja tebia jebu („Pupuliuk, aš tave pisu“). Tokius gyvenimo įspūdžius dera prisiminti be daugtaškių. Geriausiai juos literatūriškai apdoroja pats fotografas, kai rašo ironiškus tekstus savo knygoms.

Aleksandras nuolat kritikuoja Maskvos literatūrologą Levą Anenskį, išleidusį knygą ir apie lietuvių fotografiją –­ „Saulės šakos“. Viskas būtų gerai: į fotografiją operatyviai įsigilino, atvykęs autorius klausinėjo, plačios erudicijos, bet fotografiją aprašinėja ir vertina kaip literatūros tyrinėtojas. O A. Macijauskas pabrėžia: pirmiausia – forma! Jei nemoki idėjos įforminti fotografijos kalba, tai lieki eilinis fotomėgėjas, kokių skaitmenos epochoje yra milijonai. Fotografijos analize Aleksandrui sunku įtikti. Kai tik išsilavino pirmieji mūsų fotografijos teoretikai ir kritikai, jam ir šie atrodo nutolstantys nuo vaizdo, užsiimantys įmantria, sudėtinga sąvokų ekvilibristika. Koks variantas būtų idealus? Vargu ar toks yra. Tačiau jei jo įžangos knygoje seka fotografijų ciklai, kam dar juos atskirai aprašinėti ar kedenti fotografijas po vieną? Ar neužteks tik bendrų įžvalgų, palyginimų, spėjimų? Juk tokio pobūdžio knyga nebus akademinė monografija, kur tekstas užima kelis šimtus puslapių, o fotografija yra tik iliustracija. Kiti mėgina prirankioti įvairių autorių tekstų, bet vargu, ar tai pagerina „monografijas“, jei jos yra tik fotografo darbų sutelktinė, dažniausiai už visą gyvenimą.

Lietuvoje taip padarė Romualdas Rakauskas ir Antanas Sutkus. Aleksandrui neišeina eiti tokiu keliu, nes dvi rinktines knygas yra išleidęs. „Ratas“ bus trečioji, uždaranti trilogiją knyga, bet autorius nebesako, kad paskutinė. „Ratas“, ir viskas.

Ta fotografija 40 metų kabo mano namuose ant sienos, nors esu gavęs iš autoriaus ir stulbinančio dydžio savo portretą su pašaipėle: jei kritikas, tai jis visus degina nors ant cigaretės galo. Vėliau sužinojau, kad šią fotografiją gyrė ir Antanas Sutkus, nuolatinis bendražygis nuo pat Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimo. Ją puolė Novosibirsko akademikai, o gal tik tarp jų įsitrynę ideologiniai „klapčiukai“: žmogus be galvos tarybinėje fotografijoje!?. Čia jums ne Mayne Reedo „Raitelis be galvos“. „Formalistas“ – bjaurus žodis dar nuo Stalino laikų. Prancūzas C. Lemagny išgyrė „Ratą“ ir apibendrino: „Visa jūsų fotografija sutelpa į ratą.“ Išsivežė krūvą darbų į Nacionalinę biblioteką Paryžiuje. Aleksandras matė, kaip jie saugomi kartu su kitais lietuvių darbais. Įdomu, ar kas nors kitas iš Lietuvos aplankė šią kolekciją? Gyvenimas eina ratu: dabar galima vežti, ką norime ir kur norime, bet nebėra paslaptingumo aureolės: ak, lietuviai, kurie už „geležinės uždangos“. Šiandien namie ir svetur reikia įrodinėti, kad esi normalus tarp normalių, net tarp didžiųjų. Būta parodų ir su didžiaisiais Europos fotografais, ir su Lietuvos „grandais“, pavardė įtraukta į enciklopedijas, o viename 1984 m. čekų meno žinyne A. Macijauskas pateko tarp 31 geriausio visų laikų ir visų šalių fotografų. Suktis didžiųjų rate – dar ne viskas, nes laikas pateikia įvairių išbandymų ir didiesiems. Fotografijos istorijoje atsiranda vis naujų didžiųjų arba kandidatų į juos. Pasibaigus „šaltajam karui“ tebejaučiame plyšį fotografijos istorijoje tarp Vakarų ir Rytų Europos. Mėginame kartu su kaimynais prisistatyti kolektyviai, bet nepaseno ir nacionalinių fotografijų istorijos. Lietuviškos užsienio kalba dar neturime, o gimtąja kalba – ištirti tik atskiri periodai ir pavieniai fotografai, išskyrus nebent Vilnių. O ir istorikų būna įvairių. A. Macijauskas pagrįstai piktinasi, jei kur parašo, kad sovietmečiu mūsų fotomenininkai buvo tik valdžios pateptieji. Dar blogiau: mano, kad nekritikuotieji, valdžios mėgstami buvę prisitaikėliai ar net prisiplakėliai. R. Rakauskas iš tokių mokslinių aiškinimų kvatoja visa gerkle: koks buvau optimistas, toks ir likau. A. Macijauskas atkaklesnis: jis mano, kad reikia viską išaiškinti, ir raštininkai supras. Puola pasakoti, kaip sovietmečiu jo žmona Nijolė veždavo įtartinas cenzūrai fotografijas į Rygą, nes iš ten jos lengviau pasiekdavo užsienį. Įsismaginęs jis išdrįso įduoti didelį pluoštą savo fotografijų prancūzui L. Clerqui, kad tas išvežtų per sieną kaip diplomatas. Bet įkliuvo ir atsiėmė savo darbų draiskanas pas „pilkąjį žmogelį“, kaip jis sako, Kultūros ministerijoje. Buvo gudrių kelių, kaip apeiti „Glavlitą“ – cenzūros Minotaurą. Bet demokratinėje visuomenėje tebūnie ir kitokių, ideologiniais nutarimais ir protokolais paremtų nuomonių, jei galvojame, kad visi tik jais gyveno ir juos uoliai vykdė. Gal kas suskaičiuos kada, kiek buvo daroma „dėl paukščiuko“ Chruščiovo, ypač Brežnevo laikais? Nepaisydami visų laiko gniaužtų ir „geležinių sienų“, menininkai stengėsi išlaikyti platesnį akiratį. Romualdas Ozolas „Supratimuose“ rašo: „Man atrodo, kad Lietuva pokario metais, nors ir būdama atskirta nuo Vakarų pasaulio, pergyveno tuos pačius dvasinius procesus.“(1) Tiesa, kartais pavėluotai. A. Macijauskas, ilgokai plaktas už plačiakampio objektyvo taikymą „tarybiniam žmogui sukarikatūrinti“, vėliau atrado, kad Vakarų fotografijoje jis seniai žinomas. Savo ruožtu, ir Vakarai pavėluotai ėmė aiškintis dokumentininko A. Macijausko sąsąjas su fotografijos meno avangardu Rytuose ir Vakaruose. Fotografijos ratų ir vingių supratimas kartais ėjo ratais tarp Rytų ir Vakarų. Kai Taivanas ruošėsi savo žurnale „Fotografija“ papasakoti apie Lietuvos fotografus, paryžietis C. Lemagny pasiūlė atkreipti dėmesį į du kraštutiniuosius: mėšliną fotoprozaiką A. Macijauską ir nuolat žydintį fotopoetą R. Rakauską. Abiejų fotografijose gyvenimas eina ratais – žmogaus ir gamtos. A. Macijauskas lyg ir turėjo jį užbaigti „Atmintimi“ –­ fotoknyga apie Lietuvos kapines. Ir užbaigė, bet tik motyvą, nes trečiojoje trilogijos dalyje šios temos darbų nėra. Bet gyvenimas sukasi, kaip ir pirmojoje „Rato“ fotografijoje, kur pakumpęs vyriškis nueina, o į mus tiesiai žiūri smalsios vaiko akys. A. Macijauskas sakosi siekęs, kad ši fotografija komponuotųsi kaip apskritimas. Triukšmingiausiai ratai sukosi „Turguose“, į kuriuos suvažiuodavo daug vežimų, sunkvežimių, automobilių. Fotografas nuolat sėdėdavo prie vairo, sukdamas kas savaitę ratus į didžiausius Lietuvos turgus Utenoje, Alytuje ar Šiauliuose. Dabar ieško vienos gatvės, kurioje šurmuliuoja miestietiškas turgus. Ir atranda Laisvės alėją Kaune, nebevengia spalvos, nes turgus dabar daugiau šventė ir pramoga, negu būdas užsidirbti, kaip būdavo sovietmečiu, kada parduotuvėse nuolat ko stigdavo, net maisto. Arba sėda patogiai į autobusą ir suka ratus po miestą, ieškodamas dvigubo vaizdo – prieš akis ir atspindžio lange. Kartais neblogai susimontuoja keistos fantasmagorijos. Būna, kad susierzina keleiviai, kaip „Turguose“ įgėrę vyrukai, grasinantys sudaužyti fotoaparatą, ar moteriškės, kurios visada turi ką slėpti. Gyvenimas nelepino fotografo, muštis jis įpratęs, bet geriau užmegzti taikų pokalbį su tais, kurie yra šilto ir šalto matę. Fotografas mane pritrenkė klausimu: „Ar tu žinai, kaip dvokia Kaunas po žeme, kur kanalizacija? Juk ten irgi gyvenimas.“ Jaunystėje jam teko duonos kąsnį užsidirbti ir ten, po žeme. Todėl nuo romantiškos fotografijos jis ilgai suko nosį ir nuolat diskutuodavo su R. Rakausku. Bet gali gintis: vaikai, jaunimas, seniai jo žydinčiuose soduose – ar ne gyvenimo ratas? Dar aiškiau Antano Sutkaus fotografijose, kur tėvai ir vaikai tvirtai susikibę rankomis, o gausi „lietuviška šeimyna“ atrodė amžiams žada gyvenimo nepertraukiamumą. Tai buvo visų lietuviškos fotografijos klasikų idėja –­ užtikrinti tautos ir žmogaus egzistenciją po katastrofiško penktojo dešimtmečio su okupacijomis, holokaustu, genocidu ir desperatišku partizaniniu karu už Tėvynės laisvę. Taip Taivano „Fotografijoje“ atsirado ne tik du „Kraštutinumai“, bet ir visas ratas Lietuvos fotografų.

Išvykęs svetur A. Macijauskas viena ausimi klausėsi gidės, bet akimis ieškojo vaizdo ir fotografavo. Kartais užmiršdavo turistinę grupę ir pasimesdavo, kaip tai atsitiko Tokijuje. Sovietiniais laikais tai galėjo būti įvardyta kaip pabėgimas iš Tėvynės. O jos fotografas, kaip ir jo kolegos, niekada ir nesiruošė palikti, nors galėjo padaryti ir kitokią karjerą. Bet kur tu rasi lietuvišką turgų? Japonijos žuvų turgus kitaip atrodo, ir net Londono turgelis, kurį A. Macijauskas turėjo progos vieną dieną pafotografuoti, po jo ten 1991 m. išleistos knygos „Manoji Lietuva“ („My Lithuania“) pristatymo. Sigitas Geda su šypsena yra prisiminęs tuos laikus, kai kartu su A. Macijausku plaukiojo Rytuose visą mėnesį: „Kaune gyvenantis fotomeistras Aleksandras M. padovanojo man padidintą nuotrauką iš 1986 m. rudens. Tada sykiu plaukėme kruiziniu laivu aplink Japoniją. Kur tas košmaras? Ant tilto, per lietų, skėčio rankena, daug japonų aplink... ir aš – siaurom akim. Tikras japonas! Ar išvaizda priklauso nuo to, kur žmogus atsiduri per gyvenimo vėtras?“ (2)

Dabar į tokius klausimus mėgina atsakyti jaunesnioji Lietuvos fotografų karta, lakstydama su mobiliuoju telefonu po Paryžių, ieškodama lietuvių pėdsakų Olandijoje ar su „pine holu“ fotografuodama Ameriką. Lietuviai greit keičiasi svetimoje aplinkoje. Po kelerių metų kalba su akcentu, nors vaikus bent sekmadieniais mėgina pamokyti šio bei to lietuviško. Keičiasi žmonės ir Lietuvoje. A. Sutkus karčiai nusišypso: „Gyvename rinkos sąlygomis. Kur berasi senąjį tipažą?“ A. Macijauskas po „Turgų“ dievagojosi niekada neisiąs su fotoaparatu į Gariūnus – bene didžiausią turgų Baltijos šalyse. Bet surado kompromisą: „Kaziuko mugę“ ir „Hansos dienas“ Kaune. Turi vėl šaltinį naujai knygai. Bet bus „Rate“ ir senieji „Turgūs“: „Noriu surinkti, kas dar nespausdinta, kad nepražūtų archyve.“ Jo nuomone, knygai reikia atokvėpių, negalima ilgai griežti viena styga, žiūrovas pavargsta. Šiuo klausimu fotografas laikosi kietos pozicijos: be jo žinios ir palaiminimo knyga negali būti sudaryta. Nežinau Lietuvoje autorinės fotoknygos, kurios nesistengtų pakoreguoti pats fotografas, nebent autoriaus nebūtų. Bet tokių retrospektyvų nedaug teturime – J. Čechavičius, S. Fleris, B. Tiškevičius, K. Daugėla. Po truputį judame į akademinį Balio Buračo fotografijų leidimą. Nekreipiant dėmesio į smulkiausius knygos dizaino elementus, spaudos kokybę, sunku tikėtis diplomų vietinėse ar tarptautinėse knygų mugėse. Didžiausia laimė ir nelaimė buvo „Minties“ leidyklos išleisti „Kaimo turgūs“. Laimė, kad po gausybės atidėliojimų ir būgštavimų, literatūros klasiko J. Baltušio įžangos ir protežė, leidykla ryžosi tik Atgimimo metais realizuoti seną A. Macijausko svajonę. Jis buvo sukūręs maketą ir leidybai užsienyje. Nelaimė – spaudos kokybė. Ji buvo menka, net nupiginus knygą iki kavos puoduko kainos, jos nelabai pirko. Sėkmė namie A. Macijauską pradėjo lydėti tik po fotoalbumo „Gyventi“, kurio pagrindas – ciklas „Veterinarijos klinikos“. Paskui fotografas pratrūko. Įsitraukė į knygų leidybą ne tik pats, bet dar ir sudarė porą storokų Romualdo Augūno fotoknygų. Katalogai ėjo savo ruožtu, tiesa, ne visada aukščiausios kokybės.

Ar galima buvo padaryti daugiau, plėšantis tarp Tarybų Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriuje ir kelionių su fotoaparatu? Kiekybiškai gal ir daugiau galėjo būti fotografijų, bet visą laiką būta šuolių ir į netikėtą jaunystės temų tęsinį, pvz., aktą. Su ironiškais posūkiais į senatvišką kūno bjaurastį ir grožį fotografas rizikavo. Kelią rodė moterys – V. Bubelytė, S. Michelkevičiūtė. Bet smūgius teko atlaikyti A. Macijauskui, kaip ir jo mokiniui, Arlio premijos laureatui 2009 m. –­ Rimaldui Vikšraičiui. Aktus mėtė iš katalogų, parodų, net rinktinėje skubiai praversdavo tuos puslapius, kurių neturėtų matyti nekalta akis. Atsimenu, kaip nuvažiavus į A. Macijausko retrospektyvinę parodą Varšuvoje, jo aktus radome išeksponuotus toje pačioje gatvėje, bet mažoje salytėje. Ir tai jos rengėjas gavo pastabų už kičo ir vulgarumo eksponavimą. Nepaisant R. Dichavičiaus klasikinio akto populiarumo, naujos lietuvių pastangos šiame žanre sunkokai sutinkamos kolegų ir žiūrovų. Vieni sako, kad esame per daug drąsūs, kiti, kad atsiliekame nuo kaimynų. Netgi nuo latvio Gunaro Bindės, su kuriuo kartu Kaune buvo surengęs parodą ir Aleksandras. Tada teko ginti klasikinį aktą. Dabar G. Bindė atsivežė į Kauną ir Vilnių naujų, ne klasiško grožio aktų. Laikai keičiasi, ir aktas visiems amžiams yra įdomus, jei ne kūno tobulumu, tai bent kontempliacija apie tai, koks jis buvo. Ir formos šviežumu. A. Macijauskas ir studijiniuose aktuose džiaugiasi pagavęs kokį atsitiktinį judesį ar šviesos sumirgėjimą. Kai viena pozavo trims –­ Aleksandrui, R. Požerskiui ir R. Rakauskui, didžiausias išbandymas buvo nepamiršti savo plačiakampiško, ironiško braižo. Romantiški aktai liko jaunystėje, kai pozavo jo gražioji Nijolė. Sako, šokiuose neatsigindavęs nuo konkurentų. Todėl dabar apibendrina trumpai: „Viską gyvenime reikia išsikovoti: žmoną, temą, pripažinimą ir net namelį, kuriame gali senatvėje brandinti savo archyvą.“

Jaunystėje Lietuvoje ir visame pasaulyje fotografija daug ko neturėjo. Kai Kaune 1965 m. ir 1967 m. vyko pirmosios fotografijos parodos, kuriose A. Macijauskas užėmė pirmaujančią vietą, o Vilniuje, Dailės muziejuje, surengta fotomenininkų paroda, ir pasaulyje fotografija atėjo į dailės muziejus, pradėta kolekcionuoti ir vertinti kaip menas. Beveik tuo pačiu metu pasirodė pirmosios fotografijos istorijos bei enciklopedijos, kur ir lietuviai siekė savojo kampelio. Amžiaus pabaigoje, tūkstantmečio lūžio epochoje, „Tascheno“ leidyklos išleistoje knygoje „Menas šiandien“ fotomenininkai ir dailininkai rikiuojasi lygiomis teisėmis. Tiesa, A. Macijausko amžininkų jau beveik nėra. Tik japonas Nobuyoshi Arakis, per 30 metų išleidęs apie šimtą fotoalbumų, nenurimsta, traktuodamas seksą kaip kasdieninę, svarbią žmogaus būseną. Kanadietis Jeffas Wallas kuria keliametes fotovizijas. Visa kita lūžis į XXI a., kur virtuali tikrovė grumiasi su atspindžio realizmo likučiais. A. Macijauskas dar mėgina pagauti šį dvigubumą, važinėdamas po Kauną, tačiau tai vis vien lyg žvilgsnis iš kitos epochos, kuri irgi buvo pažymėta montažais ir eksperimentais. „Rate“ ir pamatysime keletą ankstyvųjų, „Povilo Karpavičiaus epochos“, kaip sako A. Macijauskas, darbų. Jis ir buvo pirmasis mokytojas ir fototechnikos žinovas XX a. viduryje Kaune skelbęs, ką prancūzai padarė XIX a. įpusėjus: „Dailė mirė, duokite kelią fotografijai.“

Iš tų ankstyvųjų krenta į akį ir papras­tas vaikystės vaizdelis: berniūkštis su lapine kepure, įstrigęs tarp neryškių šakų. Kartą ir aš susapnavau save tokį, ir net pasikalbėjau. Jis šypsojosi droviai, kaip ir A. Macijausko vaikystė. Vaikystės žemėje visų mūsų šaknys. Kai palyginu du ilgus interviu su A. Macijausku – prieš dešimt metų ir dabar – dar aiškiau regiu jo gyvenimo ratą, nes daug kas ima kartotis. Galima išskirti pasikartojimų centrus: vaikystė pas senelius ir lakstymas paskui karvių uodegas, užsibaigęs specialia fotoparoda „Karvės sapnai“ ir „Išėję medžiai“ – vaikystės peizažas, paniręs į Kauno marių dugną; prisiminimai, kaip po I. Bergmano filmo „Tylėjimas“ abu su A. Sutkumi pirma laiko skubėjo į Lietuvą, nes buvo karšti šaltojo karo metai; komiški pasakojimai iš gyvulėlių gyvenimo, prasidėję poravimosi epizodais senelio kieme, o pasibaigę „Veterinarijos klinikomis“.

Iš fotografų gyvenimo vis užkliūva lyginimai su H. Cartier-Bressonu. Nesąs „bressonistas“, besilaikantis „lemiamos akimirkos“ teorijos, nes yra pataisymų –­ patamsinimų ar režisūros su medžiais ir aktais. Ypač mėgsta išnaikinti detales, kad staiga išryškėtų koks nors „Turgų“ personažas. Iš „Magnum“ grupės jis labiau mėgsta karinguosius humanistus –­ Wernerį Bischopfą ar Eugeną Smithą. Daugelis jų ėjo į karščiausius pasaulio taškus, ne vienas ir žuvo. Tačiau ne likimo tragizmas imponuoja A. Macijauskui, o sugebėjimas neprarasti fotografinės formos kebliausiose situacijose. Čia jis nenuolaidus nei sau, nei kitiems. Kartais per daug. Dabar gailisi, kad beveik nieko neliko iš darbo metų laikraštyje „Vakarinės naujienos“, nes manė, kad viską daro tik pagal laikraščio užsakymą, o ne fotomenui. R. Rakauskas susiėmęs už galvos: šitiek meno žmonių portretavo, bet kasdieninės dokumentacijos nėra. Po tiek metų ir ji turi aukso vertę. A. Sutkus trina rankas: ko tik nėra jo archyvuose! Algimantas Kunčius ištraukia savo kino dienoraščius – atgyja jaunystės laikai ir tik paskui susigriebia: Viešpatie, kokie jauni visi buvome. Rodos, atsisėstum su Aleksandru pievoje, kur jis gano karves, ir žiūrėtum, žiūrėtum į debesis. A. Kunčius iš to sukūrė „Debesų knygą“, A. Sutkus „Basų kojų nostalgiją“, o A. Macijauskas paaiškino, iš kur tas jo polinkis į žemą rakursą ir monumentalias „Turgų“ ar „Veterinarijos klinikų“ figūras. Drąsos ir riteriškumo pamokos iš „Trijų muškietininkų“. Edvardas Gudavičius knygoje „Visa istorija yra gyvenimas“ prisipažįsta: „Man didžiulį įspūdį savo laiku padarė Aleksandre’o Dumas muškietininkai –­ d’Artanjanas ir kompanija [...] Beje, mus visus užbūręs muškietininkų mitas daugumai yra visų pirma pažįstamas iš pirmojo Dumas kūrinio. Tačiau juk tai yra trilogija! Kuri atskleidžia visų mūsų taip mylimų prancūzų biografijos vingius iki pat jų mirties.“ (3) Ilgametis LF sąjungos šefas A. Sutkus mėgsta kartoti, kad sąjunga buvo kuriama principu: visi už vieną, vienas už visus. Bet gyvenimo trilogijos irgi baigiasi. Labiausiai A. Macijauską baugina, kad skaitmeninėje epochoje nebesugebame atsirinkti, kas yra kas.

Tikėjimas fotografijos vaizdo galia keičiasi. Dokumentalumo sąvoka – irgi. 1969 m. A. Macijausko fotografija „Ratas“ puošė katalogo „Devyni Lietuvos fotografai“ viršelį. Su juo įvažiuota į Maskvą. Ilgam. Dabar rusų fotomenininkai prisipažįsta, kokią įtaką sovietinių laikų fotografijai padarė lietuvių novatoriškumas. Didžiuosius ciklus dabar mėgsta ir rusų fotografai. Kritikams iš įvairiausių sferų lietuviai davė peno ilgiems laikams. Pirmasis lietuvišką neodokumentalizmą pasveikino Anri Vartanovas: „Nepaisant tariamo paprastumo ir nereiklumo, dokumentinis menas – rimto autoriaus darbo, siekiant fotografijos forma įkūnyti aplinkinį pasaulį, rezultatas“ (4). Tačiau kartu citavo ir Albert’o Camus kalbą, įteikiant jam Nobelio premiją: „Netgi geriausia fotografija nėra visai tikslus atspindys, net jei jis pakankamai realistiškas.“ Fotografijos istorikas S. Morozovas knygoje „Fotografija tarp menų“ (1971) konstatavo, kad serijoje straipsnių apie fotomeną žymus anuo metu estetikos specialistas M. Kaganas „svarbiausią klausimą apie vizualinio tikroviškumo fakto virtimą vaizdu paliko už svarstymo ribų“ (5). Lietuvių fotografijai žinomas fotografijos istorikas, išleidęs pasaulio fotografijos istoriją „Kūrybinė istorija“ net keliais leidimais, paskutiniajame, 1989 m. leidime įdėjo daug mūsų fotografų darbų, vien A. Macijausko keturis, tarp jų ir „Ratą“. Šiaip sovietiniai leidiniai nelabai mėgo A. Macijausko žvilgsnio „aštrumą“. 1970–1974 m. išėjusiame fotoalmanache rasime 45 lietuvių fotografijas, bet A. Macijausko įdėtas tik „Džiaugsmas“. Jo pavardė pasirodė ir amerikietės N. Rosenblum fotografijos istorijoje. O jau „Portfolio“ iš Europos šalių ir JAV fotografas net nesuskaičiuoja. Laikai greit keitėsi, užsienio vertintojai, ypač knygų leidėjai, ne visada spėdavo Lietuvos fotografus išimti iš Sovietų Sąjungos rėmų, nors kartais būdavo ir atvirkščiai: Lietuvos kolekcijos ir autoriai kataloguose išskiriami į atskiras eilutes. Būdingas persiorientavimo pavyzdys – „Fotografijos žinynas“, išleistas 2005 m. Londone. (6) Iš pradžių Lietuvos fotografija nagrinėjama sovietinio naujojo dokumentalizmo rėmuose, paskui išskiriamas A. Macijauskas, kaip žymiausias naujosios lietuvių fotografijos atstovas, o gale – pastaba, kad Lietuva atkūrė nepriklausomybę. O, regis, po A. Macijausko knygos pasirodymo Londone 1991 m. viskas įsiteisinti turėjo lyg ir savaime. Net Maskvos Londone leidžiamas savaitraštis „Sowiet Weekly“ 1991 m. įdėjo A. Macijausko fotoreportažą iš Londono turgaus ir nurodė, kad autorius yra iš Lietuvos.

Iš naujo atradus rusų avangardą, JAV A. Macijauskas buvo pavadintas „dokumentikos avangardininku“. Lietuvoje ieškota, kas jį jungia su septintojo dešimtmečio Lietuvos fotografų karta ir kas išskiria. Laima Skeivienė Atgimimo metais rašė: „Aleksandras Macijauskas į lietuvių fotografiją įžengė su septintojo dešimtmečio neoromantikų grupe, kuri siekė sukurti apibendrintą, tipizuotą savo tautos atstovo paveikslą. Tačiau greit jos ištrūko iš bendrosios koncepcijos – pernelyg idealizuojančios ir todėl ribotos –­ rėmų.“ (7) Pirmasis Lietuvos fotografijos istorikas Virgilijus Juodakis dar 1968 m. sveikino „Ratą“: „Man regis, tai labai simboliškas kadras, įprasminantis amžiną gyvenimo, kūrybos ratą, amžiną pradžios ir pabaigos kaitaliojimasi.“ (8) Gerai apibūdintas fotografo nuotaikų diapazonas: „...jis išreiškia ištisą jausmų gamą – nuo paniekos, skepticizmo, net tragedijos iki lyrikos ir humoro.“ Taip šaipytis iš gyvenimo groteskiškumo ir savęs moka nebent Rimaldas Vikšraitis, išaugęs A. Macijausko „mokykloje“, bet palaikytas ir kitų. „Žmogus daug tikresnis, kai juokiasi. Pavyzdžiui, kokiose nors sūpuoklėse. Kažin kokiu juoku springstanti būtybė gyvena mumyse. Bet ne visad“ (9), – rašė Sigitas Geda.

Vertinimų ratas irgi apsisuko: nuo diskusijų, kaip fotodokumentas tampa menu, iki išvados, kad be kūrybiškumo, išmonės nėra ir paties dokumentiško vaizdo. Jelena Petrovskaja knygoje „Antifotografija“ (2003) rašo: „Šiuolaikinė fotografija nepaklūsta fiksacijai: ji dokumentuoja mūsų atminties „tuštumą“, bet kartu ir tai, kas tą atmintį padaro galima.“ (10) Postfotografija – realybės šou? A. Macijauskas niekada neslėpė, koks linksmybių teatras dėjosi senelio kieme, kai prisireikdavo karvei – buliaus, o kiaulei – kuilio. Į ką vaikystėje žiūrėta pro plyšelį, brandžiausiais metais atsivėrė kaip gyvenimo pilnatvė. Ratas apsisuko.

____________________________________
1 Ozolas R. „Supratimai“, 2007, p. 239.
2 Geda S. „Vasarė ajero šneka“, 2008, p.197.
3 Gudavičius E. „Visa istorija yra gyvenimas“, 2008, p. 69.
4 Vartanovas A. „Dokumentas ir vaizdas šiuolaikiniame mene“, „Pergalė“, 1970, Nr. 3, p. 151.
5 Morozov S. „Fotografija sredi iskustv“, 1971, p. 94.
6 Lenhman R. „The Oxford companion to the photography“, 2005, 535 p.;
7 Skeivienė L. „Prisilietimai“, „Literatūra ir menas“, 1988 m. gegužės 21 d.
8Juodakis V. „Sėkmingas debiutas“, „Literatūra ir menas“, 1968 m. lapkričio 23 d.
9 Geda S. „Adolėlio kalendoriai“, 2003, p. 187.
10 Petrovskaja J. „Antifotografija“, 2003, p. 25.