Viso pasaulio akys šiomis dienomis krypsta į Pietų Afrikos pusę. Prieš šešiolika metų ši valstybė pasuko demokratijos keliu, o šiemet ji tapo visų futbolo gerbėjų meka. Pasaulio futbolo čempionato sostine tapusi šalis – marga kaip visas Afrikos žemynas. Čia turtas ir skurdas yra greta, o nusikaltėlių siautėjimai stingdo kraują.  

Tiesa, per futbolo čempionatą apie tai bus kalbama mažiau, o apie sportą – daugiau. Nes sportas toks svarbus, kad šalies prezidentas pasaulio futbolo šventę pavadino svarbiausiu Pietų Afrikos Respublikos įvykiu nuo apartheido panaikinimo prieš šešiolika metų. 

Tiesa, vietinė futbolo komanda iš varžybų dėl pasaulio futbolo karalių titulo gali iškristi jau netrukus, bet tai netrukdys pasauliui ir toliau akylai stebėti futbolo šventę bei užmesti akį į šalį, kuri laiko, kad jos ekonomika galingiausia Afrikos žemyne.  

Pietų Afrika – unikali šalis. Vos prieš šešiolika metų ji taikiai ir sklandžiai atsikratė  apartheido šleifo, užsivilko demokratijos rūbą ir bando kovoti su tamsia praeitimi. Buvęs šios šalies prezidentas ir nenuilstantis kovotojas su apartheidu Nelsonas Mandela svajojo, kad šalis taptų „vaivorykštine valstybe“, šalimi, kurioje visų rasių, tautų ir tikėjimų žmonės gyventų darniai.  

Svajonė graži, bet ją pasiekti reikia nemažai pastangų, nes kaimyninės Zimbabvės, o ir tolimesnių likimo sesių pavyzdys rodo, kad demokratija, liberalizmas ir svajonės apie geresnį gyvenimą baigiasi vos po kelerių metų, o tada valdžios soste įsitvirtina „prezidentas amžiams“ arba „valdančioji partija iki gyvos galvos“. Tokių pasikeitimų bijo ir šalies baltaodžiai bei juodaodžiai gyventojai.  

Futbolo sirgaliai, atvykę į Pietų Afrikos Respubliką, mano, jog atvažiavo į turtingųjų pasaulį. Infrastruktūra, susisiekimas, viešbučiai ir restoranai čia tokie pat geri ar net geresni nei Vakarų pasaulyje. Akį maloniai glosto naujutėlaičiai sporto stadionai, greitieji traukiniai, sutvarkyti oro uostai, prabangūs viešbučiai bei žalios vejos miestuose. 

Atvykėliai gali apsistoti po geriausio pasaulio viešbučio titulą gavusio Bushmans Kloof stogu ar papietauti kelionių žurnalų išliaupsintuose restoranuose, tačiau tai bus tik parodomoji Pietų Afrikos Respublikos pusė. Ši valstybė nėra turtuolių meka, ji - besivystančios ekonomikos šalis, kur vienam gyventojui kliūva tik ketvirtis to, kas tenka JAV piliečiui. 

Praraja tarp turtuolių ir vargšų Pietų Afrikos Respublikoje – didžiulė. Apartheidas baigėsi, bet geriausios mokyklos, ligoninės ir gyvenamieji rajonai vis dar priklauso baltiesiems, dauguma juodųjų šalies gyventojų murkdosi skurde, o pro jų gyvenamuosius rajonus važiuoti baisu net dieną.  

Nors Pietų Afrikos Respublika yra 24 pasaulyje pagal savo ekonominį išsivystymą, žmogaus teisių gynimo srityje ji velkasi reitingo gale. Tiesa, šalies Konstitucija, priimta 1996 metais, laikoma viena pažangiausių visame pasaulyje. 

Pagrindinis šalies dokumentas užtikrina lygias teises įvairių rasių, kultūrų, religijų, lyčių  ir politinių įsitikinimų asmenims, bet realybė kartais būna kitokia, nei skelbia pagrindinis šalies įstatymas. 

Pietų Afrikos Respublikoje gyvena 79 proc. juodaodžių, 9 proc. baltųjų, 9 proc. maišytų rasių atstovų ir 3 proc. Azijos ir Indijos gyventojų. Pietų Afrikos Respublikoje randama 90 proc. viso pasaulio platinos išteklių, 70 proc. chromo, 40 proc. aukso atsargų.  

Tiesa, šie turtai negarantuoja gero gyvenimo visiems šalies gyventojams, o nusikalstamumo lygis ir Pietų Afrikos Respublikos nusikaltėlių akiplėšiškumas – garsus visame pasaulyje.

Reikia paminėti, kad reikalai pamažu taisosi, šalis bando sutramdyti ne tik nusikaltėlius, bet ir atsikratyti juos vis dar persekiojančio, nors ir vaiduokliško apartheido šešėlio.  

Pagal The Economist informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė