1950 metų kovo 10 dieną trys trylikametės vienuose Panevėžio namuose prisiekė kovoti už Lietuvą ir įsteigė organizaciją, ketverius metus nedavusią ramybės sovietinės santvarkos sergėtojams. Pavadino ją „Atžalynu“.

Lygiai po šešiasdešimties metų Lietuvos genocido aukų muziejuje rinkosi žmonės – paminėti gausia moksleivių tautine-religine organizacija tapusio judėjimo jubiliejaus.

Pateikiame pokalbį apie anuos ir šiuos laikus su viena iš šio „Atžalyno“ įkūrėjų – Audrone Zavadskyte-Sabaliauskiene, pirmuosius dvejus metus vadovavusia šiam judėjimui.

Norėtųsi pradėti nuo to, kas trylikos metų žmogų įkvepia, paskatina imtis tokios – rezistencinės – veiklos? Steigti patriotinę organizaciją, kai visa aplinka priešiška?

Kai grįžtu mintimis į anuos laikus, pati stengiuosi suprasti, kas tai buvo. Mes buvome trys mergaitės, bet labai skirtingos, o pasiryžome kartu tai daryti. Mane asmeniškai įkvėpė idealistinės idėjos, buvau prisiskaičiusi knygų. Mano šeima, ypač mama, turėjo stiprų lietuvybės jausmą, buvo aktyvi ateitininkė, mokytojavo dar tarpukariu.

Sovietiniais laikais buvo labai keista, kadangi suaugę žmonės mažai kalbėjo. Tai labai stebino. Jaučiau, kad Lietuva mano mamai labai brangi.

Mokykloje girdėdavome visiškai absurdiškų dalykų. Direktorė Didžiulienė buvo labai arši komunistė, ir vos ne kiekvieną susirinkimą ji pradėdavo nuo sakinio: „O kai aš susitikau su Vladimiru Leninu...“ Rusų kalba jai buvo pati gražiausia, ji pati kalbėjo su rusišku akcentu. Tai, žinoma, mus labai šokiravo, nes, parėję namo ir atsivertę senovines knygas, rasdavome visiškai kitą Lietuvą – su kunigaikščiais, vaidilomis, skambančiu V. Kudirkos „Varpu“...

Žodžiu, tai visiškai kitas pasaulis, ir jis buvo labai gražus. Tą Lietuvą įsivaizduodavome įvairiausiai... Kartais man ji atrodė kaip jauna mergaitė, surakinta okupantų, kartais kaip močiutė, varstanti rožančių, kartais kaip mama... Ji, ta Lietuva, man buvo gyva. Ir mes kalbėdavomės, interpretuodavome senovę, vaidindavome, deklamuodavome. Mokėmės popietinėje pamainoje, aštuntoje klasėje, tėvai išeidavo į darbą, mes būdavome vienos. Ramunė Dilkaitė gyveno su manimi, ateidavo Stasė Miškinytė. Mūsų pasaulis buvo visai kitoks.

Na, o paskui pasiryžome, padarėme išvadą, kad daugiau laukti negalima, reikia ką nors daryti, prikelti tautą, pažadinti. Ir kaip tai daryti? Apsisprendėme rašyti, platinti atsišaukimus, ir labai rimtai ėmėmės veiklos.

Visos trys? Juk vis viena būna kuris nors pirmas, kuris pasako: „Veikim.“

Mes galvojome apie tai. Kas gi pirma pasakė? Sunku pasakyti. Na, organizacijos himną sukūriau aš, labai iškilmingai visos prisiekėme Dievo akivaizdoje, jog gyvenimą pašvęsime Lietuvai. Tada atrodė taip realu, kad galime tai padaryti. Prisimenu tą ryžtą ir jausmą, jog esame Lietuvai reikalingos... Tokio jausmo vėliau gyvenime niekada nebebuvo (šypsosi). Toks tikėjimas savimi, kad tai gali daryti. Paskui jos išrinko mane vadovauti. Iš trijų vieną...

Kiti sako – gal suaugusieji ką nors žinojo, patarė... Tikrai taip nebuvo. Mes slėpėme nuo tėvų, nežinojo nei mama, nei tėtis, nežinojo niekas. Žinojome tik trys. Prisiekėme, kad to niekada neišduosime. Tokia tad buvo pradžia.

Paskui ėmėme platinti lapelius, atsišaukimus, vėliavėles (rodo atsineštą vėliavėlės originalą). Tai buvo labai drąsi ir džiuginanti kova. Labai stebiuosi, kad mes dvejus su puse metų niekieno nesustabdytos veikėme. Nežinau, gal mums leido veikti, gal saugumas norėjo išsiaiškinti, kas bendradarbiavo su mumis. Bet pačioje pradžioje nebuvome persekiojamos...

Darydavome ne tik mažas vėliavytes, bet ir didesnius piešinius, plakatus... Eidavome naktį prie KGB pastato... Prikaldavome prie stulpo – tegu jie žino, kad mes esame! Net nesuprantu, tokie rūpestingi tėvai, bet niekada nepamatė, jog naktį dingstame.

Žinoma, neapsiribojome vien KGB pastatu – platinome turgavietėse, dar kitur. Tarkim, eina valstietis, nešasi batus, mes iš paskos einame ir įmetame jam atsišaukimą į tuos batus.

Tuo pačiu metu pradėjome platinti ir mokykloje. Todėl, manau, saugumiečiams buvo labai nesunku suprasti, kad tai – Panevėžio 2-osios mergaičių gimnazijos veikla... Bet jie ilgai delsė ir laukė...

O per tą laiką, kai buvote saugumo stebimos, bet nesuimtos, ar nebuvo bandymų apmąstyti: „O gal mes čia per drąsiai? Gal reikėtų stabtelėti?“ Galų gale tik pačioje pradžioje buvote trise, paskui pradėjote stipriai plėstis... Kokių būdavo atsiliepimų? Ar jūs žmones pasikviesdavote, ar kažkaip kitaip jus susirasdavo?

Ne, viską darėme slapta. Tiesa, mokykloje būdavo atsiliepimų. Mes pakabindavome plakatą, paskui pačios eidavome skaityti, o iš tiesų žiūrėti, kas skaito, kaip reaguoja. Ir tada atpažindavome, ką galime kviesti.

Aišku, iš karto – kaukšt-kaukšt – ateina direktorė, nuplėšia atsišaukimą, ir viskas baigiasi. Bet kai pamatome – kieno akyse – žiburėlis, vadinasi, gerai, su šituo mes kalbėsime.

Kaip atsirado organizacijos pavadinimas – „Atžalynas“? Ar tiesiog dėl to, kad Kazio Binkio pjesė buvo perskaityta, ar dėl kitų priežasčių?

Man atrodo, dėl to, kad perskaitėme tuo metu tą kūrinį. Tas žodis buvo toks gražus – „atžalynas“. Tai tiesiog sutapo su mūsų nuotaikomis.

Kokia dar literatūra jums darė įtaką tuo metu?

Tarp kitų gal reikia ir vieną sovietinę paminėti – Aleksandro Fadejevo „Jaunoji gvardija“. Mes tuo metu ją nagrinėjome. Na, kilo savotiška analogija – kaip anie kovėsi su vokiečiais, kodėl gi to paties nepanaudoti prieš sovietus? Kai jau buvome suimtos, pateikdavome tai saugumui kaip kozirį. Kai tardydavo: „Kas jus pamokė?“ Sakydavom: „Va, buvo toks pavyzdys kovoti“. Už tą „Jaunąją gvardiją“ jie žiauriai pykdavo (juokiasi). O tos knygos praktinės mintys – kaip platinti atsišaukimus, kaip veikti jaunimui – mums buvo postūmis.

Ar kalbėdavotės, kaip atrodys jūsų atkovota Lietuva? Ir knygoje apie „Atžalyną“ cituojami pašaipūs tardytojų klausimai: „Ką veiksite su žeme, su saugumiečiais, kai iškovosite Nepriklausomybę?“

Man tai buvo tokie netikėti klausimai (juokiasi). Mes, žinoma, modeliavome, kad bus kas nors panašaus į ikikarinę Lietuvą. Paskaičiusios istorijos vadovėlių, tiesiog manėme, kad Lietuva sugrįš į tuos laikus, 1918 metų Nepriklausomybės laikus.

Lietuvą įsivaizduodavome įvairiausiai... Kartais man ji atrodė kaip jauna mergaitė, surakinta okupantų, kartais kaip močiutė, varstanti rožančių, kartais kaip mama...

O kaip keitėsi Jūsų buvimas „Atžalyno“ organizacijoje iki ir po išaiškinimo?

Po tardymų organizacijoje mes buvome nustumtos į šalį. Labai sunkiai tai išgyvenome. Tačiau juk buvome saugumo išaiškintos. Buvo pasakyta, jog mus seka, ir per mus gali saugumas išaiškinti kitus narius, todėl turime atsisakyti viso šito. Man tai buvo patys sunkiausi metai. Išmesta iš mokyklos, čia irgi savotiškai atstumta, jaučiausi viską praradusi...

Nepasitikėjimas iš visų pusių?

Tada to nesuvokiau... Dabar suprantu, kad negalėjome vaikščioti į susirinkimus, nes buvome sekamos. Bet vis tiek tai labai sunkiai išgyvenau. Atrodė, viską praradau – net savo „Atžalyną“ ir mokyklą... Ir mokslą... Nežinau, kaip ištvėriau...

O vis dėlto – kaip ištvėrėte?

Mane viskas paveikė paskui. Ir iš tiesų aš paskui... nebeištvėriau... Labai bijojau prarasti tuos metus, kai buvau pašalinta iš mokyklos už dalyvavimą organizacijoje. Dieną naktį mokiausi namuose – vasarą įlipdavau į medį ir mokydavausi...

Juk aš turėjau eksternu laikyti dvylika egzaminų. Šiaip taip leido laikyti. Ir Naujamiesty, šalia Panevėžio, pradėjau pavasarį laikyti egzaminus. Du išlaikiau, ateinu į trečią – liepė egzaminą nutraukti, pasakė: „Jūs dalyvavote pogrindžio veikloje...“

Vėl viskas nutraukta, visa vasara su knyga prieš akis... Rudenį vėl laikiau iš naujo, kažkodėl leido mokytis paskutinėje klasėje. Mokiausi, bet tada jau tylėjau. Man tik šiek tiek pranešdavo, ką „Atžalynas“ daro. Paskui vyko „Paskutinio skambučio“ šventė Aktų salėje. Išeiname iš salės, matome: stovi vyrukai, jie išvežė į saugumą, į Panevėžį, tardyti... Ir taip su Ramune mudvi suėmė. O buvome įspėtos, kad nebeturime toliau veikti, buvome pasakiusios, jog veikiame tik trys, ir nieko daugiau. Pasakė: „Jei neprisipažinsite, kad jūs ir toliau veikėte, neišleisime laikyti abitūros egzaminų...“ Tie mokslai man buvo šventenybė. Atrodė, jei nepabaigsiu, bus pasaulio pabaiga... Tačiau mes visą naktį sėdėjome, dainavome... Neprisipažinome. Mus išlaikė iki pusės aštuonių ryto, atvežė, o pusę devynių – egzaminas. Vos spėjome... Išlaikėme tą, o paskui ir visus abitūros egzaminus.

Tada atvažiavau stoti į Vilniaus universitetą. O charakteristikoje parašyta: „Vaikščiojo į bažnyčią, idealistinės pasaulėžiūros“ ir t. t. Nors ir ne tiesmukai, kad „Atžalyno“ organizaciją kūrėme, bet vis tiek, kad būtų aišku...

Paduodu dokumentus į literatūrą, paskaito charakteristiką, sako: „Oi, ne.“ Į matematiką: „Oi, ne.“ Ir ką daryti? Niekur nepriima. Mano sesuo jau mokėsi Gamtos fakultete, nuėjo pas dekaną, sako: „Žinote, mano sesuo yra prisivirusi košės, niekur jos nepriima...“ Jis atsakė: „Gerai, aš pakalbėsiu, tegu neša dokumentus, be charakteristikos priims.“ Taip išlaikėm egzaminus – ir aš, ir mano pusseserė Ramunė.

O rugpjūčio 25-ąją, mums būnant kaime, atvažiavo mano tėtis ir sako: „Panevėžyje suėmimai, suiminėja jaunimą. Vaikeli, sakyk teisybę, ar tu nesusijusi su jais?“

„Ne, būkit ramūs, nieko nėra“, – taip patikinau. Ir su mama naktį traukiniu išvažiavau į Vilnių. Tačiau tas mano įsivaizdavimas, kad išvažiuosiu į sostinę, paskęsiu minioje žmonių ir tapsiu nematoma, greitai žlugo.

Jau po pirmos paskaitos prisistatė saugumietis, sako: „Einam.“ Tada keturiems mėnesiams suėmė... Aišku, išmetė iš universiteto... Kitąmet vėl stojamieji... Vėl į tą pačią specialybę, nes niekur kitur nebuvo įmanoma paduoti prašymų. Ir antrą kartą įstojau...

Tada dar kovojau už išlikimą. Bet po pirmo kurso kažkas man nutiko... Nežinau, labai puoliau mokytis, veikti. Kur tik nebuvau įstojusi – esperanto, papildomą matematiką, chorą, lauko tenisą... Žodžiu, norėjau padaryti labai daug. Ir po metų, vasarą, staiga sveikata sutriko, sušlubavo... Niekas nenustatė, kas yra, bet svoris krito, nevalgiau, mama nuogąstavo, verkė, prašė... Buvo visokių kraujo perpylimų, sanatorijų, ligoninių... Antrą, trečią ir beveik visą ketvirtą kursą eidavau tik egzaminų laikyti. Į ligoninę ateidavo draugų, atnešdavo atlasų, užrašų. Taip aš pasiruošdavau. Pradėjau atsigauti tik ketvirtame-penktame kurse. Dekanas pažiūrėjęs sakydavo: „Ko užsitupėjai prie knygų – eik, lakstyk, sportuok.“ Kai kas duodavo patarimų, bet niekas nesikeitė... Ir tik po daugelio metų išsišnekėjau su gydytojais... Jie pasakė: aiški ir tipiška depresija. Tik anais laikais to nediagnozuodavo. Tai buvo labai niūrūs ir tamsūs metai.

Kaip aš veržiausi į tas studijas... Paskui sveikata daug ką sustabdė. Manęs į praktiką neišleido, į Kaukazą... Labai išgyvenau. Aš taip norėjau išsilaikyti kaip visi. Ir paskui mano sveikata labai trukdė... Daug ko nepadariau, nes vis kas nors atsitikdavo.

Kokį dalyką būtumėte mokiusis, jei būtų leidę rinktis?

Labiausiai žavėjausi literatūra, gerai sekėsi matematika. O geografija dėl to, kad nebuvo kito pasirinkimo. Tebuvo vienas kelias. Gal studijuodama literatūrą būčiau buvusi laimingesnė.

Kai apribojama judėjimo laisvė, turbūt labai keičiasi pačios laisvės supratimas ir pojūtis?

Taip. Mes jautėmės neturintys laisvės plačiąja prasme... Bet kai laisvė atimama individualiai, tai daug blogiau. Buvo labai sunku. Kai mane į kamerą atvedė, aš karštligiškai ėmiau žiūrėti, pro kokius virbus prasiveržti. Neseniai aplankiau muziejų su ekskursija, atpažinau savo kamerą – dar pagalvojau: „Dieve, iš kur tas toks vaikiškas troškimas pro tokius storus virbus išlėkti?“ Nežinia, kokiomis išgalėmis būtinai pabėgti, nesusitaikyti... Iš prigimties buvau naminis, geras vaikas. Mama, tėtis, sesuo – visi būdavo šalia. Aš labai išgyvenau, neapsakomai... Tada suvokiau, kad dar yra ir šitoks laisvės atėmimas, kai reikia visiškai vienam pasilikti ir galvoti, kas bus toliau ir kuo čia viskas baigsis.

Mes jautėmės neturintys laisvės plačiąja prasme... Bet kai laisvė atimama individualiai, tai daug blogiau.

Kaip tėvai reagavo? Nekaltino?

Mano tėvai buvo nepaprastai geri. Mama, mokytoja, buvo išmesta iš darbo ir niekada nebegrįžo į mokyklą. Jai tada buvo tik 45 metai. Kalėjime labai sunkiai susirgau vidurių šiltine – man leido su mama pasimatyti kartą, o ir keletą laiškų ji man rašė.

Iš pradžių jaučiau kaltę – kaip jie, kas jų laukia, kodėl aš taip jiems padariau. Bet mama, kai susitikome, tik ramino, guodė ir nė puse žodžio nepapriekaištavo. Kai aš išėjau, ir tėtis nieko tokio nesakė. Jie man niekada nepriekaištavo, nors aš labai sujaukiau jų gyvenimą... Mama paskui išvis išvažiavo paskui mane sergančią į Vilnių, tėtis dar liko gyventi Panevėžy, norėjo baigti darbą... Viskas griuvo mūsų gyvenime, bet niekada už tai man nebuvo papriekaištauta. Galbūt dėl to kaltės tėvams nebejaučiau. Aš supratau, kad mūsų santykiai nepasikeitė. Labai keista, kad labiausiai nusikaltusi jaučiausi kunigui [Panevėžio katedros vikaras Jonas Balčiūnas aktyviai dalyvavo „Atžalyno“ veikloje. – Red. past.]. Juk mes pradėjome, o nukentėjo kunigas – gavo dešimt metų kalėjimo.

Tačiau juk kunigas žinojo, už ką imasi atsakomybės?

Kai Atgimimo išvakarėse gavau jo adresą, parašiau jam ir labai bijojau atsakymo. O jei pasakys: „Privirėte košės, o kas ją turėjo srėbti?“ Labai bijojau ir parašiau jam, kad jaučiuosi labai kalta dėl jo gyvenimo... Jis parašė atsakymą: „Jei ne su jumis, tai su kuo kitu būčiau vis tiek ėjęs.“

Paskui mes su Stase nuvažiavome pas jį jau po Atgimimo į Pasvalį. Labai gražiai pašnekėjome. Pakalbėjome apie tą Lietuvą, apie šią – kaip džiugu, kaip gražu, kad mes lyg ir esame reikalingi šiai Lietuvai. Vis dėlto dar labai ilgai nešiojausi tą sunkumo jausmą. Galbūt tik išėjus šiam leidiniui [„Atžalynas“ – organizacijos 60-mečiui ponios Audronės parengtas ir išleistas leidinys. – Red. past.], kuris dedikuotas šiam kunigui, buvo įprasmintas, pagerbtas jo pasiaukojimas.

Knygoje apie „Atžalyną“ yra daug vadinamosios archyvinės medžiagos. Kai rinkote ją, prisilietėte prie to, nebuvo labai skausminga grįžti?

Ne tik šią knygą rašydamos grįžome. Tai įvyko daug anksčiau. Su Stase 2002 metais, sužinojusios, kad galima tirti KGB archyvus, mes kiekvieną pirmadienį eidavome, susitikdavome ir sėdėdavome ten po keletą valandų. Tai buvo toks džiugus grįžimas!..

Nepaisant to, kas buvo, staiga grįžti atgal – savotiškai vėl išgyventi aną gyvenimą – kai buvai jaunas, kai kažką veikei... Man tas grįžimas buvo labai svarbus. Rašant šią knygą, patyriau didelį dvasinį džiaugsmą – ten tiek daug jaunatviško tikėjimo, pasiryžimo, kurio vėliau gyvenime taip trūko.

Ką iš to laiko pavyko atsinešti į šį? 1990-ųjų Nepriklausomybėn? Kiek optimizmo grįžo tada?

Tai buvo vėl tas pats šuolis – į tą nuotaiką, į tą ryžtą... Iki svaigulio. Net atrodė, kad tų sovietinių baisių metų nebuvo. Atrodė, po „Atžalyno“ iš karto – Atgimimas. Viskas čia pat.

Teko dalyvauti ir Sąjūdžio steigiamuosiuose susirinkimuose. Vienas jų vyko Fizikos institute, visi taip ugningai kalbėjo, kažką šnekėjo, darė. Galvojau: „O mes – mokytojai?“

Buvau šitaip atpratusi kalbėti, man to pasitikėjimo taip trūko... Ir mokykloje, pavyzdžiui, šneka komunistai, gudruoliai, išmintingi – o tu tupi savo kamputyje, kažkur nuošaly, darai savo darbą ir tyli... Va, tokioje situacijoje prabuvau tuos visus dešimtmečius. O noriu paprasčiausiai paklausti Sąjūdžio žmonių, o širdis taip daužosi!.. Ir aš taip vaikštinėju, vaikštinėju – žiūriu, toks jaunas vaikinukas irgi aplink vaikšto. Aš jam sakau: „Taip noriu paklausti, kaip prisidėti?“ O jis manęs klausia: „Kas jūs tokia?“ Sakau: „Mokytoja“. Jis atsako: „Ir aš mokytojas. Tai darykim kartu ką nors.“ Atėjom ir pareiškėm: „Va, mes, mokytojai. Ką mums daryti?“ Tai jie atsakė: „Kvieskite mokytojų suvažiavimą, rašykite laiškus.“ Ir mes tai padarėme. Mes dviese! Tas vaikinukas – Albinas Daubaras – buvo pirmininkaujantysis, o aš buvau sekretorė... (juokiasi). O paskui, aišku, atėjo daug rimtų žmonių, buvo sudaryta dešimties narių Koordinacinė taryba. Bet aš dvejus metus toje Mokytojų sąjūdžio taryboje buvau sekretore...

Rašydavome laiškus į Lietuvos mokyklas, nurodydavome gaires, kaip reikia kurti Sąjūdžio grupes. Jie mums atsiųsdavo laiškų, kad „įkūrėme, svarstėme“... Po poros metų įvyko Koordinacinės tarybos susirinkimas, ir visi nutarė, kad darbas atliktas, vieni kitiems padėkojo ir išsiskirstė.

Norėčiau paklausti apie tą daugiau nei keturiasdešimt metų trukusį sovietinį etapą mokykloje. Per tą laiką dirbote trijose mokyklose?

Po baigimo dvejus metus dirbau Aukštadvaryje, paskui grįžau į Vilnių, basčiausi iš vieno darbo į kitą gal porą metų. Niekur nepatiko, prieš rugsėjo 1-ąją verkdavau, kad noriu į mokyklą. Paskui 16-ojoje mokykloje (Užupyje) dirbau porą metų. O tada jau – 22-ojoje mokykloje (Antakalnyje).

O ar iš paskos tas praeities šleifas vilkosi?

Aukštadvaryje rugsėjo mėnesį pakvietė į partinį susirinkimą, nuvažiavau – sėdi prie raudonai užtiesto stalo ar dvidešimt, ar trisdešimt solidžių dėdžių. Tyla. Jie tyli. Aš tyliu. Paskui kažkas taria: „Tai ką, Zavadskyte, vėl kursi organizaciją?“ Sakau: „Ne.“ Tai sako: „Gali sau tada eiti.“ Ir visi ėmė juoktis. Žodžiu, pagąsdino, kad viską žino.

Paskui, kai grįžau į Vilnių, ištekėjau, pavardė pasikeitė, taip tiesmukai man neprimindavo... O ar pasitikėjo, ar ne – nesakydavo. Bet kai skaitėme tas bylas, tai jose buvo parašyta, kad jos baigtos 1989 metais.

Man laisvė yra buvimas lietuve. Yra sąžinės laisvė, yra tikėjimo laisvė, bet visa tai man apima lietuvybė. Tai neapsakomai svarbu.

Iš leidinyje spausdinamų laiškų ištraukų aišku, kad su kai kuriais mokiniais vis dėlto pasikalbėdavote apie laisvę...

Pasikalbėdavau. Vieną merginą pakviečiau į savo sodybą Aukštadvaryje, viską papasakojau. Man atrodė, kad tam pats laikas. O paskui praėjo daug metų, ir ji susitikusi manęs paklausė: „Auklėtoja, kaip jūs galėjote taip manimi pasitikėti? Aš buvau tik aštuntokė.“

Kai turėdavau auklėtinius devintoje, dešimtoje klasėje, žiūrėdavau, kaip jie rašo kontrolinį darbą, ir galvodavau: „Dieve, ką jie mąsto, ką galvoja apie Lietuvą, apie šitą gyvenimą?“ Visad šitaip stengdavausi suprasti, kas jų širdyse dedasi. Gal kai kurie ir nujautė. Kartą viena mergaitė po pamokos priėjo ir sako: „Mokytoja, kodėl jūs taip liūdnai kalbate apie Lietuvą?“

Sovietmečiu būdavo sunkiai apeinamų dalykų. Nežinau, kaip, bet aš sugebėdavau tos santvarkos reikalavimus apeiti. Per draugystę, per grožį, per poeziją, per gerus darbus. Aš tikrai stengiausi. Vieną sykį prispyrė prie sienos. Turėjau šeštokų auklėjamąją klasę – ir buvo kaip tik prieš pat Vasario 16-osios šventes – pasikvietė mane direktorė: „Reikia būtinai mokinius įspėti, pasakyti, jog Vasario 16-oji, kad nebūtų kokių nors išsišokimų.“ Ir pasakyta, eisim, stebėsim, žiūrėsim. Na ir ką, turiu ruoštis – mano šeštokai. Aš apsisprendžiau, prisirinkau gražių eilėraščių – Salomėjos Nėries, Kosto Korsako apie Lietuvą, azerbaidžaniečių, gruzinų eilių draugystės ir panašiomis temomis. Na, jie deklamuoja, surengiau piešinių konkursą... O komisija atėjusi stebi. Kai baigėsi, sako: „Na, mokytoja, buvo labai gražu, bet jūs visiškai neužsiminėte apie Vasario 16-ąją...“ Sakau: „Jei jie nežino, tai kam sakyti, o jei žino, tai vis tiek daugiau nesužinos.“ Pagalvojo, pagalvojo – sako: „Gal jūs ir teisybę sakote.“ Tą ateistinę propagandą taip apeidavau. Ir nepakliuvau. Niekada nenorėjau įmirkti į tą purvyną... Manau, kad man pasisekė, tiesiog pasisekė tokiais truputį „nerealiais“ būdais auklėti...

Nors vieną sykį mane labai rimtai verbavo. Išsikvietė direktorė ir be jokių užuolankų pareiškia: „Va, ateina sekmadienis. Nueisi į Onos bažnyčią, išklausysi pamokslą ir jį aprašysi.“ Atsakau: „Direktore, aš nevaikštau į bažnyčią.“ Ji: „Bet dabar nueisi.“ Aš: „O jeigu mane pamatys mokiniai? Kaip atrodys?“ Direktorė: „Tu apsimesi, kad stebi architektūrą.“ Aš pareinu namo ir galvoju, ką man daryti. Mes niekada tai direktorei neprieštaraudavome. Su mama tariuosi, o ji tik nuogąstauja; vyras pyksta: „Negi negalėjai pasakyti, kad neisi.“ Ir aš, matyt, taip susisielojau, kad penktadienį temperatūra šoko iki 39 laipsnių, visą mėnesį pragulėjau sirgdama plaučių uždegimu. Ir jau tą sekmadienį, aišku, niekur nėjau. O kai grįžau po mėnesio, direktorė manęs niekur nepakvietė, nepaklausė, ir aš jai nieko nepasakiau. Ji, matyt, rado kitą. Tada man ta liga buvo kaip išsigelbėjimas.

O kaip mokykloje, kurioje dirbote, buvo priimamas santvarkos pasikeitimas?

Labai ilgai tvyrojo įtampa, mokykloje visi labai bijojo. Į mane pažiūrėdavo kolegos. Sakydavo: „Tu ką – namų neturi? Ištisai kažkur bastaisi.“ Paskui dar su gediminaičiais vaikščiodavome po Vilnių. Tai buvo toks atsigavimas – labai didelis.

Persikelkime į dabartinį laiką. 20 metų, kai atgavome Nepriklausomybę, – pats faktas yra nuostabus, tačiau yra ir negerovių. Ar nekyla kartais karčių minčių: „Ar dėl to kovota, stengtasi“?

Sakyčiau, Lietuvą įsivaizdavome ne visiškai tokią. Tos visos negerovės skaudina. Bet jeigu man šiandien lieptų pasirinkti, niekada gyvenime nenorėčiau jokia kaina sugrįžti į sovietmetį. Ne man ta dvasinė nelaisvė, ta visa rusinimo politika, visa ta kvaila partinė sistema, kai sėdėdavome mokyklose, L. Brežnevo raštus studijuodami, kalbėdavome apie juos valandų valandas... Ir visi taip rimtai. „Dieve mano, – galvodavau, – ar jau tikrai taip nesuprantu – ar jie kvaili, ar aš?“ Nesvarbu, kaip yra dabar. Dabar yra Lietuva. Dabar galiu kalbėti tai, ką noriu. Beje, pačia lietuvių tauta nesu nusivylusi, tikrai yra nuostabių žmonių. Sakykim, tie neseniai vykę Tūkstantmečio sukakčiai skirti renginiai, jaunimo pasirodymai... Kai buvo Kovo 11-osios minėjimas, jauna mergaitė studentė Evelina taip gražiai kalbėjo Seime...

Galvoju: „Dieve, šitokie žmonės iš mūsų, iš Lietuvos, iš mūsų tautos, tai apie kokį blogį mes kalbame? Viskas bus gerai. Net jei mes dabar dar ir neperėjom tos dykumos, net jei nepervedė dar mūsų...“

Mokykloje jau po Atgimimo ginčydavomės su protingomis mokytojomis apie vaikus, kurie savaip suprato laisvę, demokratiją... „Va, kas dabar iš jų išaugo, kokie tie vaikai baisūs...“ Sakau: „O kokios yra priežastys, kas tų vaikų tėvus auklėjo? Sovietmetis, kuris nužmoginęs žmones laikė šitiek metų. Tai dar reikia stebėtis, kad esame panašūs į žmones!.. Penkiasdešimt metų.“ Aš visada kaltinu tik šitą sistemą. Ji ir yra tai, kas subjaurojo tautą. Nors dabar matome tas negeroves, tačiau tereikia prisiminti ir apkaltinti anuos laikus, ir viskas bus gerai (juokiasi).

Jei reikėtų trumpai atsakyti: „Kas Jums yra laisvė?“

Man laisvė yra buvimas lietuve. Yra sąžinės laisvė, yra tikėjimo laisvė, bet visa tai man apima lietuvybė. Tai neapsakomai svarbu.

Aišku, matau ir kitokių žmonių, ir paviršutiniško dairymosi į Vakarus, jų šventes – Valentinas, Helovinas. Žiūriu gana konservatyviai į tai, nes tokiai mažai tautai taip pasiklysti europietiškuose klystkeliuose yra paprasta... Lietuvybė man brangiausia. Ir laisvė man yra tai, kad Lietuva gali būti savimi. Apie tai labiausiai galvoju, kai kalbu su savo anūkais lietuviškai. Kiekvieną jų pasakytą žodį labai branginu. Man didžiausia šventė, kai mano septynmetis vaikaitis kokiame nors renginyje traukia su visais „Ąžuolai žaliuos...“ Arba namuose, tiesiog savo džiaugsmui... Džiaugiuosi, kad kažkas yra, kažkas gyva... (šypsosi)

Kalbino Antanas Šimkus

Iliustracijos iš asmeninio
Audronės Zavadskytės-Sabaliauskienės archyvo