Kunigas tai ne asmuo einantis tam tikras pareigas; ne tarnautojas, kuriam visuomenės gyvenime skirta tam tikra funkcija. Kunigas vykdo tai, ko joks žmogus pats iš savęs negali padaryti: Kristaus vardu jis taria nuodėmių atleidimo žodžius ir Dievas perkeičia žmogaus gyvenimą. Jis taria Kristaus padėkos žodžius ir duona su vynu tampa Prisikėlusiojo Kūnu ir Krauju.

Kunigystė tai ne profesija, bet sakramentas – Dievas pasikliauja varganu žmogumi ir per jį eina pas žmones. Kokia neprasta Dievo drąsa! Nors ir žinodamas žmogaus silpnumą, Dievas atsiduoda į žmogaus rankas. Jis tiek pasitiki žmonėmis, kad leidžia jiems veikti jo vardu.

Šiais dabar jau užbaigiamais Kunigų metais,- tęsė popiežius savo homiliją, - norėjome drauge su visa Bažnyčia iškelti šitą nepaprastą pašaukimą ir melsti Dievą, kad siųstų daugiau darbininkų į savo pjūtį, kad belstųsi į jaunų žmonių širdis. Galima buvo tikėtis, kad priešui nepatiks šitoks kunigystės spindėjimas.

Matyt dėl to, kaip tik šiais metais kai ypatingai džiaugiamės kunigystės sakramentu, į dienos šviesą buvo iškeltos kunigų nuodėmės. Dėl to mes ir šiandien meldžiame Dievo ir nukentėjusiųjų atleidimo ir pasižadame padaryti viską kas įmanoma, kad šitie nusikaltimai daugiau nesikartotų, pasižadame budėti, kad kandidatų parinkime ir formacijoje būtų kreipiamas maksimalus dėmesys į pašaukimo autentiškumą.

Savo malda palydime visus kunigus jų tarnystės kelyje ir prašome, kad Viešpats juos globotų ypač tuo metu kai ištinka sunkumai ir pavojai. Jei kunigų metai būtų buvę skirti tik mūsų žmogiško tarnavimo šlovinimui, tie skausmingi įvykiai juos būtų visiškai sugadinę. Tačiau kunigų metais mes siekėme ko kito: mes dėkojome Dievui už kunigystę, už šitą nepaprastą dovaną, kurią laikome „moliniuose induose“ ir kuri, nepaisant mūsų silpnumo, leidžia pasaulyje reikštis Dievo meilei.

Toliau Kunigų metų uždarymo Mišių homilijoje Šventasis Tėvas komentavo liturgijoje skambėjusią 23-ąją psalmę, kurioje sakoma: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes tu drauge būsi. Tavo lazda, vėzdas galingas, drąsą man duoda“. Ganytojas privalo rodo teisingą kelią patikėtiesiems jo globai. Jis eina pirma ir kitus veda. Tą patį galime pasakyti ir kitais žodžiais: Viešpats mus moko ką daryti, kad būtume tikrais žmonėmis. Jis mus moko buvimo asmenimis meno. Ką daryti, kad nepražūčiau, kad beprasmiškai neiššvaistyčiau savo gyvenimo? Šį klausimą kiekvienas privalome sau kelti per visą gyvenimą.

Psalmė taip pat kalba apie „tamsųjį slėnį“, per kurį Viešpats veda žmogų. Iš tiesų, kiekvienas iš mūsų sulauksime tos gyvenimo valandos, kai teks žengti į tamsųjį mirties slėnį, į kurį joks kitas žmogus negalės mūsų palydėti. Bet Viešpats ir ten bus su mumis. Nes juks pats Kristus buvo nužengęs į tamsųjį mirties slėnį. Jis ir ten mūsų nepaliks vienų. Ir ten jis mus lydės. Juo labiau jo globos galime tikėtis kai tenka keliauti per gundymų, bandymų ir nusivylimo tamsiuosius slėnius.

„Tavo lazda, vėzdas galingas, drąsą man duoda“. Ganytojui reikalinga lazda, kad jis galėtų apginti savo kaimenę nuo laukinių žvėrių ir nuo plėšikų. Ta pačia lazda jis ir pats gali pasiramsčiuoti. Ir viena, ir kita priklauso Bažnyčios misijai ir kunigo tarnystei. Bažnyčia irgi privalo naudoti ganytojo lazdą gindama tikėjimą nuo klastojimo. Lazdos naudojimas - tai iš tiesų meilės tarnystė. Juk neįmanoma kalbėti apie meilę jei toleruojamas su kunigo gyvenimu nesuderinamas elgesys. Tikrai ne meile vadovaujasi tie, kas leidžia plisti erezijoms, kas užmiršta, kad tikėjimas yra ne mūsų išradimas, bet Dievo dovana. Tuo pat metu lazda padeda ganytojui eiti sunkiais takais, padeda sekti Viešpatį.

Galiausiai ši psalmė kalba apie padengtą vaišių stalą, apie aliejumi pateptas galvas, apie sklidinas taures. Mums, kurie meldžiamės šios psalmės žodžiais kartu su Kristumi ir su jo Bažnyčia, ji atveria galutinio tikslo perspektyvą. Tuose žodžiuose mes nesunkiai atpažįstame Eucharistiją. Tai puota, kurią pats Dievas mums kelia ir kurioje jis pats yra maistas ir gėrimas. Kaipgi nesidžiaugti tuo, kad galime kiekvieną dieną būti prie Viešpaties stalo? Kaipgi nesidžiaugti, kad mums jis paliepė tai daryti jo atminimui? Ne veltui ir mūsų psalmė baigiasi žodžiais: „Tavoji malonė ir meilė palydi kiekvieną mano gyvenimo dieną”.