EPA nuotrauka

Pirmųjų trijų Pasaulio futbolo čempionato dienų „televiziniai“ įspūdžiai.

Birželio 11-oji

PAR – Meksika, atidarymo rungtynės, 1:1

PAR – Meksika. Rungtynių akimirka. EPA nuotrauka

„Maloniai“ nustebino meksikiečių gynyba, leidusi čempionato namiškiams tiek kartų pavojingai smūgiuoti. Nors tokio patingėjimo iš Meksikos rinktinės žaidėjų nesitikėjau, vis dėlto chaosas rungtynes labiau puošia, nei gadina.

Viską nustelbia tribūnų zvimbimas. Tas, kas prasuko šitų trimitukų verslą, nepateks į dangų. Abejoju, ar ir į pragarą tokį įleis.

Sirgaliams už palaikymą galima rašyti dvejetą. Ir tai – su išlygomis.

Užtai Tshabalala įvartis – šventinis.

Marqueso atsakomasis – bukas. Negi ir šiame čempionate Afrikos komandos toliau linksmins varžovus tokiomis dovanomis?

Tikėjausi, kad meksikiečiai išlyginę prabus. Kur tau. Meksikos puolimo veteranai Franco ir Blanco (ypač pastarasis, kuriam jau 37 m.) prakaitavę vos spėdami paskui kamuolį – nuvylė. Jaunieji – irgi. Vela – blankiai, dos Santosas vis pristigdavo „žudikiškų“ įgūdžių: sužaista gražiai, minkštai, švelniai.

Reziumė: meksikiečiai išnešė sveiką kailį.

Urugvajus – Prancūzija, 0:0.

Urugvajus – Prancūzija. Rungtynių akimirka. EPA nuotrauka

Ką čia bepridursi – abiejų šalių rinktinės pademonstravo beveik viską, ko blogiausio buvo galima iš jų tikėtis. Urugvajiečiai – be galo spalvingos asmenybės, sugebančios pasaulio čempionatuose žaisti kraupiai blankiai. Saugų linijos – praktiškai nerasta, todėl kas iš to, kad abu puolėjai – įvarčių mušimo mašinos, jei nėra kam jų „užtaisyti“ kamuoliais. Forlanas turėjo lakstyti už tris, ieškoti kamuolio savo aikštės pusėje, beveik neliko nei laiko, nei jėgų smūgiuoti. Nors tradicinio lotynų amerikietiško šiurkšgrubumo būta minimaliai, raudoną kortelę teisėjui teko išsitraukti.

Prancūzai – pajėgūs ridinėti kamuolį. Ir nieko daugiau. Jei kalendoriuje išpuls prancūzų diena, gal jie šiemet ir įmuš. Gal netgi Anelka, nors tuo mažiausiai tikiu. Kaip jis ten „Chelsea“ klube muša įvarčius?

0:0 – logiška baigtis rungtynių, kuriose niekas dėl pergalės nesiplėšė. Paradoksalu, bet mačas nebuvo nei bjaurus, nei nuobodus. Abi komandos gražiai kūrė nieką. Aukšto lygio niekalą.

P.S. Prancūzų sirgaliai į tribūnas atsinešė gaidį, tačiau rungtynių metu nesigirdėjo nei to gerklingo paukščio, nei kitų stadione susirinkusių futbolo mėgėjų. Tik tos prakeiktos dūdelės. Įdomu, ar prancūzų gaidys neišprotėjo nuo to baisaus zvimbimo? Ir kur žiūri gyvūnų teisių inspektoriai? Pagaliau – žmonių teisių stebėtojai? Negi sirgaliai – ne žmonės? Kodėl juos leidžiama kankinti tais baisiais garsais?

2010 birželio 12-oji

Pietų Korėja – Graikija, 2:0

Pietų Korėja – Graikija. Rungtynių akimirka. EPA nuotrauka

Linkėjimai tiems, kas graikams rezervavo šioje grupėje antrąją vietą. Jei dar vienos tokios 90 proc „pravaikščiotos“ rungtynės – bus galima sakyti, kad helėnai šiame čempionate įkūnija visa tai, kas futbole nykiausia. Graikų rinktinė (su retomis išimtimis) slankiojo po aikštę kaip daugiatonis vikšrinis traktorius. Korėjiečiai juos aplakstė. Rezultatą graikai gali vertinti tik teigiamai – korėjiečiai nusipelnė daugiau nei įmušė.

Nenustebsiu, jei dar po ketverių metų už graikus žais tie patys archaiški vietinės reikšmės dievai bei herojai, pasidabinę nuvytusiais 2004 Europos čempionato laurais. Latviai ir ukrainiečiai kalti, kam praleido tokius nevėkšlas į PČ.

Korėjiečiai smagiai nuteikė. Tikiuosi, kad ir toliau savuoju mitrumu įrodys, kad 2002 metais užimta 4 vieta nebuvo atsitiktinumas ar teisėjų nuopelnas.

Sirgalių palaikymo vėl nesigirdėjo. Maža to, dūdoriai nupūtė abiejų šalių himnus. Ir kas liūdniausia – nebuvo jokių ženklų vieno darniausių pasaulyje korėjietiško komandos palaikymo, kuris pastaruosius du čempionatus kurdavo įsimintiną atmosferą. Štai kaip atrodė korėjiečiai prieš 4 metus Vokietijoje:

Trukdyti fanams palaikyti savo rinktinę – beveik tas pat, kas trukdyti futbolininkams žaisti. Kada nors apie tai plačiau parašysiu.

Argentina – Nigerija, 1:0

Argentina – Nigerija. Rungtynių akimirka. EPA nuotrauka

Nemėgstu tokių, kurie prieš čempionatą giriasi, kad toli nueis, kad sužibės ir t.t. Nigerijos sporto funkcionierių ir sirgalių lūkesčiai – milžiniški. Žaidėjai – kaip visada – įspūdingos fizinės formos. Rezultatas – kaip visada – taip sau. Gali guostis, kad pralaimėta favoritams ir viskas dar priešaky.

Argentina – irgi ne turistauti atvyko, o auksenybių semti. Pirmose rungtynėse – tik vienas įvartis. Pakankamai. Higuainas su Tevezu kažką gal ir nuvylė. Svarbiausia, kad Messi žaidė kaip Messi – sprūdo kiaurai pro tris, keturis. Kas, kad neįmušė. Svarbiausia, kad prognozės apie jo fizinį išsekimą po alinančio (o ar būna kitokių?) sezono nepasitvirtino.

JAV – Anglija, 1:1

JAV – Anglija. Rungtynių akimirka. EPA nuotrauka

Dar keletas futbolo abėcėlės pamokėlių: žaidžia ne pavardės, ne įvaizdžiai, o žmonės. Kartais tie žmonės šiek tiek pervertinti, kartais – išpuola ne jų diena. Tie, kas nepatingi pažiūrėti Anglijos klubinį futbolą, turėjo žinoti, jog anglai nėra antžmogiai.

Daugelis proginių futbolo mėgėjų nežino nė vieno JAV futbolininko, o va anglų žvaigždes išvardytų bent 4. Tačiau tai dar nereiškia, kad žaidimas bus į vienus vartus ir būtinai laimės tie, kuriuos dažniau šiokiadieniais rodo per TV.

Nesustebino blankokas Rooney žaidimas, nei apskritai išblyškęs Premiere lygos žvaigždžių spindesys. Žmonės linkę įsiminti tuos momentus, kai herojai žaidžia dieviškai, o tai, kad būna dienų, kai tos pačios ikonos kartais neranda savo vietos aikštelėje – tą veiksnį šventiškai nusiteikę futbolo žiūrovai pernelyg dažnai ignoruoja.

Varžovus reikia gerbti, su jais reikia žaisti, o ne eiti kerštauti už pralaimėjimą prieš 60 metų. Sakyčiau, anglams pasisekė išnešti sveiką kailį, tikėjausi, kad amerikiečiai laimės. Ne kamuolys ir ne vartininkas kaltas.

Anglų ir jų vėliavų tribūnose buvo grėsmingai daug, bet girdėjosi (tai, kas turėtų girdėtis stadionuose) tik tada, kai buvo giedamas himnas. Afrikiečių beveik nesimatė per britus ir amerikiečius. Negausūs Pietų Afrikos dūdoriai nupūtė šimtmetį puoselėtą britišką futbolo sirgalių dainavimo kultūrą. Būtų įspūdinga, jei nebūtų piktai liūdna.

Žiemą per „Eurosport“ stebėjau daugumą Afrikos nacijų taurės turnyro, vykusio Angoloje varžybų. Ten irgi žiūrovai triūbijo, tik triukšmas buvo labiau panašus ne į širšių zvimbimą, o į nervingą 1000 „fūrų“ pypinimą. Ir ką – neišprotėjau. Vyrų dūdomis nuo futbolo nenubaidysi, bet va – kai kurios silpnosios lyties (arba, kitaip sakant, kad nerūstautų feministės – stipresniosios lyties) atstovės bėga tolyn nuo triūbijančių televizorių. Ten gal tyčia prigamino tų velnio trimitų, kad moterys neįsijaustų į futbolą ir pasaulis nesustotų?

2010 birželio 13-oji

Alžyras – Slovėnija, 0:1

Alžyras – Slovėnija. Rungtynių akimirka. EPA nuotrauka

Šios rinktinės daug ką nuleido ant žemės: nereikia norėti pirmame rate gražaus ir atviro futbolo. Grožis starte – išimtys. Nekas nenori rizikuoti. Nes susirinkta kovoti ne dėl šampano butelio.

Pasigarsinau televizorių, kad girdėčiau, kas dedasi aikštėje, ir išsiploviau kambarį. Kol šveičiau koridorių, alžyrietį išvijo ir slovėnai netrukus įrideno kamuolį į vartų tinklą. Pažiūrėjau įvarčio kartojimą – vėl tas slidusis jabulanis. O ir glėbys vartininko kiaurokas.

Nuobodžias rungtynes puošia tik nesąmonės. Tikiuosi, tykieji išsišokėliai slovėnai dar įsivažiuos. Geroji šio rezultato pusė – JAV ir Anglija nebeturi kur trauktis. Grupėje prasideda kova iki paskutinio kraujo lašo (ar kaip ten sakoma).

Serbija – Gana, 0:1

Serbija – Gana. Po finalinio švilpuko. EPA nuotrauka

Ir vėl serbai (šįkart – tik serbai, be juodkalniečių ir kitų per gvaltą „broliškų jugoslavų“). Ir vėl jie – ant sparnų įveikę atrankos turnyrą – sugeba tradiciškai susimauti vos tik prasidėjus PČ. Kas čia kaltas – nacionalinis charakteris? Fatumas? Teisėjai?

Pirmas kėlinys buvo nuobodus, todėl (nusprendęs vėliau pažiūrėti santrauką) apsirengiau ir patraukiau į stadioną žiūrėti, kaip sekasi Žalgiriui su Sūduva. Gražios buvo rungtynės, kovingos, apylygės (1:1 baigėsi). Ir grynu oru pakvėpavau, ir akys, ir ausys atsigavo. Iki Žalgirio „Pietų IV“ palaikymo kokybės Afrikos sirgaliams – toli toli. Kodėl niekas tiems afrikiečiams nepasako, kad dūdos ir futbolas – nesuderinama?

Viskas, gana apie dūdas. Toliau – apie Ganą. Viena pirmųjų Afrikos komandų, pradėjusi žaisti racionalų futbolą. Į naudą jiems, mažiau žiūrovus aikčioti verčiančių netikėtų improvizacijų.

O dėl rezultato – nėra ko stebėtis. Serbai nė per nago juodymą nepasitaisė po blankokų lygiųjų prieš lenkus (visas savo spėkas išeikvojo draugiškame pergalingame 4:3 mače prieš Kamerūną), o ganiečiai, prieš pat PČ minimaliai palaužę latvius, regis, „perkando“ europiečius. Gal tikrai – latviai yra Europos šerdis bei esmė?

Būtų galima sakyti – gera pamoka serbams, bet kad jie retai pasimoko. Jie turi talentą po pirmos nesėkmės komandiškai subirti. Nelinkiu to, tačiau nenustebčiau, jei jie jau galvoja apie kitą PČ. Kur jis ten bus? Brazilijoje?

Vokietija – Australija, 4:0

Vokietija – Australija. Rungtynių akimirka. EPA nuotrauka

Galbūt ankstoka teigti, kad vokiečiai pasieks daugiau nei 2006 (tada – treti), bet jų fanų akis tokia žaidimo kokybė turėjo aptraukti rožine migla.

Džiaugiuosi dėl vokiečių ir nesuprantu, kas nutiko australams. Puolime – dar dar. Gynyba – mėginimas užtvenkti patvinusį Reiną kiaurais rėčiais.

Kai jau tapo viskas aišku, ėmiau sirgti, kad Klose įmuštų dar kokius du – tris ir greičiau pavytų ir aplenktų Ronaldo rezultatyviausiųjų PČ (skaičiuojant visus čempionatus) žaidėjų sąrašuose (trūksta 4 ar 5 iki to brazilo rekordo). Nelabai tikiu, kad kuklusis Klose (kuriam, ko gero, šis PČ – paskutinis) tiek įmuš. Bet gerai būtų.

Kad ir kaip tragiškai baigėsi australams, ačiū jiems, kad kovojo iki galo. Likę vienu mažiau, neužsisklendė ir neklampino vokiečių. Tikiuosi jiems už tai kada nors bus atlyginta.

Reziumavus – keista, kad tokia palyginti nešiurkšti čempionato pradžia, o per 3 dienas iš aikštės pašalinti 4 žaidėjai. Kas bus, kai prasidės žūtbūtinės kovos? Prasikaltusius iš aikščių vežimais veš.

„Prasikaltusius iš aikščių vežimais veš.“ (Vokietija – Australija. Raudona kortelė parodyta australui Timui Cahillui.) EPA nuotrauka