Paskutinę gegužės dieną Vokietijos prezidentas Horstas Kohleris staiga atsistatydino, ir tai kai ką vertė suabejoti Vokietijos politika iš esmės. Ne dėl to, kad Vokietijoje prezidentas būtų didelės reikšmės pareigūnas. Priešingai, jo galios daugiau ceremoninės.

Skirtingai nuo Lietuvos, Prancūzijos, Amerikos ir daugelio kitų šalių prezidentų, Vokietijos prezidentas yra renkamas parlamento, tai valstybės galva be didelių įgaliojimų. Šiuo atžvilgiu jis panašus į karalių konstitucinėse monarchijose, nes jose, kaip ir Vokietijoje,   reali politinė valdžia – vyriausybės vadovo (kanclerio arba ministro pirmininko) ankose.

Tai kodėl garsioji amerikiečių žurnalistė Anne Applebaum taip sudirgo, birželio 8 d. dienraštyje „Washington Post“ paskelbdama straipsnį iš Berlyno apie „Vokietijos pavojingą tylėjimo kodą“?   Atsakymas slypi priežastyje, dėl ko jis pasitraukė. Horstas Kohleris sakė atsistatydinantis iš prezidento posto dėl kritikos, kurios sulaukė dėl pasisakymų per savo kelionę praėjusį mėnesį į Afganistaną.

O ką jis tokio pasakė? Būtent tik tai, kad „mūsų dydžio šalis, su savo susitelkimu į eksportą ir todėl priklausomumu nuo užsienio prekybos, turi būti įsisąmoninusi, kad karinės dislokacijos yra būtinos avariniu atveju tam, kad apsaugotume savo interesus“.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, Britanijoje ar Prancūzijoje niekas dėl tokio pareiškimo nė nemirkteltų. Tačiau Vokietijoje Horstas Kohleris sulaužė du didelius tabu.

Pirmiausia, jis pripažino, kad Vokietijos daliniai dislokuoti Afganistane dėl karinės priežasties, tuo darsyk pakirsdamas savo šalies visuomenės tvirtą įsitikinimą, jog jos kariai ten užsiiminėja labdara. Mat kariauja tai juk amerikiečiai, o vokiečiai tik tiesia kelius.

Praėjusį rugsėjį šis fikcijos burbulas sprogo, kai vokiečių pajėgos Kunduze kreipėsi į amerikiečius, prašydami oro antpuolių, kurie savo ruožtu pareikalavo 90 Afganistano civilių gyvybės. Vokietijos visuomenę šis amerikiečių prašovimas smarkiai supykdė, bet ją dar labiau sutrikdė žinia, kad vokiečių kariai kartais ima ir pareikalauja amerikiečių karių pagalbos.

Juk tai implikuoja, kad Vokietija yra realiai kariaujančios koalicijos dalis. O šį faktą tik retas Vokietijos politikas išdrįsta savo rinkėjams kaip reikiant akcentuoti.

Prieš kelerius metus Afganistane, – tęsia Anne Applebaum, – sutikau Vokietijos pilotą, skrendantį iš Kabulo į pietus, į pavojingesnes sritis. Jis nenorėjo pasakyti savo pavardės kartu su manimi keliavusiam vokiečiui žurnalistui dėl to, kad vokiečiams nebuvo leidžiama skristi į pietus, net jeigu aplinkybės ir Aljanso sumetimai to kartais pareikalaudavo. Jis tiesiog nenorėjo sukelti kontroversijos.

Beje, prezidento H. Kohlerio antroji klaida buvo dar stambesnė. Pareikšdamas, kad Vokietija yra didelė šalis su dideliu eksporto sektoriumi ir turinti ekonominius interesus skersai išilgai pasaulio, Vokietijos prezidentas sulaužė tabu, draudžiantį vokiečiams politikams net užsiminti apie bet kokį savo šalies karių panaudojimą užsienio karuose.

Vokietijos pasyvumas – nacionalinės garbės dalykas. Vokietijos pacifizmas įrašytas į jos konstituciją, ir vokiečiai nekalba apie save kaip apie „mūsų dydžio šalį“. Mandagioje draugijoje vokiečiai niekada ir niekuomet nešneka apie kariškių panaudojimą „avariniu atveju tam, kad apgintume savo interesus“.

Vis dėlto laikams keičiantis, Antrajam pasauliniam karui prasmengant į istorijos ūkanas, netgi ir Šaltajam karui tampant tolimu prisiminimu, Vokietijos įprastinis būdas apie save kalbėti darosi vis nerealesnis.

Vokietija – išties didelė šalis, didžiausia Europoje. Kai Graikija pateko į bėdą ir reikėjo gelbėti eurą, Vokietija buvo ta, kuri ėmėsi pagrindinių sprendimų ir stipriausiai spaudė, kad Graikija imtųsi skaudžių ekonominių reformų. Jei visa tai nepasiseks, kaltę bus galima suversti būtent Vokietijai.   

Ji išties turi daug ekonominių interesų ir už Europos ribų, įskaitant keliose šalyse, kurios tikrai gali kelti karinius iššūkius Vakarams. Viena jų – Iranas, kuriame Vokietija yra vienas didžiausių užsienio investuotojų. Kitos dvi – Kinija ir Rusija.

Jei susikirstų Iranas ir Izraelis, ar pacifistinė Vokietija liktų neutrali? O kaip Vokietija laikytųsi, jei Kinija užpultų Taivaną arba Rusija pradėtų karą su Ukraina?“

Savo straipsnį Anne Applebaum baigia taip: „Keistai atrodo, kad valstybės, kurios ūkis remiasi eksportu, įskaitant eksportą į autoritarinių ar karinių režimų šalis, prezidentas negali garsiai svarstyti apie galimas karines savo šalies ūkio politikos pasekmes.

Amerikiečiai kartais daro klaidą manydami, jog kiekvienas konfliktas turi karinį sprendimą. Tačiau nemažiau trumparegiška vaidinti, kad joks konfliktas niekada neturėtų būti sprendžiamas kariškai ir kad net pavojinga apie tai kalbėti“.

Kad kartais karinės priemonės yra vienintelis būdas gelbėtis, rašo ir kitas dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkas Charles`as Krauthammeris.

Anot jo, Gazos ruožui paskelbta Izraelio blokada yra „ne tik visiškai racionali, bet ir visiškai legali. Grupės „Hamas“ valdoma Gaza yra atvirai pasiskelbusi Izraelio prieše, savo priešiškumą patvirtinusi daugiau nei keturiais tūkstančiais į Izraelio civilinę teritoriją paleistų raketų.

Tačiau įsipareigojusi dar labiau eskaluoti priešiškumą, grupė „Hamas“ vaidina kankinę, kai Izraelis primeta blokadą tam, kad neleistų jai apsiginkluoti dar didesniu raketų kiekiu.

Per Antrąjį pasaulinį karą, laikydamosi visiško tarptautinio teisėtumo Jungtinės Valstijos vykdė Vokietijos ir Japonijos blokadą. O 1962-ųjų spalį mes paskelbėme embargą Kubai. Ginklus į Kubą vežantys rusų laivai apsisuko, nes sovietai žinojo, kad Jungtinių Valstijų laivyno kariai arba į juos įlips, arba juos nuskandins.

Tačiau dabar Izraelis kaltinamas tarptautiniu nusikaltimu už tai, kad padarė lygiai tą patį, ką darė Johnas Kennedy`s – paskelbė laivyno blokadą, kad neleistų priešiškai valstybei įsigyti mirtinų ginklų.

Bet sakysite – argi į Gazą plaukiantys laivai nevykdė humanitarinės pagalbos teikimo misijos? Ne, nevykdė. Jei būtų ją vykdę, būtų priėmę Izraelio pasiūlymą atplukdyti krovinius į Izraelio uostą, leistis patikrinamiems, ar neveža karinės įrangos, ir tada Izraelio sunkvežimiai būtų humanitarinę paramą nugabenę į Gazą, kaip ir kiekvieną savaitę dešimt tūkstančių tonų maisto, vaistų ir kitų humanitarinių reikmenų Izraelio pristatomi į Gazą“, – rašė „Washington Post“ Charlesas Krauthammeris.