Vokiečių benediktinas Anselmas Grünas  yra daugybės knygų ir straipsnių autorius, gerai žinomas ne tik Europoje. Jis vertinamas dėl taiklių ir plačiam žmonių ratui prieinamų įžvalgų apie dvasinį asmenybės ugdymą bei gyvenimą tikėjimu. Lietuvos skaitytojai taip pat turėjo galimybę susipažinti su šiuo autoriaus mintimis, o visai netrukus pasirodys dar viena jo knyga lietuvių kalba: „AN­ZEL­MO GRIU­NO AT­SA­KY­MŲ KNY­GA. At­sa­ky­mai į svar­biau­sius gy­ve­ni­mo klau­si­mus“. Ją parengė ir išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“. Siūlome žiubsnelį tėvo Grüno minčių ir bernardinai.lt skaitytojams.

Ar lai­mė tė­ra tik aki­mir­kos įspū­dis?

Lai­mė – tai sėk­mės ly­di­mas gy­ve­ni­mas. Tam pri­tars dau­ge­lis. Šiek tiek su­dė­tin­ges­nis yra klau­si­mas, ar yra ga­li­ma il­gai trun­kan­ti lai­mė ir kaip ją pa­siek­ti. O gal vis­kas – tik gy­ve­ni­mo bū­do klau­si­mas? O gal le­mia ap­lin­ky­bės, kaip kai ku­rie ma­no. „Kū­ri­ni­jos pla­ne ne­bu­vo tiks­lo pa­da­ry­ti žmo­gų lai­min­gą“, – tei­gia psi­cho­a­na­li­zės pra­di­nin­kas Zig­mun­das Froi­das (Sig­mund Freud). Ta­čiau sėk­mės ly­di­mas gy­ve­ni­mas iš tik­rų­jų eg­zis­tuo­ja. Tai ro­do ma­no pa­tir­tis. Ir ne vien tik ma­no, bet ir dau­ge­lio žmo­nių pa­tir­tis. Lai­mė – tai reiškia su­si­vok­ti sa­vy­je, pri­tar­ti sau ir sa­vo gy­ve­ni­mui. Yra ir to­kia pa­tir­tis. Ta­čiau tie­sa yra ir ta, kad ab­so­liu­ti lai­mė mums, žmo­nėms, yra ne­pa­sie­kia­ma. Tai, ką mes pa­ti­ria­me, yra tik san­ty­ki­nė lai­mė. Ab­so­liu­ti lai­mė, kaip tei­gia te­olo­gai, lau­kia mū­sų po mir­ties dan­gu­je. Kas­die­ni­nia­me mū­sų gy­ve­ni­me lai­mė yra nuo­la­tos puo­la­ma ir jai gre­sia pa­vo­jus. Vi­sų pir­ma mes nie­kuo­met ne­ga­li­me jos tu­rė­ti kaip nuo­sa­vy­bės, ne­ga­li­me jos „su­lai­ky­ti“. Tik­tai ret­kar­čiais ga­li­me pa­tir­ti ab­so­liu­čios lai­mės bū­se­ną. To­kiais mo­men­tais mes jau­čia­me dar­ną su sa­vi­mi ir su vi­sais žmo­nė­mis, su pa­sau­liu ir su ga­lu­ti­ne tik­ro­vės prie­žas­ti­mi. Tą aki­mir­ką, kai mes tai iš­gy­ve­na­me, mums nie­ko ne­stin­ga. Ta­čiau ki­tą aki­mir­ką mes gal­būt vėl pa­jun­ta­me vi­di­nių prieš­ta­ra­vi­mų ke­lia­mą ne­ri­mą. Kaž­kas mū­sų gy­ve­ni­me klos­to­si blo­gai ir mes jau ne­sa­me lai­min­gi. Vis dėl­to tas, kas pa­ty­rė lai­mę, jau­čia­si su­stip­rė­jęs. Ir tas, ku­ris jau­čia dar­ną, ap­lin­ki­nių kri­ti­ką ar ne­sėk­mes, taip pat net ir li­ki­mo smū­gius, įveiks ki­taip nei tas, ku­ris yra nuo­la­tos sa­vi­mi ne­pa­ten­kin­tas. Aišku, kad ir jis ne­jaus pa­lai­min­gos har­mo­ni­jos, jei, pa­vyz­džiui, mir­tis pa­si­glemš jo my­li­mą žmo­gų. Iš pradžių toks li­ki­mo smū­gis jį suk­rės ir jis jau­sis be ga­lo ne­lai­min­gas. Ta­čiau jei ne­ig­no­ruos šių jaus­mų ir at­si­duos liū­de­siui, tai ir išgy­ven­da­mas bū­ties pa­ki­li­mus ir be­dug­nes sa­vo vi­du­je gir­dės skam­bant pa­grin­di­nę lai­mės me­lo­di­ją. Kart­kar­tė­mis ją pri­slo­pins ki­tos me­lo­di­jos. Iš­ryš­kės šią me­lo­di­ją nu­stel­bian­tys di­so­nan­sai, ta­čiau ty­lo­je mes ir vėl ga­lė­si­me su­si­lie­ti su šia mū­sų šir­dy­se skam­ban­čia lai­mės me­lo­di­ja. Tuo­met gy­ven­si­me vil­ti­mi, kad ši pa­grin­di­nė lai­mės me­lo­di­ja pa­ma­žu už­pil­dys vi­sas mū­sų kū­no ir sie­los ker­te­les.

Nors eg­zis­tuo­ja in­tui­ty­vi lai­mės sam­pra­ta, ta­čiau klau­si­mas, kas yra lai­mė įpras­ti­ne ir gi­li­ą­ja pras­me, do­mi­no vi­sų lai­kų mąs­ty­to­jus. Lai­mė su­pran­ta­ma dve­jo­pai: lai­mė kaip ne­ti­kė­tas at­si­tik­ti­nu­mas ir gi­liau­sią vi­di­nę žmo­gaus pa­skir­tį ati­tin­kan­tis po­jū­tis. Mes dar ski­ria­me ge­ros sa­vi­jau­tos lai­mę, kai iš­oriš­kai vis­kas ge­rai se­ka­si, kai esi pri­pa­žin­tas ir ta­ve ly­di sėk­mė, ir iš vi­daus ky­lan­čią lai­mę, ku­ri jau­čia­ma, kai žmo­gus jau­čia dar­ną pats su sa­vi­mi. Tai ne­bū­na pa­pras­čiau­siai „duo­ta“, tai vi­suo­met pri­klau­so nuo to, ar aš pats dir­bu su sa­vi­mi, ar ap­si­spren­džiu ne­są­ly­giš­kai pri­im­ti sa­ve ir at­si­svei­kin­ti su iliu­zi­jo­mis, ku­rių iki šiol vai­kiau­si. Ši pas­ta­ro­ji lai­mė yra gy­ve­ni­mo nuo­sta­tos iš­raiš­ka, ku­rią tu­riu pa­si­rink­ti, ir tai man ne vi­sa­da leng­vai se­ka­si.

Stoi­kų fi­lo­so­fi­ja pil­nu­ti­nę žmo­gaus lai­mę įžvel­gia ta­me, kad jis vi­siš­kai at­si­duo­da Die­vo va­liai. Pa­sak Epik­te­to, svar­biau­sio stoi­kų fi­lo­so­fi­jos at­sto­vo, ku­ris da­rė įta­ką vė­les­niems mąs­ty­to­jams, žmo­gus tu­ri iš­mok­ti trokš­ti kiek­vie­no da­ly­ko, ku­ris įvyks­ta. Jis ra­šo: „Ne­si­ek, kad pra­si­dė­tų įvy­kiai, kaip kad tu no­rė­tum, bet no­rėk, kad jie vyk­tų taip, kaip tu­ri vyk­ti, ir ta­da bū­si lai­min­gas.“ Ki­to­je vie­to­je ra­šo­ma: „Pa­kelk pa­ga­liau sa­vo gal­vą kaip žmo­gus, ku­ris yra iš­lais­vin­tas iš ver­go­vės, iš­drįsk pa­kel­ti žvilgs­nį į Die­vą ir Jam ištar­ti: nuo šiol el­kis su ma­ni­mi sa­vo nuo­žiū­ra, ma­no min­tys pri­klau­so Tau. Aš pri­klau­sau Tau. Aš ne­at­me­siu nie­ko, kas, Ta­vo ma­ny­mu, yra ge­ra; vesk ma­ne, kur no­ri; ap­renk ma­ne dra­bužiu, ku­ris Tau pa­tin­ka.“ Tai skam­ba la­bai gražiai, ta­čiau iš tik­rų­jų tik ne­dau­ge­lis žmo­nių ne­dve­jo­da­mi pa­si­ryš taip elg­tis. Krikš­čio­niš­kie­ji au­to­riai, ku­rie se­ka Epik­te­tu, kal­ba apie tai, kad tas žmo­gus tam­pa lai­min­gas, ku­ris vi­siškai at­si­duo­da Die­vui, ku­ris su­si­vie­ni­ja su Jo va­lia ir ku­ris vi­sa­me ka­me, kas su juo at­si­tin­ka, įžvel­gia Die­vo mei­lę. Ta­čiau tai ne­leng­va pa­siek­ti. Tai dva­si­nio ke­lio tiks­las. O ke­ly­je vi­suo­met kažkas vyks­ta. Be to, ke­lias ne vi­sa­da api­brė­žia­mas kaip pa­ti leng­viau­sia ir grei­čiau­sia at­kar­pa. Tai­gi ak­ty­vūs sa­vęs to­bu­li­ni­mo ir pra­ty­bų ele­men­tai ga­li su­si­jung­ti su šiuo sa­vęs ati­da­vi­mo ele­men­tu. Tik ne­dau­ge­lis ga­li apie sa­ve pa­sa­ky­ti, kad jie vi­sa­da ir vi­siš­kai su­tin­ka su tuo, ko  Die­vas iš jų rei­ka­lau­ja, to­dėl ir yra lai­min­gi, kad ir kas ap­lin­kui at­si­tik­tų.

Ar pri­va­lau ieš­ko­ti sa­vo lai­mės? Ar­ba kaip jai ma­ne su­ras­ti?

Mes esa­me vi­siškai pa­jė­gūs kur­ti sa­vo lai­mę. Ji sa­vai­me ne­nu­krin­ta iš dan­gaus, ta­čiau kar­tais mums iš tik­rų­jų at­si­tin­ka kaž­kas lai­min­go. Grai­kai tai va­di­na „eu­ty­che“. Tai reiškia, kad li­ki­mas man pa­lan­kus ir aš gal­būt lai­mė­siu lo­te­ri­jo­je. Ta­čiau ši­to­kia lai­mės for­ma grai­kų ne­bu­vo la­bai ver­ti­na­ma. Tik­rą­ją lai­mę su­da­ro „eu­da­mo­nia“, ge­ras san­ty­kis su sa­vuo­ju „dai­mon“, su vi­di­niu sie­los pa­ly­do­vu, su die­višką­ja es­me, ku­rią kiek­vie­nas ne­šio­ja­si sa­vy­je. Dėl šio ge­ro san­ty­kio rei­kia pa­si­dar­buo­ti. Kon­tem­pliuo­da­mi su­si­sie­kia­me su sa­vo sie­la, tai­gi su tik­ro­ve, kur Die­vas žmo­gu­je pa­li­ko sa­vo pėd­sa­ką.

Lai­mė yra vi­sa­ver­tiš­ko gy­ve­ni­mo iš­raiš­ka. Kur­ti lai­mę reiš­kia gy­ven­ti są­mo­nin­gai, pa­si­tel­kus vi­sus po­jū­čius, pa­nau­do­ti sa­vy­je glū­din­čią jė­gą ir pa­švęs­ti sa­ve ko­kiam nors už­da­vi­niui ar­ba žmo­gui. Ta­čiau lai­mės ne­įma­no­ma su­si­kur­ti bė­gio­jant ris­te­le, kad iš­si­skir­tų lai­mės hor­mo­nai, sme­ge­ny­se su­ke­lian­tys tei­gia­mas emo­ci­jas. Ši­to­kia lai­mė tė­ra tik aki­mir­kos jaus­mas, ji ne­su­tei­kia spar­nų. Nė­ra me­to­dų, kaip grei­tai tap­ti lai­min­gam. Kad lai­mė truk­tų il­giau, bū­ti­na vi­di­nė lai­ky­se­na. Eraz­mas Ro­ter­da­mie­tis taip nu­sa­ko lai­mės es­mę: „No­rė­ti bū­ti tuo, kas esi.“ Tai nė­ra leng­va už­duo­tis, tam rei­ka­lin­gas vi­di­nis dar­bas. Tai reiš­kia, kad aš tu­riu at­si­svei­kin­ti su iliu­zi­jo­mis, ku­rias su­si­kū­riau apie sa­ve. Su iliu­zi­ja vis­ką da­ry­ti to­bu­lai, bū­ti di­džiau­siam, in­te­li­gen­tiškiau­siam ir sėk­min­giau­siam. Tai taip pat reiš­kia, kad aš ne tik su­si­tai­kau su sa­vi­mi to­kiu, koks esu. Prie­šin­gai, aš są­mo­nin­gai sa­kau pa­čiam sau: „Taip.“ Aš no­riu bū­ti tas, kas esu. Aš pri­imu sa­ve ir sa­vo gy­ve­ni­mą ir vi­sai ne­no­riu bū­ti kas nors ki­tas. Aš liau­nuo­si ly­gi­nęs sa­ve su ki­tais ir pa­vy­dė­jęs tiems, ku­rie tu­ri dau­giau nei aš. Aš esu aš ir vi­sa šir­di­mi trokš­tu bū­ti tas, kas esu. Tam rei­kia pa­keis­ti nuo­sta­tą, o tai nė­ra koks pa­pras­tas ir grei­tai vei­kian­tis triu­kas. Kad su­vok­tum tei­sin­gos nuo­sta­tos bū­ti­nu­mą, rei­kia di­de­lių pa­stan­gų, nes ši įžval­ga žei­džia gran­dio­zi­nį mū­sų sa­vi­ver­tės jaus­mą ir nar­ci­sis­ti­nius mū­sų gy­ve­ni­mo įvaiz­džius.

Šian­dien yra daug pa­ta­rė­jų, ku­rie už di­de­lius pi­ni­gus siū­lo kur­sus ar in­di­vi­du­a­lius už­si­ė­mi­mus, ga­lin­čius pa­da­ry­ti žmo­nes lai­min­ges­nius. Di­džiu­lė jų pa­klau­sa šį tą sa­ko apie žmo­nių vil­tis ir pa­gal­bos po­rei­kį. Ta­čiau net ir ge­riau­sias in­struk­to­rius ne­ga­li man duo­ti nau­din­go re­cep­to, kaip tap­ti lai­min­gam. Ke­lias į lai­mę vi­suo­met yra ma­ny­je. Ir jei­gu aš ne­su pa­si­ruo­šęs at­si­svei­kin­ti su kai ku­rio­mis iliu­zi­jo­mis, pa­vyzdžiui, kad ma­no gy­ve­ni­mas yra to­bu­las, kad esu ge­riau­sias, kad man vis­kas se­ka­si, tai nie­ko ne­pa­dės ir dau­gy­bė kur­sų, ža­dan­čių man lai­mę. Ke­lias į lai­mę yra ma­ny­je. Ir tik pa­ly­do­vas, pa­de­dan­tis man su­si­kur­ti dar­ną su sa­vą­ja pri­gim­ti­mi, ga­li bū­ti man rams­tis ke­ly­je į tiks­lą. Ta­čiau jis ne­ga­li man ga­ran­tuo­ti lai­mės.

Ar esu lai­min­gas, vi­suo­met pri­klau­so nuo ma­no ap­si­spren­di­mo. Pa­ga­liau rei­kia ir šiek tiek nu­si­že­min­ti, bū­ti pa­si­ren­gu­siam su­si­tai­ky­ti su sa­vo ri­bo­tu­mu. Per­ne­lyg skam­biais žodžiais apie tai, kaip pa­jun­ta­ma lai­mė, greit nu­si­vi­lia­me ar­ba pa­jun­ta­me vien trum­pa­lai­kę eu­fo­ri­ją, ku­ri ne­tru­kus už­lei­džia vie­tą pra­blai­vė­ji­mui.

Mes ga­li­me vi­siš­kai są­mo­nin­gai ir ak­ty­viai ieš­ko­ti lai­mės. Juk kiek­vie­na fi­lo­so­fi­ja ga­liau­siai bu­vo lai­mės ieš­ko­ji­mas. Fi­lo­so­fai nuo­la­tos ro­dė ke­lius, kaip tap­ti lai­min­giems. Ta­čiau šie ke­liai mums, žmo­nėms, ke­lia iš­šū­kius. Bū­ti­ni yra du da­ly­kai: įtemp­tas mąs­ty­mas apie tai, kas yra tik­ro­ji lai­mė, ir pra­ty­bos, per ku­rias vi­suo­met su­tin­ka­me sa­vą­ją tie­są, kad – ne vi­suo­met, bet vis daž­niau – ga­lė­tu­me jaus­tis lai­min­gi.

Kai ku­rie žmo­nės ma­no, kad jie net ir ne­ieš­ko­ję lai­mės, bet ji pa­ti juos daug kar­tų su­ra­du­si. Tai vi­siš­kai įma­no­ma. Ta­čiau ir čia rei­ka­lin­ga tam tik­ra vi­di­nė nuo­sta­ta, at­vi­ru­mo ir dė­kin­gu­mo nuo­sta­ta. Jei­gu vi­sa tai, kas at­ei­na iš iš­orės, pri­imu su dė­kin­gu­mu, tai lai­mė ma­ne daž­nai su­ras, net jei­gu jos ir neieškau ar be pa­lio­vos ne­si­vai­kau. Ka­dan­gi aš vis­ką pri­imu jaus­da­ma­sis dė­kin­gas, tai su­ge­bu su­vok­ti ma­nęs ieš­kan­čią lai­mę, su dė­kin­gu­mu ja mė­gau­tis ir ras­ti vi­di­nį pa­si­ten­ki­ni­mą.

An­selm Grün. AN­ZEL­MO GRIU­NO AT­SA­KY­MŲ KNY­GA. At­sa­ky­mai į svar­biau­sius gy­ve­ni­mo klau­si­mus. „Katalikų pasaulio leidiniai“ 2010.

Iš vokiečų kalbos vertė Zofija Stanevičienė