Skelbiame Seime minint 70-ąsias okupacijos metines pasakytą kunigo pranciškono Julius Sasnausko kalbą.

Didžiai gerbiami šio ypatingo Seimo posėdžio dalyviai,

Sunku patikėti, bet šiandien pirmą kartą per savo atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį taip garsiai ir taip svariai minime okupacijos metines. Pirmą kartą pasiryžtame kalbėti iš esmės ir pasakyti tiesą, kodėl Lietuva prarado tūkstančius savo žmonių ir kodėl mes patys šiandien nesame tokie, kokie turėtume ir galėtume būti. 1940 metų birželio 15-oji nėra tik šiaip sau atmintina diena, pasimetusi tarp kitų vasaros švenčių bei minėjimų. Tai – skaudžiausia ir svarbiausia XX amžiaus Lietuvos istorijos data, nuo kurios suvokimo bei įvertinimo priklauso ne tik nuoseklus, teisingas mūsų praeities perskaitymas, bet ir galimybė toliau kurti savo valstybingumą ir auginti laisvus žmones laisvoje valstybėje.

Kodėl iki šiol tylėjome apie 40-ųjų birželį? Kodėl nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio „okupacija“? Kodėl reikėjo laukti tiek metų, kad šios datos prisiminimas pasiektų Seimo tribūną? Nedėliosiu čia sąmokslo teorijų, nors pamąstyti tikrai yra apie ką. Neišeina teisintis, kad viską šiemet lemia tie apvalūs skaičiai. Juk buvo ir 60-metis, ir jau visai apvalus 50-metis, bet, rodos, lyg būtų galiojusi visuotinė komanda užsičiaupti ir negalvoti apie tai.

Jau neprisimenu motyvų, kodėl vietoj okupacijos minėjimo pasirinkta Gedulo ir vilties diena. Taip, ji galėtų atrodyti ramesnė, taikingesnė, politiškai korektiškesnė, gal net dvasingesnė. Joje lengvai išsitenka visi atleidimo bei santarvės lozungai. Tačiau jos vienos niekada nebus gana. Ir ne vien todėl, kad masinės 1941-ųjų birželio represijos buvo tik įvykusios krašto okupacijos logiška pasekmė. Dar svarbiau, kad be nuorodos į okupaciją mūsų tautos kančių keliai netenka teisingumo ir atsakomybės matmens. Labai svarbu suskaičiuoti aukas, jas apraudoti ir pagerbti, tačiau nei gedulas, nei viltis nėra tikri, kol nepasakome, kodėl keli šimtai tūkstančių žmonių neteko namų, buvo kankinami lageriuose ir žudomi. Antai armėnai visame pasaulyje nesiliauja siekę, kad 1915-17 metų įvykiai pasaulio valstybių būtų pripažinti genocidu. Ukrainiečiai trokšta visos tiesos apie golodomoro priežastis. Lenkija spaudžia savo didžiuosius kaimynus Katynės tragediją pavadinti tikruoju vardu. Ir tai nėra vien propagandinės kampanijos ar politikos žaidimai. Jeigu tik praleidžiamas anas teisingumo ir atsakomybės matmuo, totalitarinių režimų aukos, net ir pagerbtos paminklais bei atminimo dienomis, labai nesunkiai apauga banalybe, įgyja „normalumo“ statusą arba išvirsta klaikiomis Grūto parko grimasomis.

Kita vertus, Lietuvos okupacijos faktas eina išvien su žinia apie herojišką tautos pasipriešinimą pavergėjams. Nuo pat 40-ųjų birželio iki istorinės Kovo 11-osios okupacinis režimas Lietuvoje neturėjo ramybės ir negalėjo jaustis teisėtas bei visuotinai priimtas. Daugybė vyrų ir moterų atvirai ar slapta kovodami su okupantais per penkis nelaisvės dešimtmečius išlaikė laisvos Lietuvos idėją. Tai provokavo vis naujas represijas ir didino aukų skaičių, bet kartu skelbė galimybę nesusitaikyti su okupacija ir išsaugoti nepriklausomybės viziją. Tik tada, kai be užuolankų ir išsisukinėjimų sakome, kas iš tiesų buvo 40-ųjų birželis, galime tikėtis pasididžiavimo savo valstybe, patriotizmo ir pilietiškumo vertinimo, moralinių vertybių išryškinimo. Ne veltui buvę laisvės kovotojai ir disidentai šiandien su nerimu pastebi, kad peržengiama laisvės kovų prasmės riba, kad rezistencijai viešai keliami priekaištai, o kolaboravimas su okupantais ne tik teisinamas, bet ir paverčiamas dorybe. Toks reiškinys dėsningas tai tylai bei ignoravimui, kurio susilaukė okupacijos faktas. Garsiai kalbama apie susitaikymą ir žaizdų gydymą, bet iš tikrųjų tik deformuojama tautos atmintis ir kuriamos prielaidos naujam neteisingumui tarpti. Kaip niekada anksčiau mūsų žmones apimantis jausmas, kad teisingumo Lietuvoje nėra, mano manymu, irgi liudija, koks pragaištingas yra kelias, nuvertinantis moralinio pasirinkimo svarbą, sąmoningai sumaišantis gėrio ir blogio teritorijas.

Lotynų  kalbos žodyne besitikrindamas žodžio „okupacija“ reikšmes, aptikau, kad jis gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Tai, kas prasidėjo Lietuvoje 1940-ųjų birželį, galėtų būti papildomai aiškinama ir šiuo terminu. Kodėl, praėjus septyniems dešimtmečiams, iš kurių du pastarieji jau priklausė laisvei ir nepriklausomybei, per Lietuvą vis ritasi baimės, pykčio, neapykantos, melo bangos? Išdardėjus paskutiniam tarybiniam tankui, turėjome bent jau dvasiškai atsitiesti, pakelti galvas, pradžiugti. Bet juo toliau, juo didesnis mūsų pasimetimas ir netikėjimas laisve bei demokratija. Daugelyje savo gyvenimo sričių, o ypač ten, kur susitinka širdis ir protas, sąžinė ir gera valia, mes negailestingai ritamės žemyn, užuot augę ir brendę, mokęsi meilės bei solidarumo, darniai siekę bendrojo gėrio. Tik dabar pradedu suprasti, kad komunistinė okupacija, pasiglemžusi dvi žmonių kartas, buvo daug baisesnis ir pavojingesnis dalykas nei rodėsi tada, kai taip lengvai, kone per vieną naktį, krito žemyn raudonos vėliavos ir išsiskleidė mūsų brangioji laisvės trispalvė. Viešpatie, koks naivumas buvo galvoti, kad režimas, pražudęs milijonus, o gyvuosius palenkęs melo, baimės ir prievartos sistemai, gali praeiti be pėdsako lyg sapnas. Sovietinė okupacija iš tiesų veikė pagal visas klasikines piktosios dvasios apsėdimo taisykles bei taktiką.

Žinoma, tai tik palyginimas, ne kokia nors ištarmė ir kvietimas ieškoti egzorcistų pagalbos. Tačiau akivaizdu, kad kažin ką labai svarbaus turime pradėti iš naujo, tarsi pirmąją laisvės dieną. Išgryninę kai kurias sąvokas bei reiškinius. Atsijoję melo grūdus. Atlikę atgailą. Be lozungų, be optimistinių šypsenų, veikiau „rūsčiomis minelėmis“, kaip sakė Vaižgantas. Visi buvome parblokšti ir sužeisti 40-ųjų birželį. Tebesinešiojame, net ir laisvėje gimusieji tebesinešioja ano apsėdimo žymes. Visi reikalingi išlaisvinimo ir išgydymo. Kitaip ir toliau nebūsime nei ramūs, nei laimingi.

Labai tikiuosi, jog šiandienis okupacijos minėjimas, taip ilgai ir sunkiai ėjęs į šią salę, ženklins dar vieno mūsų  atgimimo etapo pradžią.

Visiems meldžiu Dievo šviesos ir palaimos.