1. Apibūdinant Lietuvos Respublikos nepriklausomybės praradimą 1940 metais paprastai pasitelkiamos kelios teisinės sąvokos: okupacija ir aneksija, kiek rečiau – agresija (užpuolimas). Ties šiomis sąvokomis ir norėtųsi apsistoti, siekiant išsiaiškinti, kiek ir kokiame kontekste yra pagrįstas jų vartojimas.

Tikslus šių terminų vartojimas teisiniu požiūriu yra labai svarbus: štai tik vakar Seimas pagaliau priėmė Baudžiamojo kodekso papildymo 1702 straipsniu įstatymą, kuriuo bus nustatyta baudžiamoji atsakomybė už viešą pritarimą, neigimą ir šiurkštų menkinimą ne tik sovietų ir nacių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus, bet ir viešą pritarimą SSRS ir Vokietijos reicho agresijai prieš Lietuvos Respubliką.

Tad svarbu suvokti, ką agresija prieš Lietuvą reiškia. Galiausiai išsiaiškinti minėtų terminų prasmę yra svarbu ir kituose kontekstuose: štai dažnai kalbama apie okupacijos arba aneksijos nepripažinimo politiką, kurią vykdė Vakarų valstybės; tuo tarpu kai kurie istorikai ir teisininkai, įskaitant kolegas iš kaimyninių šalių, kartais apibūdina 1940 metų įvykius Baltijos šalyse kaip „aneksiją be okupacijos“, tarsi tokia būtų apskritai įmanoma (galima tik retoriškai paklausti, ar praktiškai įmanoma aneksuoti teritoriją prieš tai jos neužėmus).

Kartais net teigiama, kad būtent todėl, kad tai buvo „aneksija be okupacijos“, sovietų veiksmai prieš Baltijos valstybes vertintini kitaip nei nacių prieš kitas šalis (kiek vėliau – ir prieš tas pačias Baltijos šalis), kad jie net tariamai galėjo būti teisėti.

Pagaliau išsiaiškinti agresijos, okupacijos ir aneksijos terminų turinį yra svarbu ir kituose, su Lietuva mažiau susijusiuose kontekstuose. Štai visai neseniai, 2010 m. birželio 9 d. Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl padėties Gruzijoje“, kurioje Rusijos veiksmus prieš Gruziją iš esmės įvertino kaip agresiją ir dalies Gruzijos teritorijos okupaciją. Galiausiai prisiminus okupuotą Tibetą, kurio vardu pavadintas skveras vakar buvo atidarytas Vilniuje, taip pat matyti daug istorinių ir teisinių paralelių su Lietuva.

Beje, čia vertinsiu tik 1940 m. birželio 14-15 d. ir po to sekusius (1940 m. liepos 21 d. – rugpjūčio 3 d.) Sovietų Sąjungos veiksmus prieš Lietuvą 1940 metais, nesigilindamas į visiems žinomą platesnį kontekstą – SSRS ir Vokietijos reicho slaptuosius protokolus (Molotovo – Ribentropo paktą), kuriais buvo pasidalinta jiems nepriklausiusi kitų šalių teritorija ir kurie lėmė agresijas prieš tas trečiąsias šalis. Šie protokolai laikomi niekiniais ir nesudarė jokio teisinio pagrindo sovietų veiksmams prieš kitas valstybes, įskaitant Lietuvą.

Pabrėžčiau tik viena, kad net jei nebūtų buvę Molotovo – Ribentropo pakto, tai nė kiek nepakeistų SSRS veiksmų prieš Lietuvos Respubliką teisinės kvalifikacijos, t. y. šio pakto nesant, juos būtų galima teisiniu požiūriu vertinti atskirai, vėlgi pasitelkiant minėtąsias agresijos, okupacijos ir aneksijos sąvokas.

2. Taigi visų pirma apie tai, ką šios sąvokos reiškia. Agresija yra valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę (pagal JT Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio 14 d. rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintą Agresijos apibrėžimą). Agresijos aktais yra valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, karinė okupacija, aneksija, kitos valstybės teritorijos bombardavimas, valstybės blokada, kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų užpuolimas, ginkluotų gaujų siuntimas į kitą valstybę ir kai kurie kiti panašūs aktai.

Okupacija yra faktinis kitos valstybės teritorijos užėmimas ir buvimas svetimos valstybės („priešo kariuomenės“) valdžioje (toks okupacijos apibrėžimas seka iš 1907 metų Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių (IV konvencijos) priedo 42 straipsnio). Okupacija (karinė), kad ir kokios trukmės ji bebūtų, reiškia laikiną kitos teritorijos valdymą ir kontrolę, nes okupuojanti valstybė neįgyja suvereniteto okupuotai teritorijai ir jos valdžia okupuotoje teritorijoje yra suvaržyta tarptautinės teisės, nustatančios specialų okupacijos režimą. Svarbiausias okupacijos elementas yra okupuojančios valstybės kontrolė ir valdžia.

Pavyzdžiui, Ginkluotų veiksmų Kongo teritorijoje byloje 2005 metais JT Tarptautinis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „pagal paprotinę tarptautinę teisę, atspindėtą 1907 metų Hagos taisyklių 42 straipsnyje, teritorija laikoma okupuota, kai ji iš tikrųjų yra priešo armijos valdžioje, ir okupuota laikoma tik ta teritorija, kurioje tokia valdžia įvesta ir gali būti įgyvendinama“ (šioje byloje Teismas taip pat rėmėsi identišku savo teiginiu 2004 metų Sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje byloje).

Aneksija yra valstybės vienašalis (paprastai prievartinis) aktas prisijungiant svetimą teritoriją, t. y. pareiškiant suvereniteto pretenzijas į šią kitos valstybės teritoriją ir traktuojant ją jau kaip savo teritoriją.

3. Kaip visos šios trys kategorijos taikytinos teisiškai kvalifikuojant SSRS 1940 metų veiksmus prieš Lietuvos Respubliką? Visų pirma, ar galima teigti, kad prieš Lietuvą buvo įvykdyta agresija, t. y. ar buvo ji užpulta?

Agresijos sąvoka iš tikrųjų neatsirado tik 1974 metais, kai minėta rezoliucija Agresijos apibrėžimą patvirtino JT Generalinė Asamblėja. Agresijos sąvoka jau buvo žinoma 1940 metais, už agresijos nusikaltimą buvo teisiama Niurnbergo tarptautiniame kariniame tribunole. Ši sąvoka sietina su 1928 metų Paryžiaus sutartimi dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, dažniau vadinama Briando – Kelloggo arba Paryžiaus paktu. Šis paktas suformulavo agresyvaus karo draudimo principą, o pakto nuostatos dar iki 1940 metų tapo bendrosios paprotinės tarptautinės teisės dalimi (beveik visos tuo metu egzistavusios valstybės – 63 valstybės, įskaitant JAV, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Italiją, Japoniją, Prancūziją, Lenkiją, SSRS ir Baltijos šalis, buvo pakto dalyvės).

Briando – Kelloggo pakto nuostatų loginė, teleologinė ir sisteminė analizė bei valstybių praktika patvirtina, kad priešingai nei kartais teigiama pastarojo meto oficialiuose Rusijos pareiškimuose, pakto nuostatos neturėtų būti suprantamos pažodžiui tik kaip paskelbto karo ar teritorinių įgijimų vykdant karo veiksmus draudimas (kartais teigiama, kad Lietuvai nesipriešinus negalima kalbėti apie agresiją). Iš tikrųjų draudžiamais pagal paktą agresijos aktais jau buvo suprantamas ir kitos valstybės užpuolimas jai nesipriešinant ar net prievarta sutinkant su užpuolimu (užsienio ginkluotųjų pajėgų įvedimu ir okupacija).

Pirmiausia žvelgiant į paties Briando – Kelloggo pakto nuostatas galima pastebėti, kad kitoks pakto aiškinimas (jei būtų leidžiama įgyvendinti agresyvius ketinimus tokiais būdais, kaip prievarta išgaunant okupuojamos valstybės sutikimą) būtų nesuderinamas su pakto preambulėje deklaruotais tikslais plėtoti taikius ir draugiškus santykius tarp valstybių bei užtikrinti žmonijos gerovę, taip pat su pakte įtvirtintu įsipareigojimu spręsti tarptautinius ginčus tik taikiomis priemonėmis. Antra, panašios pagal reguliavimo dalyką tarptautinės sutartys (Tautų Sąjungos Statuto nuostatos, 1932-1937 metais sudarytų keliasdešimt dvišalių nepuolimo sutarčių) patvirtina, kad agresyvaus karo draudimas apėmė ne tik tiesioginį ginkluotos jėgos panaudojimą sutinkant pasipriešinimą, bet ir kitas ginkluotos prievartos priemones, nukreiptas prieš valstybės nepriklausomybę ar teritorinį vientisumą. 1926 metų Lietuvos Respublikos ir SSRS nepuolimo sutarties 3 straipsnyje taip pat įtvirtintas šalių įsipareigojimas susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų.

Svarbiausios Briando – Kelloggo pakto nuostatų turiniui aiškinti buvo 1933 agresijos apibrėžimo sutartys, jų pagrindu buvo konstruojamas ir 1974 metų agresijos apibrėžimas. Tai – 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija). Atkreiptinas dėmesys, kad Londono konvencijos iniciatorė buvo SSRS, kurios pasiūlytas agresijos apibrėžimas tapo šios konvencijos branduoliu. Be SSRS Londono konvencijoje dalyvavo dar 9 jos kaimynės. O 1933 m. liepos 5 d. buvo sudaryta identiško turinio dvišalė Lietuvos – SSRS sutartis užpuolimo sąvokai apibrėžti (Konvencija užpuolimui apibrėžti). Pažymėtina, kad šios konvencijos I straipsnyje tiesiogiai pasakyta, jog agresijos (užpuolimo) apibrėžimas joje nustatytas SSRS pasiūlius.

Daugiašalės Londono konvencijos ir dvišalės Lietuvos – Sovietų Sąjungos konvencijos preambulėje buvo įtvirtintos nuostatos, tiesiogiai siejančios šias konvencijas su Briando – Kelloggo pakto I straipsniu: akcentuota, jog Konvencija sudaryta atsižvelgiant „į faktą, kad Briando – Kelloggo paktas … uždraudžia visokią agresiją“, taip pat siekiant „kuo tiksliau apibrėžti agresiją visuotinio saugumo interesais“.

Agresija galėjo būti laikomas ne tik karo paskelbimas, bet ir tokie jėgos panaudojimo prieš kitą valstybę atvejai, kaip įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją ginkluotosiomis pajėgomis, kitos valstybės teritorijos, laivų ar lėktuvų užpuolimas sausumos, jūrų ar oro pajėgomis, kitos valstybės jūros pakrančių ar uostų blokada, taip pat parama ginkluotoms gaujoms, kurios iš šios valstybės teritorijos įsiveržė į kitą valstybę, arba atsisakymas savo teritorijoje imtis priemonių tokių gaujų veiklai nutraukti. Visi šie veiksmai laikyti agresijos aktais nepriklausomai nuo to, ar karas buvo paskelbtas.

Priminsiu, kad 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu Sovietų Sąjunga pareikalavo, jog Lietuva įsileistų neribotą papildomą sovietų ginkluotųjų pajėgų kontingentą, t. y. sutiktų su tokių pajėgų įvedimu. O pats pajėgų įvedimas pagal 1933 metų Lietuvos – SSRS sutartį užpuolimo sąvokai apibrėžti (Konvenciją užpuolimui apibrėžti) atitiko vieną iš agresijos aktų, o būtent, Konvencijos II straipsnio 2 punkte pateiktą užpuolimo apibrėžimą – „įsibrovimas ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbus, į kitos valstybės teritoriją“. Taigi Lietuvos pareikalauta sutikti su agresija, kuri pagal apibrėžimą nebūtinai turėjo reikšti karo veiksmus, bet šiuo atveju buvo užpuolimas įvedant į kitą šalį ginkluotąsias pajėgas.

4. Ar keičia tokią teisinę kvalifikaciją tai, kad Lietuva sutiko su tokiu sovietų reikalavimu? Ar sutikimas nešalina agresijos neteisėtumo? Valstybių praktika vienareikšmiškai atsako į šiuos klausimus neigiamai.

Tačiau visų pirma priminsiu Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo praktiką. Tribunolas agresyvaus karo aktais laikė ir tuos atvejus, kai ginkluotam įsiveržimui nebuvo pasipriešinta (pavyzdžiui, Belgijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Danijos, kai kurių kitų šalių okupacija) arba grasinant jėga buvo išgautas valstybės sutikimas įsileisti svetimos kariuomenės dalinius (pavyzdžiui, Austrijos ir Čekoslovakijos aneksija). Pasak Tribunolo, „bet kuri valstybė, besiimanti karo kaip nacionalinės politikos priemonės, tuo pačiu pažeidžia (Briando – Kelloggo) paktą“. Pati reikšmingiausia sovietų veiksmams prieš Lietuvą įvertinti yra ta Niurnbergo tribunolo nuosprendžio dalis, kurioje nagrinėjama Austrijos aneksija, nes joje taip pat įvertinamas nukentėjusios valstybės sutikimas su įvykdytais prieš ją veiksmais. Tribunolas atmetė mėginimus pateisinti Austrijos anšliusą tariamu jos sutikimu ir net noru prisijungti prie Vokietijos reicho, laikydamas tokį sutikimą neturinčiu jokios reikšmės, nes „metodai, naudoti šiam tikslui (anšliusui) pasiekti, buvo agresoriaus metodai. Pagrindiniu veiksniu buvo karinė Vokietijos galia, kuri būtų buvusi panaudota, jeigu susilauktų kokio nors pasipriešinimo“. Visiškai nėra jokio objektyvaus teisinio pagrindo kitaip vertinti sovietinę agresiją prieš Lietuvą: tai, kad Lietuvos Respublika priėmė ultimatumą, nepadarė Sovietų Sąjungos veiksmų teisėtais, nes Lietuvos sutikimas taip pat išgautas grasinant jėga ir todėl neturėjo jokios teisinės reikšmės; kaip Austrijos anšliuso atveju, šiam sutikimui gauti naudoti agresoriaus metodai, kai lemiamu veiksniu buvo sovietų karinė jėga, kuri neišvengiamai būtų buvusi panaudota.

Vadinasi, 1940 metais tarptautinėje teisėje jau buvo įsitvirtinusi taisyklė, kad tam tikrų svarbiausių tarptautinių teisinių įsipareigojimų pažeidimo atveju nukentėjusios valstybės sutikimas nepašalina įvykdytų prieš ją veiksmų neteisėtumo (pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą negaliojančiu laikytas Korėjos ministrų pareiškimas dėl šalies prijungimo prie Japonijos, nes jis buvo gautas Japonijai grasinant jėga). Neatsitiktinai JT Tarptautinės teisės komisija (beje, remdamasi visų pirma Austrijos anšliuso pavyzdžiu), rengdama Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projektą, padarė išvadą, kad sutikimas, gautas naudojant prievartą, nėra sutikimas, ir jis nešalina tokių veiksmų, kaip agresija, neteisėtumo.

Tokį aiškinimą patvirtina Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politika, kurią pakankamai nuosekliai vykdė dauguma 1940 metais egzistavusių valstybių, taikydamos Stimsono doktrinos nuostatas, draudžiančias pripažinti Briando – Kelloggo paktą pažeidžiantį teritorijos įgijimą. Šiai politikai iliustruoti bene geriausiai tinka 1940 m. liepos 23 d. JAV Valstybės sekretoriaus pareiškimas dėl Baltijos šalių aneksijos: „Jungtinių Valstijų piliečiai nepritaria bet kokiems grobuoniškiems veiksmams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesioginio jėgos panaudojimo, ar tiktai grasinimo ją panaudoti rezultatas. … Jungtinės Valstijos ir toliau laikysis šių principų, nes Amerikos žmonės yra įsitikinę, kad jeigu santykiai tarp tautų nebus grindžiami tikėjimu šiais principais, nebus įmanomas ir proto, teisingumo bei teisės viešpatavimas, - kitais žodžiais tariant, - bus neįmanoma apsaugoti šiuolaikinės civilizacijos pagrindų“.

Įdomiausia, kad pati SSRS traktavo Briando – Kelloggo paktą kaip draudžiantį grasinimą jėga ir draudžiantį tokią agresiją, kuri vykdoma nukentėjusiai šaliai sutinkant. Štai likus dviem metams iki Baltijos šalių aneksijos, Sovietų Sąjunga įvertino Austrijos aneksiją kaip šiurkštų Tautų Sąjungos Statuto ir Briando – Kelloggo pakto pažeidimą bei tarptautinį nusikaltimą. SSRS atstovas Tautų Sąjungos Asamblėjoje tada taip pat pareiškė, kad Tautų Sąjunga neturėtų keisti savo požiūrio į tiesioginius kitų tautų teritorijų užgrobimus ar aneksijas, taip pat į „tuos atvejus, kai tokios aneksijos maskuojamos kuriant marionetines „liaudies“ vyriausybes, kurios yra tariamai nepriklausomos, tačiau iš tikrųjų tarnauja tiktai kaip užsienio agresoriaus priedanga ir priemonė“. Šie žodžiai, skirti Austrijos aneksijai apibūdinti, iš tiesų puikiausiai galėtų būti pritaikomi Lietuvos aneksijai.

5. Taigi galima vienareikšmiškai teigti, kad 1940 m. birželio 15 d. SSRS įvykdė tarptautinės teisės normų apibrėžtą agresijos aktą prieš Lietuvos Respubliką – ginkluotos jėgos panaudojimą įsibraunant ginkluotosiomis pajėgomis karo nepaskelbus. Beje, matant tos dienos įvykius visumoje galima teigti, kad agresija prieš Lietuvą prasidėjo ir tiesioginiu ginkluotu šalies užpuolimu naktį, ultimatumo terminui dar nesibaigus (pirmiausia buvo užpulta Ūtos pasienio užkarda ir nužudytas mėginęs pasipriešinti užkardos viršininkas A. Barauskas, taip pat užpulti kiti pasienio postai); SSRS taip pat buvo visiškai pasirengusi plataus masto karo veiksmams Lietuvos Respublikos teritorijoje (tam buvo sutelktos reikalingos pajėgos, joms duotos atitinkamos direktyvos, parengtos būsimų internuotųjų ir karo belaisvių stovyklos).

Agresijos akto tąsa buvo visos Lietuvos teritorijos okupacija. Toks reikalavimas (leisti okupuoti šalį), beje, buvo iškeltas 1940 m. birželio 14 d. sovietų ultimatume: įvedamos kariuomenės daliniai turėjo „išsiskirstyti svarbesniuose Lietuvos centruose“ (t. y. perimti šalies kontrolę). Tokiai okupacijai, suprantama, turėjo būti taikomas karinės okupacijos režimas, nors dažnai tarptautinės teisės doktrinoje tokios prievartinio pobūdžio okupacijos, nepaskelbus karo ir ne sutartiniu pagrindu bei nesutinkant pasipriešinimo, vadinamos „taikiomis“ arba kvazi-karinėmis. Tačiau net ir laikant jas specifine okupacijos rūšimi sutinkama, kad jai taikytinos tos pačios karinę okupaciją reglamentuojančios tarptautinės teisės normos. Joks atskiras tokių okupacijų režimas neišskiriamas todėl, kad kaip minėta, ir šiuo atveju užsienio teritorijos okupacija yra jėgos panaudojimo (agresijos) rezultatas (okupacija įvykdoma vykdant karinę operaciją – įvedant ginkluotąsias pajėgas ir užimant šalį, nors ir nesulaukiant žymesnio pasipriešinimo).

Tai, kad SSRS nesilaikė karinės okupacijos režimo ir neigė okupaciją, teisinės kvalifikacijos nekeičia. Okupacijos teisinis režimas negali priklausyti nuo okupanto valios ir pripažinimo; jeigu okupuojanti valstybė šio režimo nesilaiko, tai reiškia ne okupacijos nebuvimą, o atitinkamus tolesnius tarptautinės teisės pažeidimus (pavyzdžiui, tokius Lietuvos patirtus tarptautinius nusikaltimus, kaip deportacijos, prievartinis okupuotos šalies piliečių ėmimas į okupacinę kariuomenę, okupuojančios valstybės pilietybės primetimas jiems, okupuojančios valstybės gyventojų kėlimas į okupuotą teritoriją ir t.t.).

6. Savo ruožtu okupacijos tąsa ir pasekmė buvo Lietuvos teritorijos aneksija, - šalies prijungimas prie Sovietų Sąjungos tariamai tenkinant marionetinės institucijos („liaudies seimo“) prašymą. Marionetinių darinių kilmės šaltinis yra neteisėtas kitos valstybės jėgos panaudojimas, juos okupuotoje teritorijoje suformuoja ir kontroliuoja okupavusi šią teritoriją valstybė. Dažniausiai marionetiniai dariniai sudaromi neteisėtiems okupanto aktams maskuoti, tam tikram teisėtumo įvaizdžiui sudaryti ir atsakomybei už tarptautinės teisės pažeidimus išvengti. Logiška, kad marionetiniai dariniai, kaip neteisėtai įsteigtos okupanto institucijos, neturi okupuotoje teritorijoje teisių daugiau nei pats okupantas, o jų veiksmai laikomi okupanto veiksmais. Vadinasi, ir vadinamoji „Lietuvos liaudies vyriausybė“, ir vadinamasis „Lietuvos liaudies seimas“ laikytini Sovietų Sąjungos įrankiais, o ne konstitucinėmis ar atstovaujamosiomis Lietuvos Respublikos institucijomis. Todėl „liaudies seimo“ prašymas priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį laikytinas pačios SSRS institucijos (o ne Lietuvos valstybės) veiksmu, t. y. Lietuvos aneksija tarptautinės teisės požiūriu būtent ir buvo vienašalis SSRS aktas.

Apskritai aneksija, būdama agresijos tąsa ir pasekmė, negali sukelti jokių teisinių padarinių pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), t. y. tokia aneksija tarptautinės teisės požiūriu yra niekinė. Todėl pagal analogiją su JT Tarptautinio Teisingumo Teismo 2004 metų konsultacine išvada dėl sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių darytina išvada, kad nei okupuotos Lietuvos teritorijos aneksija, nei civilinės okupacinės administracijos įvedimas, nei tariama dalinė sovietų Lietuvos autonomija, nei kokie nors kiti SSRS teisės ar administraciniai aktai tarptautinės teisės požiūriu niekada negalėjo pakeisti Lietuvos, kaip okupuotos teritorijos, tarptautinio teisinio statuso, taip pat kaip tokio okupuotos Palestinos teritorijos statuso nepakeitė nei šios teritorijos dalies aneksija, nei dalinės savivaldos įvedimas. Tarptautinės teisės požiūriu 1940-1990 metais Lietuvos Respublika buvo valstybė, kurios teritorija buvo okupuota kitos valstybės. Lietuvos teritorija nebuvo sudėtinė SSRS teritorijos dalis, nes niekinė aneksija negalėjo Sovietų Sąjungai suteikti jokių teisių į užgrobtą teritoriją.

7. Taigi baigiant galima teigti, kad po SSRS kariuomenės įsiveržimo įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija buvo agresijos akto tęsinys, t. y. glaudžiai tarpusavyje susiję tolesni neteisėti Sovietų Sąjungos agresijos aktai. Neatsitiktinai pagal dabartinį 1974 metų A gresijos apibrėžimą agresijos atskirais, bet kartu ir glaudžiai tarpusavyje susijusiais aktais laikomi: „ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją ... ar bet kokia karinė okupacija, ... įvykdyta taip įsiveržus, arba bet kokia kitos valstybės teritorijos ... aneksija panaudojus jėgą“. Agresija ir yra kitas (okupacijos ir aneksijos) sąvokas apjungianti kategorija: 1940 m. birželio 15 d. agresija prasidėjo ginkluotu sovietų įsiveržimu į Lietuvos teritoriją ir toliau ji tęsėsi kitų agresijos aktų – okupacijos ir aneksijos formomis, o visą 1940-1990 metų laikotarpį galima apibūdinti kaip tęstinę sovietinę agresiją prieš Lietuvos Respubliką (tarptautinės teisės požiūriu laikant Lietuvos teritoriją okupuota svetimos valstybės). Tuo tarpu priešingai pozicijai, neigiančiai agresiją prieš Lietuvą, pagrįsti jokių svarių argumentų nėra, ir tokia pozicija yra tarptautinės teisės mokslo nuošalėje.

Pranešimas, skaitytas tarptautinėje konferencijoje "1940 m. Baltijos šalyse: geležinė uždanga nusileidžia", 2010 m.  birželio 16  d.