EPA nuotrauka

„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome ištrauką iš leidyklos „Baltos lankos“ išleistos Tibeto dvasinio vadovo knygos „Mano dvasinė biografija“, kurioje skelbiami Dalai Lamos pamokymai, pasisakymai ir kalbos pasakytos įvairiomis progomis.

Šioje ištraukoje Dalai Lama kalba apie religijų dialogo būtinybę, išpažįsta skirtingų religinių tradicijų pliuralizmą bei pasakoja asmeninius įspūdžius po savo susitikimų su įvairių konfesijų atstovais.

Turi vykti broliški religijų susitikimai

Nepaprastai liūdna, kad per žmonijos istoriją dėl religijos kilo konfliktų. Dar ir šiandien dėl iškreipto religijos supratimo žudomi žmonės bei ištisos bendruomenės ir, skatinant veidmainystę ir neapykantą, keliama sumaištis visuomenėje. Kaip rodo mano asmeninė patirtis, geriausias būdas kliūtims, stabdančioms religijų harmoniją, įveikti – užmegzti dialogą su kitomis tradicijomis. Tai padeda pasiekti geresnį tarpusavio supratimą. Mane patį septintojo dešimtmečio pabaigoje labai įkvėpė susitikimai su velioniu Thomu Mertonu, trapistų vienuoliu, ir aš pradėjau nuoširdžiai žavėtis krikščionių mokymu.

Mano supratimu, įvairių religinių vadovų susitikimai, kai drauge meldžiamasi, nepaprastai veiksmingi, – pavyzdžiui, toks susitikimas įvyko 1986 metais Asyžiuje, Italijoje. Reikėtų skatinti tokias iniciatyvas. Per pastaruosius tris dešimtmečius aš susitikau su keletu religinių vadovų ir diskutavau su jais apie religijų harmoniją bei tarpusavio supratimą. Taip bendraujant, vienokios tradicijos sekėjai suprato, kad ir kitokia tradicija yra įkvėpimo – dvasinio ir moralinio – šaltinis. Akivaizdu, kad, nepaisant doktrinų skirtumų, pagrindinės pasaulio religijos padeda žmonėms pasikeisti ir tapti geresniems. Visos religijos skelbia meilę, atjautą, kantrybę, toleranciją, atleidimą, nuolankumą ar savidiscipliną. Taigi reikia pripažinti religijų pliuralizmą.

Politikams religija reikalingesnė nei atsiskyrėliams

Keletą kartų man teko labai įdomiai kalbėti su Kenterberio arkivyskupu daktaru Robertu Runcie’u (jo nuostabų pasiuntinį Terry Waite’ą aš visada prisimenu savo maldose). Mudu manome, kad religija ir politika turi daug bendra, ir abu sutikome, kad, savaime suprantama, religijos pareiga –tarnauti žmonijai. Religija neturi ignoruoti tikrovės. Dvasininkams nepakanka vien tik atsidėti maldai. Jų moralinė pareiga – kiek įmanoma labiau padėti spręsti pasaulio problemas.

Aš prisimenu vieną Indijos politiką, kuris mane pakvietė padiskutuoti šiuo klausimu. Jis tarė man – nuoširdžiai ir nuolankiai: „Bet juk mes politikai, o ne dvasininkai!“ Aš atsakiau: „Politikams religija dar reikalingesnė nei vienumoje gyvenančiam atsiskyrėliui. Jeigu atsiskyrėlis veikia skatinamas blogų motyvų, jis pakenks tik sau. Bet jeigu blogais motyvais vadovaujasi politikas, galintis tiesiogiai paveikti visą visuomenę, neigiamų padarinių patirs daug žmonių.“

Aš neįžvelgiu prieštaravimo tarp politikos ir religijos. Juk, tiesą sakant, kas yra religija? Aš asmeniškai manau, kad kiekvienas gerų motyvų skatinamas veiksmas yra religinis. Tačiau žmonės, susirinkę į šventyklą ar bažnyčią be gerų motyvų, net ir melsdamiesi drauge nesielgia religiškai.

Mano piligrimystės nuo Lurdo iki Jeruzalės

Aš tvirtai įsitikinęs, kad mes galime veiksmingai skatinti religijų tarpusavio supratimą bei harmoniją ir taip kurti taiką pasaulyje. Todėl aš pasisakau už konfesinius mainus, ypač piligrimystes. Aš pats aplankiau Lurdą Prancūzijos pietuose, – ne kaip turistas, bet kaip piligrimas. Aš atsigėriau šventojo vandens, stabtelėjau ties Marijos statula ir suvokiau, kad šioje vietoje milijonai žmonių gauna palaiminimą arba randa sielos ramybę. Žiūrėdamas į Mariją, aš nuoširdžiai susižavėjau krikščionybe ir pajutau tikrą pagarbą šiai religijai, kuri naudinga tiek daug žmonių. Žinoma, krikščionybės filosofija skiriasi nuo manosios, tačiau jos teikiama parama ir konkreti nauda – nepaneigiamos.

Tuo pačiu tikslu 1993 metais aš nuvykau į Jeruzalę, šventąją trijų didžiųjų pasaulio religijų buveinę. Aš susikaupiau prie Raudų sienos drauge su bičiuliais žydais, paskui meldžiausi su draugais krikščionimis krikščionių kulto vietose. Vėliau aplankiau mūsų bičiulių musulmonų šventyklą ir ten meldžiausi kartu su jais.

Aš taip pat apsilankiau įvairiose induistų, džainistų ir sikhų šventyklose, šventose Zaratustros sekėjų vietose Indijoje ir kitur. Aš meldžiausi ar tyliai meditavau drauge su šių tradicijų tikinčiaisiais.

Neseniai aš kartu su religiniais krikščionių ir budistų vadovais atlikau piligriminę kelionę į Bodgają Indijoje. Kas rytą mes sėsdavomės po bodhio medžiu ir drauge medituodavome. Manau, kad toks susitikimas įvyko pirmą kartą nuo Budos, atėjusio prieš daugiau nei du tūkstančius penkis šimtus metų, ir Kristaus, gyvenusio prieš du tūkstančius metų, laikų.

Aš jau seniai trokštu aplankyti vieną vietą, tačiau šis mano noras dar neišsipildė. Tai Utai, garbinamas Penkių aukštumų Išminties bodhisatvos Mandžušrio kalnas Kinijoje. Mano pirmtakas Dalai Lama XIII nuvyko atiduoti jam pagarbos, ir per pirmą savo kelionę į Kiniją 1954 metais aš išsakiau norą pasekti jo pavyzdžiu. Tuomet Kinijos valdžia atmetė mano prašymą, aiškindama, kad keliai neišvažiuojami.

Gyvenimas kontempliuojant meilę

Vieną dieną didžiajame Ispanijos Montserato vienuolyne netoli Barselonos aš sutikau benediktinų vienuolį, kuris penkerius metus gyveno netoliese kaip atsiskyrėlis. Man ten lankantis, jis atvyko susitikti su manimi. Angliškai jis kalbėjo nekaip, iš tikrųjų dar blogiau negu aš. Mes negalėjome daug bendrauti, bet aš žvelgiau jam į veidą, o jis – man. Tokia patirtis buvo labai džiaugsminga, aš jutau tarp mūsų sklindančią vibraciją. Per šį susitikimą aš supratau, kokių rezultatų duoda krikščionybės praktika. Krikščionybės metodas, tradicija ir filosofija skiriasi nuo manųjų, tačiau ji sugeba išugdyti tokius žmones kaip tas vienuolis. Aš paklausiau jo:

– Ką jūs kontempliavote, kol buvote atsiskyręs?

– Meilę, meilę, meilę, – atsakė jis.

Kaip nuostabu! Visus tuos metus jis paprasčiausiai meditavo meilę. Ir meditavo ne vien žodį. Jo akyse aš mačiau tikro dvasingumo ir tikros meilės įrodymą.

Vidinės šventyklos

Visų pagrindinių religinių tradicijų tikslas – ne pastatyti dideles išorines šventyklas, o širdyje sukurti vidines gerumo ir atjautos šventyklas.

Kai kas mano, kad protingiausias būdas religijų netolerancijai įveikti – sukurti visuotinę religiją. Aš visada maniau, kad reikia įvairių religinių tradicijų, nes žmonėms būdingi skirtingi proto polinkiai: viena religija nesugebėtų patenkinti daugelio žmonių. Tad geriau išlaikyti pliuralizmą, nepaisant to, kad dėl religijos kyla daugybė konfliktų. Nors įvairovė geriau atitinka įvairius žmonių proto polinkius, deja, ji savaime yra potencialus konfliktų ir nesutarimų šaltinis. Todėl visų tradicijų sekėjai turi dvigubai karščiau stengtis siekti harmonijos ir taip įveikti netoleranciją bei nesupratimą.