Apie bendruomeniškumo situaciją posovietiniame Lietuvos kaime kalbamės su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros Socialinės antropologijos centro doktorantu Renatu Deliu, šiuo metu bebaigiančiu savo tyrimą šiaurės rytų Aukštaitijoje, Didžiasalio gyvenvietėje.

Kuo Didžiasalis skiriasi nuo kitų Lietuvos miestelių ir kaimų?

Didžiasalis sovietmečiu buvo industrinė kaimo gyvenvietė. Joje iki 1993-iųjų veikė didžiulis statybinių medžiagų kombinatas. Lietuvos kaimui tai nebuvo įprasta. Kaip žinome, pagrindinė Sovietų Sąjungos ekonominė, socialinė, iš dalies ir politinė, struktūra buvo kolūkis ar tarybinis ūkis. Didžiasalio miestelis – tai atoki, net 40 kilometrų nuo rajono centro nutolusi gyvenvietė, kurioje šiuo metu gyvena apie tūkstantis keturi šimtai įvairių tautybių gyventojų.

Daugelis mūsų visuomenės narių Didžiasalį žino kaip vietą, kurioje gyvena daug asocialių asmenų. Ar šis įvaizdis pagrįstas?

Tyrimą Didžiasalyje atlieku jau treti metai ir galiu patikinti, kad žiniasklaidoje formuojami šio miestelio diskursai yra visiškai neteisingi. (Todėl visiškai suprantu ir pateisinu didžiasaliečių pasipiktinimą dėl jų stigmatizacijos ir etikečių lipdymo.) Esu išmaišęs mūsų šalelę skersai ir išilgai. Ir galiu pasakyti: Didžiasalis yra viena geriausiai tvarkomų mano matytų gyvenviečių. Mažų mažiausiai – niekuo neišsiskirianti. Didžiasaliečių gyvenimo būdas toks pat, kaip ir kitų Lietuvos provincijos kaimų ir miestelių gyventojų. Kai kurie dirba keliose čia veikiančiose įmonėse, daugelis puoselėja žemės sklypelius, esančius čia pat, miestelyje, arba kiek tolėliau esančiuose kolektyviniuose soduose. Miestelyje gyvena daug pensininkų ir mažai jaunimo. Ypač trūksta darbingiausios „tarpinės grandies“ žmonių tarp 20 ir 50-ies metų. Kaip visur. Faktiškai dabartinis Didžiasalio įvaizdis buvo nulemtas vieno prieš maždaug dešimtį metų vykusio proceso, kai maždaug 1997–2000 metų laikotarpiu apsukrūs verteivos čia atveždavo gyventi nuskurdusius asmenis. Daugumą jų – iš Vilniaus.

Papasakok daugiau apie tą laiką, nes, tikėtina, nelabai ir įsivaizduojame kaip ten viskas vyko.

„Biznio“ schema buvo labai paprasta. Verteivos Vilniuje ieškodavo žmonių, turinčių problemų dėl alkoholio. Susipažindavo su jais, nupirkdavo gėrimų, kurį laiką palaikydavo „draugiškus“ ryšius, galų gale prikalbindavo parduoti savo butą už, kaip jie sakydavo, gerą kainą. Paprastai ieškodavo kuo brangesnių butų. Atveždavo tuos žmones į Didžiasalį sunkvežimiu, dažniausiai naktį. Paprastai – girtus. Atveždavo ir palikdavo prie jo namo laiptinės kartu su visais baldais. Išmiegodavo žmogus naktį ant savo sofutės, kartais ir per lietų. Ryte atsibusdavo ir pamatydavo, kur atsidūręs. Dažnai pusę daiktų jau būdavo išsinešioję kiti panašaus likimo jau seniau čia atkelti asmenys. Paprastai toks žmogus atsibudęs vietinių klausdavo: koks čia yra rajonas? Mat jam sakydavo, kad veš jį į kitą Vilniaus „rajoną“, „kur pigiau“.

Pats žinau panašią istoriją. Panašiai atsitiko ir su mūsų kaimynu. Jis už penkis tūkstančius dolerių pardavė savo butą, esantį prie Seimo rūmų, kurio vertė dabar yra apie pusė milijono. Tiesa, kaimynas į Didžiasalį neišvažiavo, tačiau tapo benamiu, gyveno mūsų laiptinėje, ten ir mirė (Buvo ten įsivedęs elektrą, pasitiesęs kilimą iš savo buto). Įdomu, kad jis kartkartėmis sulaukdavo siuntinių iš Amerikos. Galėjo žmogus išsigelbėti, juk turėjo socialinio kapitalo – ryšių, be to, nebuvo senas... Taip jo gyvenimas ir pasibaigė.

Kiek tokių žmonių yra Didžiasalyje?

Tokių šeimų būta per 200. Tokio dydžio gyvenvietei kaip Didžiasalis tai tikrai daug. Šiuo metu toks procesas nebevyksta. Vyksta kitoks. Į Didžiasalį gyventi keliasi pagyvenę žmonės, pensininkai, pardavę butus miestuose ir nutarę, kad čia jiems bus gyventi pigiau ir ramiau. Iki maždaug 2006-ųjų butą čia įsigyti buvo galima ir už vieną litą (dalis tų butų buvo su skolom; kitus žmonės norėjo parduoti, iš esmės atiduoti, nes išvažiavo gyventi kitur), tačiau nuo 2007 metų pasklidus kalboms, kad Didžiasalyje numatyta statyti naują, modernią keramikos gamyklą, butų kainos smarkiai šoktelėjo. Priklausomai nuo būklės ir mokestinės situacijos. Taigi dabar į Didžiasalį atsikeliantys žmonės dažniausiai yra padorūs.

Kokių procesų ženklų dar pastebėjai miestelyje?

Dauguma galinčiųjų išvažiuoti palieka miestelį. Didžioji jų dalis čia vidurinę mokyklą baigę jaunuoliai. Paprastai jie savo likimo su Didžiasaliu nesieja. Beje, kaip ir daugelis bet kurio kito Lietuvos miestelio gyventojų. Kas lieka? Dar dirbantys žmonės, kuriems per 50 metų, pensininkai ir mokiniai. Kaip jau minėjau, tarpinės kartos, nuo 20-ies iki 40-ies, žmonių čia yra labai mažai. Lietuvos kaimas traukiasi ir traukiasi septynmyliais žingsniais.

Ar nevyksta ir priešingas procesas? Bent jau ar nėra atsigavimo apraiškų?

Vietos gyventojai sąlyginį kaimo atgimimą sieja su miesto gyventojais, tais, kurie pirks ir jau perka sklypus, su sodybomis arba be jų, ir atvažiuoja čia bent jau vasarai. Nemaža tų žmonių dalis yra kilę iš šių kraštų. Tačiau kažkokių ypatingų vilčių dėl kaimo ateities vietos gyventojai neturi.

Lietuva ir taip jau yra itin retai gyvenamas kraštas, važiuoji, visur tušti laukai ir tik viena kita sodybėlė ar gyvenvietė. Įdomu kaip bus...

Teko kalbėti su vienu vietiniu žmogumi. Važinėjome kartu su juo palei pasienį, pagal rytinę Europos Sąjungos sieną. Aš jo paklausiau, kas, jo nuomone, čia bus po kokių dvidešimties metų. Jis atsakė, kad per tą laiką kaime drastiškai sumažės žmonių: šiose apylinkėse gyvens du stiprūs ūkininkai, bus žmonių, kuriuos bus galima vadinti valstiečiais, anot jo, tai tie, kurie turės traktoriuką, turės šiek tiek žemės, iki 15 ha, ir ją dirbs savo reikmėms. (Faktiškai jis kalbėjo apie natūrinį ūkį.) O likusieji... Likusieji bus kaimo liumpenproletariatas, kurio gyvenimas bus susijęs su dideliais kiekiais alkoholio ir padieniais darbais. Jo nuomone, jokios naujos infrastruktūros šiame regione nei verslas, nei valstybė nebekurs. Faktiškai turėsime čia Lietuvos „Laukinius Rytus“. Tenka pripažinti, kad kol kas visos tendencijos suponuoja panašią ateitį.

Įprasta manyti, kad Didžiasalyje nesaugu? Ar tai tiesa?

Klausimas dėl saugumo buvo vienas pagrindinių mano tyrimo klausimų. Absoliuti dauguma iš mano 37-ių pateikėjų sakė, kad jie jaučiasi saugūs. Iš esmės dėl to, kad visi vienas kitą pažįsta. Tas žinojimas ir garantuoja saugumo jausmą. Sutikime, tikimybė, jog kas nors galėtų nuskriausti pažįstamą žmogų nėra didelė. Arba bent jau mažesnė, taigi manymas, kad Didžiasalyje nesaugu, tai dar vienas mitas. Pagrindinė grėsmė ten, kaip ir visur, kyla iš netvarkingai gyvenančių jaunų žmonių. Todėl tenka griebtis taktinių manevrų. Reikia sugebėti prie jų prieiti, susipažinti. Jei nežiūrėsi į tuos jaunuolius iš aukšto, tuomet, tikėtina, viskas bus gerai. Jie turi žinoti, kas tu esi. Juk ateini į jų teritoriją. Kitokių grėsmių nėra. Tiesa, būtina paminėti, mano nuomone, vieną skandalingą faktą. Iki maždaug 2005-ųjų Didžiasalyje veikė normali policijos nuovada, kurioje kartu su jos viršininku dirbo keli policininkai. Vėliau ir iki visai neseniai Didžiasalio seniūniją kartu su dar dviem rajono seniūnijomis aptarnavo tik vienas apylinkės inspektorius! Vienas policininkas maždaug 5 tūkstančiams gyventojų ir 320 kv. kilometrų. Šiuo metu Didžiasalio seniūnija turi vieną apylinkės inspektorę, kuri atvažiuoja į nuovadą du kartus per savaitę ir pabūna joje po dvi valandas. Nei vienas, nei kitas apylinkės inspektorius negyveno pačiame Didžiasalyje, tad žmonės jų beveik nematė ir nemato. Jei miestelyje kas nors atsitinka, iš rajono centro prisišaukti policiją yra labai sunku. Galite spręsti pats, kokia vietos žmonių valstybės buvimo ir jos teikiamos apsaugos pajauta…Taip yra ir daugelyje kitų Lietuvos regionų. Visa laimė, kad Didžiasalio seniūnija yra Lietuvos ir kartu ES pasienyje, todėl reikalui esant pagalbon galima išsikviesti pasieniečius.

Pats tiri bendruomeniškumo situaciją posovietiniame Lietuvos kaime. Kokių santykių ypatumų pastebėjai Didžiasalyje?

Įdomiausia tai, kad nepastebėjau nieko ypatingo. (Rašant mokslinį darbą toks prisipažinimas šiek tiek kelia nerimą.) Tačiau ši erdvė patogi stebėti ir bendresniems procesams, vykstantiems Lietuvoje. Vienas iš aspektų, į kurį kreipiau dėmesį, pasitikėjimo ir nepasitikėjimo klausimai. Mūsų visuomenėje plačiai paplitę diskursai apie visuomenėje paplitusį nepasitikėjimą, tariamą žmonių susvetimėjimą. Taip paplitę, kad toks kalbėjimas jau yra tapęs beveik ideologija. Žmonės tiki, jog taip yra. Netgi daugelis išsilavinusių žmonių sakys, kad lietuviai yra susvetimėję, agresyvūs, labiausiai nepasitikintys vieni kitais ir savo valstybe. Ir pateiks daugybę tai iliustruojančių pavyzdžių. Realiame gyvenime žmonės vienas kitam daug padeda ir vienas kitu akivaizdžiai pasitiki: padeda sodinti ir nuimti derlių, skolina pinigų, padeda nelaimėje ir t. t. Žinoma, žmonės neatsimena, ką man pasakojo anksčiau, bet aš, kaip tyrėjas, matau visus prieštaravimus. Išvada? Realus pasitikėjimo lygis tarp žmonių, pagal mano tyrimų duomenis, yra neabejotinai aukštesnis, nei rodo taip dažnai mums pristatomi kiekybinių tyrimų duomenys.

Pakalbėkim apie tai. Apie sociologinių apklausų fetišizavimą ir toli siekiančių išvadų darymą, remiantis šiuo gana paviršutinišku metodu.

Pavyzdžiui, Transparency International turi tokį korupcijos suvokimo rodiklį. Jis taikomas visose šalyse, kuriose jie vykdo korupcijos monitoringą. Jie ten turi sugalvoję formulę, kaip apskaičiuoti jos lygį. Labai išgyvename, jog pas mus jis toks aukštas, kad vis negauname reikiamo balo, kurį gavo estai ir pan. Tačiau, noriu pabrėžti, kad šis korupcijos suvokimo indeksas yra ne kas kita kaip žmonių nuomonė apie korupciją jų valstybėje. Noriu pasakyti, tai žmonių nuomonė, jų įsivaizdavimas, jų jausena. Tai yra labai labai subjektyvus dalykas. Taigi galbūt kitoje valstybėje, kurioje realus korupcijos lygis yra panašus, tas indeksas bus mažesnis vien dėl to, kad žmonės kitaip ją suvoks. Pavyzdžiui, sakys – taip, sutinku, korupcija yra didelė, tačiau ne tokia, kad nulemtų mano gyvenimą. Korupcija, kaip ir pasitikėjimas, sociokultūrine prasme visuomet yra kontekstuali. Vis dėlto didelė dalis šias temas nagrinėjančių mokslininkų korupciją ir pasitikėjimą implicitiškai supranta kaip bendravimo ir socialinių santykių bruožą, kuris sociokultūrine prasme yra sterilus, tarsi objektyvus faktas, kuris yra arba jo nėra. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja korupcija, o tam tikras pasitikėjimas yra neišvengiamas, be jo visuomenė iš viso negalėtų gyvuoti. Mano nuomone, reikia kelti klausimus, ne kokio lygio korupcija ir pasitikėjimas, bet kokia, kokio pobūdžio korupcija ir pasitikėjimas, kaip žmonės supranta, kas tai yra. Taip pat reikia tirti realius, kasdienius santykius tarp žmonių, kaip pasireiškia praktinis pasitikėjimas ar nepasitikėjimas ir korupcija. Tokiu būdu mes gausime objektyvesnį šių socialinių fenomenų vaizdą skirtingose visuomenėse ir netaikysime vieno „objektyvaus“ kurpalio daugybei skirtingų visuomenių nuo Mianmaro iki Švedijos.

Dar vienas dalykas. Teko skaityti sociologo Barrio Wellmano studiją apie bendruomeniškumą. Šioje studijoje jis akcentuoja, kad tiriant sociumą reikia kreipti dėmesį į realius santykius ir stengtis pagauti, suprasti vienas ar kitas to paties žmogaus sampratas ir elgesį skirtinguose socialiniuose kontekstuose bei skirtinguose socialinių santykių tinkluose. Daugybė sociologų tyrimų parodė, kad koreliacija tarp realaus žmogaus elgesio ir jo retorikos skiriasi arba jos išvis nėra. Todėl sociologai kiekybininkai turėtų susimąstyti apie savo metodus. Galbūt Lietuvoje minėtais atžvilgiais nėra jau taip blogai? Ir tai nėra vien retorinis klausimas, jį pagrindžia antropologinio lauko tyrimo duomenys.

Iškreiptas vaizdas neabejotinai nuodija bendrą psichologinę atmosferą šalyje. Prisiminiau Leonido Donskio pasakymą, kad jei spręstum apie Lietuvą iš laikraščių antraščių, pamanytum, jog gyveni pačioje blogiausioje pasaulio vietoje.

Vis dėlto, klausimas, kodėl mes produkuojame tokius diskursus, tebėra atviras. Nežinau, man tai yra mįslė. Viena aišku, priežasčių reikėtų ieškoti mūsų kultūroje, t. y mūsų galvoje. Ir tikrai ne vien ekonomikoje. Klasikinis neigiamų diskursų redukavimui į ekonomines priežastis prieštaraujantis pavyzdys – Indija. Gali gyventi išties skurdžiai, tačiau iš esmės jaustis neblogai.

Kitas pavyzdys – Kuba. Keletą dešimtmečių jiems pavyko palaikyti revoliucinę dvasią, nors gyveno tikrai skurdžiau nei valdant diktatoriui Batistai. Ir kodėl? Ogi todėl, kad jie jautėsi turį prasmę. Tikslo jautimas leidžia būti išdidiems.

Į šį klausimą paprastai neatsakysi. Tačiau akivaizdu, kad tai susiję su mūsų nuostatomis. Profesorius Z. Norkus pasakytų, kad čia gali lemti kultūrinio vektoriaus Šiaurė – Pietūs skirtumai. Kalbant preciziškiau (tai tinka tiek mums, tiek Z. Norkaus paminėtiems siciliečiams, su kuriais mus jis metaforiškai lygino), pasitikėjimas Lietuvoje yra didelis, tačiau tik tam tikruose socialiniuose tinkluose: šeimoje, giminėje, tarp esamų ir buvusių kolegų, draugų ir pan. Tačiau pilietinis pasitikėjimas, t. y. pasitikėjimas valstybe, jos institucijomis, reikia pripažinti, smarkiai šlubuoja.

Kaip pasireiškia šis pilietinio pasitikėjimo trūkumas?

Iš žmonių kalbėjimo matyti, kad jie nejaučia valstybės buvimo. Valstybė čia gyvenantiems žmonėms yra kažkas išoriško, kažkas kas būna „kartais“ ir tam tikruose asmenyse. Pavyzdžiui, retai atvažiuojantis policijos inspektorius, išmokų pasiėmimo diena ir t. t. Pagal daugelį bendruomeniškumo teorijų pilietinis bendruomeniškumas yra tada, kai žmogus jaučiasi socialinės organizacijos dalimi, kai jis griežtai savęs nuo jos neatskiria. Paprasčiausiai esi organizacijos viduje, esi jos dalis, ir dėl to nekyla didesnių klausimų. Pas mus vyksta įdomus dalykas. Ne tik valstybė suvokiama kaip išorinė jėga, bet ir pati bendruomenė, kurių, kaip žinoma, dabar sparčiai daugėja, suvokiama kaip dar viena institucija. Didžiasalio bendruomenė buvo įsteigta 2003 metais, tačiau realiai ji neveikia. Iš visų mano 37 pateikėjų apie patį bendruomenės egzistavimo faktą žinojo tik keli. Jų paklausus, kodėl pas jus ji yra neveiksminga, daugelis atsakydavo, kad tai žmogaus, kuris yra atsakingas už jos veiklą (kuri dažnai suprantama kaip įvairūs kultūriniai renginiai), prasto darbo rezultatas...

Ar toks mąstymas būdingas vien tik posovietinei erdvei?

Teko kalbėti su viena Lietuvoje tyrimus atlikusia ir dėsčiusia danų antropologe. Ji sako, kad pas juos vyksta panašūs procesai. Žinoma, jie turi pilietinę visuomenę ir bendruomenių tradicijas, tačiau ir jie, ir mes paklūstame tam pačiam vėlyvosios modernybės ar postmodernybės imperatyvui: kaip niekada anksčiau esame autonomiški. Ir jungiamės į grupes pagal interesus. Jei interesu tampa tavo miestelio gyvenimas, tai yra pasiekimas, puiku, tačiau jis nėra „natūralus“. Tam visada reikia pastangų. Žinoma, danams burtis lengviau, nes jie moka tą daryti, o pas mus vyrauja sampratos, kad kas nors turi mus suburti. Koks nors lyderis. Ne koordinatorius (jo reikia visur), o būtent lyderis, turintis autoritariškumo bruožų (kuris pasako, kur reikia eiti, ką veikti ir kada viską baigti). Jei lyderio nėra ar jis nesugeba manęs uždegti, ką gi, jo bėdos, geriau jau liksiu savo kieme.

Tavo kalboje atsirado pesimizmo gaidelių?

Prieš trejus metus buvau pesimistiškesnis. Supratau, kad nereikia iš žmonių reikalauti nerealių dalykų. Žmogaus mąstymas keičiasi dešimtmečiais, o pamatinėms kategorijoms pasikeisti prireikia šimtmečių. Tačiau pastebėjau, jog užtenka pasitikėti mūsų žmonėmis (žinoma, ne aklai), ir jie pradeda veikti. Geroms iniciatyvoms reikia nuoširdaus tikėjimo jais, tęstinumo ir laiko, o ne „team-building“ specialistų aistros, kuri realiai teišgali tik trumpam laiko tarpsniui sukurti tariamo bendrumo atmosferą. Atvirai kalbant, nematau priežasties, kodėl turėtume netikėti mūsų žmonėmis. Tuo tarpu pas mus vyrauja nuostata, jog tie, kurie nesugeba išlikti pakitusiomis sąlygomis, nesugeba „pakeisti mąstymo“, tie turi mirti. Kažkas iš mano kolegų yra minėjęs pokalbį su vienu vietos politiku, kuris paklaustas, kas laukia senesnės kartos kaimo žmonių, atsakė: „Mes laukiame, kada jie išmirs.“

Šiuo metu provincijoje vykdoma daug projektų. Ar jie padarys teigiamą postūmį mūsų kaimo gyvenime?

Kiek domėjausi, didelė dalis Lietuvoje vykdomų vadinamųjų „soft“ projektų (daugiausia – tai mokymai) būna neadekvatūs kalbant apie konkrečią vietovę ar tikslinę grupę. Dažniausiai apie šiuos projektus sukuriamas didžiulis antūražas. Kalbama apie regionų atgaivinimą, miestelių prikėlimą, formuluojami didingi tikslai (turiu galvoje vieną konkretų gana didelį projektą). Pavyzdžiui, sakoma, jog pasibaigus dvejų metų mokymų ciklui tikimasi, kad vietiniai žmonės susiburs į bendruomenes ir palaikys glaudesnius tarpusavio ryšius, išmoks spręsti konfliktus, kurti savo verslą ir t. t. Tačiau tai neįvyksta. Lektoriai perskaito kursus ir išvažiuoja. Viskas. Nenoriu pasakyti, kad tuose projektuose nėra nieko gero. Tikrai visiems naudinga išmokti dirbti kompiuteriu, tačiau mokyti žmones verslumo, mokyti, kaip įsteigti įmonę vietovėje, kurioje tam nėra jokio ekonominio pagrindo... Tai, mano nuomone, mažų mažiausiai neadekvatu, o daugiausia – pasityčiojimas.

Šiuo metu yra daug projektų, skirtų bendruomeniškumo ugdymui. Jam ugdyti taikomi įvairūs metodai. Tas laikymasis už rankų, griuvimas į vienas kito glėbį, taip ugdant pasitikėjimą ir pan. Vėlgi tai nėra blogai. Žmonės tai mėgsta. Tačiau būkime atviri, tokie projektai neišgelbės Lietuvos kaimo. O tam juk skiriami nemaži pinigai. Mano supratimu, jeigu projektas nepasiekia išsikeltų tikslų, vadinasi, pinigai išmetami „į balą“. Kas iš tiesų naudinga, tai kompiuterinio raštingumo ir kalbų kursai. Ir dėl praktinio pritaikomumo, ir dėl akiračio plėtimo. Ypač provincijoje gyvenančiam žmogui.

Verta paminėti ir bendruomeniškumo sąvokos problemiškumą. Paradoksalu, bet norint vėlyvosios modernybės visuomenėje sukurti platesnės aprėpties žmonių sambūvį, t. y. bendruomeniškumą, tenka imtis sąmoningų pastangų formuoti žmonių sąmonę, kuri žmonių bendrumą imtų suvokti ne tik organiškai, t. y. per darbo ir interesų pasidalijimą, bet ir mechaniškai, per simbolinį savęs sutapatinimą su kitais: konstruojamos „bendro intereso“, „bendro labo“, „bendro likimo“ idėjos, t. y. bandoma šių laikų atomizuotą individą paskatinti labiau įsivaizduoti save kolektyvinės veiklos, tikslų ir sąmonės dalimi. Kitaip tariant, vykdant projektus, skirtus vystyti bendruomeniškumą, neretai taikomi jau nebeegzistuojančio mechaninio (arba tradicinio) solidarumo vertybių ir principų diskursai. Tam tikra prasme šiuos diskursus galime pavadinti kolektyvinių bendrystės mitų mimikrijomis, su kurių pagalba tikimasi sukurti sąmoningesnį, atsakingesnį ir aktyvesnį žmonių sambūvį, kuris šiuo atveju įvardijamas bendruomeniškumu.

Daugelio atvejų empiriniai duomenys ir praktika rodo, kad vėlyvosios modernybės (ypač posocialistinių šalių) žmonės tol nesusiburia veiksmingai bendrai veiklai, kol ji netenkina tam tikrų jų poreikių ir interesų. Todėl, mano nuomone, ateityje būtina vykdyti konkretesnius projektus, galbūt susijusius netgi su nedidelės apimties infrastruktūros kūrimu arba plėtimu ir kuriuose vietiniai žmonės palaipsniui patys taptų šių projektų įgyvendintojais. Kitaip tariant, reikalingas žmonių praktinis sudominimas ir projektų ilgalaikiškumas. Žmonės turi pasijausti galintys realiai kai ką nuveikti kartu ir akivaizdžiai matyti savo pastangų rezultatus.

Minėjai, kad mūsų piliečiai nejaučia valstybės buvimo. Kokia galėtų būti to priežastis? Ar tai piliečių, ar valstybės kaltė?

Labai apibendrintai, mano nuomone, kalta neoliberali ekonomika ir politika. Kiekvienas kapanojasi pats. Žinoma, čia šaržuoju, bet tendencija yra tokia. Ar girdėjai kiek rimtesnę kalbą apie valstybės įsikišimą į kaimo gyvenimą? Aš negirdėjau. Šiuo metu kaimo gyvenimą, ačiū Dievui, judina Europos Sąjungos pinigai. Tačiau daugiausia jų skiria perspektyviems ir stambiems ūkininkams. Reikalavimai, tam tikri rodikliai, piniginė parama – viskas orientuojama į tai. O visiems kitiems mūsų valstybė pasirodo kaip socialinių pašalpų mokėtoja. Reikia turėt omeny, kad naujų ES šalių ūkių stambinimas ir sąmoningas smulkių gamintojų eliminavimas iš rinkos yra nulemtas ne tiek mūsų šalies vidinių interesų, kiek sisteminės Europos Sąjungos logikos. Eilinis kaimo žmogus nesupranta, kodėl, pavyzdžiui, jis turi rinktis tarp bedarbio pašalpos ir savo nuosavos žemės dirbimo. Pasirinkęs vieną, jis praranda kitą. Jei jis pasirenka dirbti žemę ir auginti gyvulius, netenka bedarbio ir kitų socialinių išmokų, tada bando pardavinėti savo produkciją, kad gautų šiek tiek grynųjų pinigų. Tačiau tam, kad ją galėtų pardavinėti legaliai, jo ūkelis ir gaminama produkcija turi atitikti aibę sunkiai įgyvendinamų ES suformuluotų reikalavimų. Jei žmogus jau pagyvenęs, o dauguma kaimiečių tokie ir yra, jam labai sunku sukurti tokį ūkį. Todėl dažnai ir pasirenkamas gyvenimas iš socialinių pašalpų, gamtos gėrybių, padienių darbų ir nelegalios prekybos nesertifikuota žemės ūkio produkcija. Tokiu būdu žmonės dažniausiai yra „už“ arba „šalia“ valstybės. Valstybės kontūrai, taip gražiai užgimę, iškovojus Nepriklausomybę, šiandien jiems gerokai praskysta. Žmonių integracijai į valstybės gyvenimą vien iškilmingų kalbų, ritualų ir raginimo būti patriotais neužtenka.

Dar vienas iš milijono svarbių aspektų. Mes neturime realiosios savivaldos. Pas mus veikia vadinamojo antro lygio, rajonų lygmens savivalda. O juk tai yra bene svarbiausias dėmuo kaimo gyvenime, nes jis arčiausiai žmogaus. Dabar seniūnija – rajono savivaldybės padalinys. Seniūnija nerenka mokesčių, neturi savo biudžeto, seniūnai nėra renkami. Argi ne keista? Bet tai kita, plati kaip jūra tema. Trumpai tariant, seniūniją ar savivaldybę gyventojai suvokia kaip kažką svetimo. Tiesą pasakius, kitaip galvoti nėra pagrindo. Na, nebent seniūnas iš tiesų yra autoritetingas ir aktyvus žmogus.

Tačiau ar noras, kad valstybės buvimas turėtų būti labai aiškiai jaučiamas, nėra šiek tiek anachronistiškas? Buvo tokia epocha, jautėm...

Sutinku, noras justi vadinamąsias „hard“ struktūras pasiekė mus iš sovietmečio, tačiau nenorėkime, kad tai greit išnyktų. Neišnyks daugelį dešimtmečių. Turime žinoti vieną elementarų dalyką: žmonės nuo tam tikro amžiaus socialiai įgytas kultūrines sampratas, kategorijas keičia labai sunkiai, ypač jei gyvena uždarai. Dalis jaunosios provincijos miestelių kartos taps integralia valstybės dalimi, tas tiesa, tačiau čia kalbame apie pensinio arba netolimo pensiniam amžiui žmones. Tie žmonės nėra kalti, kad taip galvoja ar jaučiasi. Žmonės gyveno, dirbo, buvo vienokie ar kitokie specialistai, po to viskas žlugo – ir yra, kaip yra. Ką jie galėjo padaryti? Geriausiu atveju iš ten išvažiuoti. Kas galėjo, išvažiavo. Išvažiavo pusė, pusė liko.

Aš tai taip manau, jei valstybė silpna, žmonės patys turi nudirbti daugiau darbų. Ir jei nustosi dirbęs, viskas suirs. Ar sutiktum su sakymu, kad tezę apie tai, jog esame susvetimėję (apie tai taip įprasta kalbėti), reikėtų niuansuoti. O gal tai filosofų ir teologų mėgstama bendrybė, legitimuojanti jų veiklos reikalingumą?

Būtent. Socialinių tinklų viduje – tarp šeimos, giminės narių, buvusių ir esamų kolegų bei draugų pasitikėjimas yra ir veikia. Apie tai jau kalbėjom. Tačiau, anot vieno sociologo, šiuolaikinės bendruomenės yra personalinės bendruomenės. Šis požiūris visiškai adekvačiai išreiškia šiuolaikinės, modernios Vakarų visuomenės prigimtį. Visi esame nelyg atomai. Ir būti kitaip negali. Dažniausiai tai nulemta darbo pasidalijimo. Ir šiuos atomus jungia (arba skiria) interesai. Įdomiausia tai, kad tik tokioje visuomenėje gali gimti tikras altruizmas, nes žinai, jog štai čia, šioje vietoje, aš susijęs su kitu per interesą, o čia tiesiog darau gerą darbą. Taip bendruomenė modernybės epochoje realiai būdama labiau siekiamu projektu nei realybe ir yra ne kas kita kaip socialinių tinklų pranokimas, ribų tarp šių tinklų tinklelių ištirpdymas. Tai teorija. Praktikoje viskas komplikuočiau. Daugelis mano pateikėjų, paklausti, kodėl jie nesiburia į bendruomenes, retoriškai paklausdavo, o kas gi jiems ten mokės pinigus. Kaip jau kalbėjom, bendruomenę žmonės supranta kaip dar vieną instituciją, darbo vietą. Ypač vietovėje, kurioje darbo nėra. Ir negali reikalauti iš žmogaus altruizmo, kai jis plūduriuoja bandydamas išgyventi. Nepaisant to, norėčiau akcentuoti: yra žmonių, kurie netgi tokiomis sąlygomis sugeba gyventi.

Atliekant tyrimą mane nudžiugino tai, kad šiuo metu Lietuvoje pati bendruomenės sąvoka, bendruomenių steigimas ir veikla populiarėja. Žmonės ima vartoti šią sąvoką, ji jiems nurodo į kažkokią pozityvią siekiamybę. Tas yra gerai, nes taip atsiranda vizija. Dar neaiški, miglota, bet visi žino, jog bendruomenė, bendras darbas yra neabejotinai teigiamas dalykas. Svarbu, kad tai jau po truputį atsiejama nuo sovietinio kolektyvizmo sampratos. Bėda ta, jog žmonės bendruomenę suvokia kaip kažkokį sunkiai pasiekiamą dalyką, tarsi idealistinį. Ir dėl to, apie kurį galima atsiliepti skeptiškai. Kad ir kaip būtų, kai kur matyti gražių daigų. Valstybės uždavinys – šiuos daigus pastebėti ir padėti jiems sudygti.

Kalbėjosi Zigmas Vitkus