Kas, ką ir už kiek perka po dailės kūrinių „XIII Vilniaus aukciono“ su Meno rinkos agentūros direktore Simona Makseliene apie trejų metų patirtį kalbasi Rasa Gečaitė.

    Tai, kas Europoje ir pasaulyje yra žinoma ir įprasta, Lietuvoje tik prasideda. Kultūrinimas - kryptingai atidaus puoselėjimo darbas - yra ilgas ir jam reikia ypač didelės kantrybės. Aišku, ir žinojimo bei išmanymo, ką ir kaip nori sukultūrinti.O vieno ir kito dar labai trūksta. Tuo labiau kantrybės. Todėl itin stebina savo sričių pionieriai, ėmęsi iniciatyvos kurioje nors kultūrinimo srityje ir atkakliai tęsiantys pradėtą veiklą.

    Trylikta koncerto repeticija

    Gegužės 29-ąją įvyko XIII Vilniaus aukcionas. Pasak kalbintos šio dailės kūrinių aukciono rengėjos Meno rinkos agentūros direktorės dailėtyrininkės Simonos Makselienės, per trejus metus įgyta nemaža patirties ir pasimokyta iš klaidų.

    Atidžiai stebėtas aukciono vyksmas (beje, itin įdomioje vietoje – Energetikos muziejuje prie Karaliaus Mindaugo tilto) – kas, ką ir už kiek perka, bent mane nuteikė minčiai, kad dailės kūrinių aukciono lietuviški koncertai dar tik laukia ateityje. Iki šiol vyksta tik repeticijos. Tačiau įtikinančios profesionalumu.

    S.Makselienė atskleidė, kad į XIII aukcioną užsiregistravo 42 dalyviai. Apsidairius, salėje maždaug tiek potencialių pirkėjų ir buvo, išskyrus dalyvaujančius “telefonu” ir “per atstovus”. Skaičiavau, kad iš 143 kūrinių buvo nupirkta 40. Labiausiai “telefoninėje kovoje” tarp dviejų pirkėjų pabrango Adolfo Valeškos (1905-1994) aliejinės tapybos drobė “Nuėmimas nuo kryžiaus” (1949) – nuo 10200 Lt iki 14950 Lt. Kaina buvo keliama po 250 lt. Tai vienas brangiausiai įkainotų prieš aukcioną ir antras pagal brangumą nupirktas aukciono metu kūrinys.

    Kuklu. Ir tai buvo vertingiausias ir įdomiausias menotyriniu bei kolekciniu požiūriu darbas. Tokia lietuviška tikrovė. Be daugiamilijoninių pikasų, varholų ir hirstų. Tačiau ir be milijoninių čiurlionių, smuglevičių ar rustemų. Įdomu, kas atpažintų ir kokia reakcija būtų į flamandiškosios tapybos meistrą livonietį Michaelį Sittow?

    Išvežti negalima...

    Aukciono ekspozicija buvo atvira visiems smalsuoliams nuo gegužės 27 dienos. Kiekvieną iš 143 pateiktų vaizduojamosios dailės kūrinių originalų galima buvo neskubant apžiūrėti ir apsvarstyti jų pradinę kainą. O kokybiškai išleistame kataloge pasižymėti labiausiai sudominusius darbus. Tik gaila, kad prie visų senesnių nei 50 metų darbų yra nuoroda “ negalima išvežti iš Lietuvos”. Simona taikliai pajuokavo: “ O jeigu lietuvaičių namai įsikuria prie Viduržemio jūros?” Ką gi, tada belieka pirkti užsieniečių darbus kitoje Europos valstybėje. O lietuviškasis paveldas tegul ir toliau dulka palėpėse ir lieka nežinomas pasaulio erdvėje. Toks išbandytas “šuo ant šieno” principas.

    Beje, kartais kataloge kūrinys gali atrodyti geriau ir... atvirkščiai. Todėl S.Makselienė pabrėžia, kad “visada prašome apžiūrėti originalus, nes meno kūrinys yra gyvas ir turi savo aurą.” Ir atverčia kataloge raudonai išryškintą pastabą: “Aukciono namai primygtinai rekomenduoja aukciono dalyviams apsilankyti aukciono lotų (numeruoti aukciono darbai – R.G.) ekspozicijoje ir atidžiai įvertinti norimus įsigyti lotus natūroje. Vėliau pretenzijos dėl būklės nebus priimamos.”

    Prisipažįstu, kad vien Lietuvos padangės dailė gerokai nuvylė. Man buvo paaiškinta, kad Vilniaus aukcionas yra “tipinio formato – 30 proc. darbų priklauso nuo “džiazo” – ką mums atneša savininkai, o 70 proc. yra kryptingo darbo koncepcija iš anksto. 2008-aisiais III aukcione nusprendėme, kad bus litvakai, naivusis menas, Kaunas... ir ieškojom tokių menininkų bei darbų. Dabar XIV aukcionas vyks rugpjūtį Klaipėdoje, todėl dairomės marinistinių darbų, susijusių su Mažąja Lietuva, Klaipėda... Jau prieš metus žinai ir pradedi rinkti kryptingai darbus. Šį rugsėjį mūsų galerijoje Ligoninės gatvėje vyks XV aukcionas, skirtas antikvarinėms knygoms, žemėlapiams, senajai fotografijai.”

    Taupios varžytuvės Profesionalaus meno kūrinių kainos Lietuvoje yra neįtikėtinai mažos. Išvertus jas į eurus net nedrąsu viešinti pasauliui. Todėl turintiems bent šiokių tokių santaupų, vietoj naujo televizoriaus ar eilinio “haute-couture” sijono už kelis tūkstančius verčiau įsigyti dažais kvepiantį originalų dailininko darbą. Šiuolaikinę abstrakciją arba „antikvarinį” peizažą. Garbė tokių namų tikrai padidės, o ir asmeninė savigarba paaugs su patriotizmo ir kultūros savimone. XIII-asme Vilniaus aukcione be konkurencijos už pradinę kainą buvo įsigyti abu Vinco Kisarausko (1934-1988) tapybos darbai už 15 tūkst. Lt ir už 7100 Lt, Adomo Galdiko (1893-1969) drobė už 8200 Lt, Leono Katino (1907-1984) aliejinė tapyba už 7 tūkst.Lt, Vytauto Žiliaus (g.1944) drobė už 1700 Lt, Vytenio Lingio (g.1956) - už 3600 Lt, Laimos Drazdauskaitės (g.1947) – už 3600 Lt, Vytauto Pakalnio (1972-2004) – už 9600 Lt. Kaip ir Vytauto Kasiulio (1918-1995) spalvota litografija – už pradinę 2200 Lt kainą, o kita jo litografija bei dar du tapybos darbai nesulaukė pirkėjų. Du pirkėjai A.Galdiko akvarelei pakėlė kainą nuo 2900 Lt iki 3200 Lt. Trys nuosaikiai varžėsi dėl Vytauto Kovalevskio (Kavaliausko) (g.1907) akvarelės, jos pradinę kainą nuo 450 Lt pakėlę iki 550 Lt. Dvi nedidelės Prano Lapės (1921-2010) akrilinės abstrakcijos po 500 Lt varžytuvėse buvo įsigytos už 650 Lt ir už 700 Lt. Du pirkėjai varžėsi dėl Boleslavo Motuzos-Matuzevičiaus (1910-1990) dviejų aliejinių peizažų ir vieno kaina nuo 850 Lt pakilo iki 1100 Lt, kito – nuo 900 Lt iki 1700 Lt. Dėl vienintelio Stasio Krasausko (1929-1977) linoraižinio “Jaunystė” susikovė du pirkėjai, pakėlę kainą nuo 2400 Lt iki 3800 Lt, kaip ir dėl Stasio Eidrigevičiaus (g.1949) vienintelio piešinio, kurio kaina padidėjo nuo 1800 Lt iki 2200 Lt. Trys pirkėjai varžėsi dėl jaunos dailininkės Rūtos Povilaitytės (g. 1984) dviejų nedidelių žaidybinių abstrakcijų, pakėlę jų kainas nuo 300 Lt iki 450 Lt ir 500 Lt. Aukciono dalyviai aiškiai išreiškė sentimentus Vilniaus architektūros piešiniams. Trys varžėsi dėl Viktorijos Paslaitytės (g. 1983) architektūriško piešinio tušu “Užupio kiemas” (2005), kuris pabrango nuo 250 Lt iki 450 Lt, dar vienas jos akvarelinis piešinys “Vilniaus gatvė” (2005) buvo įsigytas be konkurencijos už pradinę 350 Lt kainą, kaip ir Arturo Širino (g. 1984) piešinys tušu “Vilniaus geležinkelio stotis III” (2008) už 200 Lt, nors dėl kito jo piešinio “Vilniaus kiemas I” (2008) kovėsi du pirkėjai, pakėlę pradinę kainą nuo 200 Lt iki 400 Lt. Tai labiausiai pabrangęs – net 100 proc. – aukciono darbas! Tuo tarpu Kotrynos Valiukevičiūtės (g.1985) trijų piešinių tušu ciklą “Šv.Kazimiero bažnyčia (I, II, III)” (2009) vieninteliam pirkėjui pasisekė įsigyti už pradinę 150 Lt (!) kainą. Liko be dėmesio...

    Kalbinta apie šio aukciono lūkesčius S.Makselienė stebėjosi, kad nesulaukė dėmesio pirmuoju numeriu pažymėtas aukciono “lotas” – Jono Vaičio (1903-1963) aliejinės tapytos darbas “Pirmasis sniegas” (1957) už 4800 Lt. Galbūt tokius lūkesčius sukėlė gana garsiai nuskambėjusi šio autoriaus darbų iš privačių rinkinių pirmoji paroda S.Juškaus galerijoje šį pavasarį?

    Man buvo įdomu, kad liko nenupirkti trys iš keturių tikrai vertingi V.Kasiulio darbai. Spėju, kad dėl jų lūkesčių turėjo ir aukciono rengėjai. Tačiau S.Makselienė prisipažino, kad nebuvo labai nustebinta. “Po Kasiulio parodos kas norėjo – apsirūpino, tai buvo mados banga, todėl dabar – štilis.”

    Be dėmesio liko Augustino Savicko, Jono Buračo, Petro Stausko, Vytauto Kazimiero Jonyno, Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Dalios Kasčiūnaitės, Stasio Jusionio, Raimundo Sližio, Alekso Andriuškevičiaus, Mikalojaus Povilo Vilučio darbai. Labiausiai mane nustebino, kad net elegantiškiausio prieškario peizažisto Jono Mackevičiaus (1872-1954) tapybos drobė liko nepastebėta tik už 8800 Lt.

    Šis aukcionas pasiūlė ir didelę kolekciją jaunų menininkų darbų – net 68, t.y. bemaž pusę iš visų siūlomų aukcione. Pasak S.Makselienės, “sugrįžtame prie to, nuo ko pradėjome mūsų aukcionus – prie jaunųjų menininkų, aktualaus meno. Tik dabar juos gretiname su ankstesniųjų kartų menininkais. Senas geras vynas ir jaunas žalias vynas”. Nupirkta buvo 13 darbų už stebėtinai mažas kainas. Brangiausiai – Miglės Grigonytės (g. 1975) tapyba ant drobės “Vakarėjant” (2009) už 800 Lt. Be varžytuvių. Prisipažįstu, kad labai nenustebau dėl pirkėjų dėmesio stokos jauniesiems. Nieko naujo, nieko įdomaus. Jaunųjų hirstų tarp jų nebuvo. Įdomu, ar ką sudomintų Ray Bartkus ir už kiek...

    Paklausta dėl šio aukciono didžiausio netikėtumo, S.Makselienė paminėjo mažai žinomo Jeronimo Čiuplio (1928-1999) tris 1984-ųjų “Užgavėnių” ciklo akvareles, kurias atnešė ir pasiūlė aukcioniui. Viena jų buvo įsigyta už pradinę 950 Lt kainą, kita – jau po aukciono galerijoje.

    Tarp aukciono dalyvių buvo ir perkančių nežinomų autorių kūrinius, tačiau kalbintas tokį darbą įsigijęs atviravo numanąs autoriaus tapatybę. Beje, dėl šio darbo varžėsi du pirkėjai, pakėlę kainą nuo 250 Lt iki 450 Lt, ir abu turbūt žinojo daugiau nei aukciono ekspertai...

    Rinka, ekspertizė ir LATGA Pasak S.Makselienės, dėl šiuolaikinių autorių darbų autorystės problemų nebūna, daugiau jų atsiranda dėl antikvarinių kūrinių. “Tada apsiginkluojam Prano Gudyno restauravimo centro ekspertizėmis, „plius“ kviečiamės nepriklausomų ekspertų ir dar kreipiamės į Kultūros paveldo departamento specialistus išvadų.” Taip pat pripažino, kad pasitiki garsių lietuvių autorių darbus aukcionui siūlančiais šeimos nariais ar mokiniais. “Galdiką gavome iš jo mokinio, kuriam jis paliko savo kūrinius. Man jis didesnis ekspertas nei tas, kuriam aš turėčiau specialiai pasikvietus dar ir mokėti.” Ką gi, belieka pasitikėti visų gabių mokinių sąžine. Nors pasaulyje yra daug pagarsėjusių mokinių, kurie ne tik meistriškumo pamokoms kopijavo savo mokytojus... Vis dėlto išgirdau ir pažadą. “Jeigu kas nors įrodytų, kad tai nėra tas autorius, kurį pirko, tada grąžintume pinigus nusipirkusiam tą darbą. Ačiū Dievui, to dar nėra nutikę.”

    Dėl aukcionų perspektyvos ir perkamosios galios S.Makselienė pripažino, kad “rinka labai maža, iš tiesų gal 200 Lietuvoje perkančiųjų, įskaičiuojant ir pradedančiuosius. Yra likę tik keli, kurie kryptingai supirkinėja darbus. Labai maža vidurinioji klasė, kuri turėtų sudaryti didžiausią perkančiųjų grupę. Didžioji masė įsigyja darbus už 1000 litų, bet tai yra autentiški įsigijimai, nes perkama už sutaupytus pinigus. O smalsuoliai neperka”. Ir padrąsina - “kolekcininkai startuoja kaip mėgėjai, o užbaigia kaip profesionalai, nes su kiekvienu pirkimu tobulėja.”

    Simona Makselienė didžiuojasi ir savo galerijos “Kunstkamera” veikla, kurioje birželio 9-ąją atidarė garsiojo kauniečio Rimvido Jankausko-Kampo (1957-1993) tapybos darbų parodą. Ta proga išleistas ir albumas. Beje, jau ketvirtas šios galerijos leidinys. Visi parengti profesionaliai ir puikios poligrafijos.

    Pokalbio pabaigoje nuskambėjo itin įdomus pastebėjimas. Pagal LATGA įstatyminį aktą dėl perpardavimo teisės visi gyvi autoriai ir 70 metų po jų mirties paveldėtojai turi teisę gauti 5 proc. nuo perparduoto autoriaus kūrinio. Pasak S.Makselienės, “2008 m. LATGA iš dailės kūrinių perpardavimo surinko sumą, kuri sutapo su gauta tais metais suma iš “Meno rinkos agentūros”. Tad klausimas – ar mes vieninteliai Lietuvoje perparduodame? O kitos dailės galerijos ir antikvariatai? Kur tie mokesčiai?” Ir juokaudama priduria, kad “LATGA laikosi labai patogios pozicijos – užtenka jai atsiversti mūsų tinklalapį ir išrašyti sąskaitą.”

    Galbūt LATGA taip “optimizuoja” savo darbo sąnaudas? Tačiau klausimas išties įdomus. Ypač, kai trūksta biudžete pinigų, apeliuojama į solidarumą ir net visuotinai prabylama apie sąžinę...

    Tad belieka laukti Didžiojo aukciono Koncerto – gal kitąmet, gal vėliau. Ir pasvajoti apie tarptautinę rinką, pasaulio įžymybes, lietuvių garsenybes bei naujų vėjų ”formavimą”. Beje, tam net didelių kartais nereikia.