Reikia vieną kartą imti ir išmokti tvarkytis su kritika, nes ją įveikti kartais kainuoja per daug jėgų. Tie, kurie jau užsiaugino pasitikėjimą savimi ir tvirtesnę odą, gal tik lengvai nusišypsos, bet kritika daugeliui yra jautri tema ir juokai čia menki. Nuo mažens mes nuolat kritikuojami tėvų, mokytojų, po to – dėstytojų, viršininkų, internetinių komentatorių. Žinoma, yra ir kita didelė problema: kai kurie žmonės kritikai liguistai jautrūs, bet dabar susikaupkime tik į blogos kritikos žalą ir kaip ją įveikti.

Kas nejautė slystant pagrindą iš po kojų, kai kritikas tarsi išlindęs iš košmariško sapno smeigdavo tiksliai į silpniausią vietą? Kas neįvertintas bent kartą neprarado entuziazmo rodyti iniciatyvą toliau? Kai dar studentiškais metais parodžiau savo kūrinius žinomai kritikei, ji pasakė, kai tai tik neaiškūs dienoraščiai, o ne kūryba. Kitas įsidrąsinimas buvo po dešimties metų. Tada nusiunčiau kūrinius į „Šiaurės Atėnus“. Jie buvo atmesti. Aiškiai įsitikinau, kad rašau prastai ir niekur nieko nebesiunčiau. Gerai, kad draugai sumanė nusiųsti keletą kūrinių už mane ir kūrybinė realizacija visiškai atsitiktinai buvo išgelbėta.

Bet kai pirmą kartą paskaičiau komentarus, aš tiesiog pritūpiau kaip ant pečių užvirtus spintai. Su siaubu klausiau savęs: Kas dabar bus? Ką pagalvos žmonės? Ir nors pasirodė, kad žmonės galvoja gerai, nuoširdžiai atskleisti savo mintis ir dabar nėra paprasta, o jei rašyti nenuoširdžiai, tai kokia prasmė iš vis rašyti? Įsivaizduoju recenzijos antraštę  „Šarlatanė psichologė diletantiškai peršoka į beletristiką“ ir tai, kad pavyko kažką parašyti ima atrodyti atsitiktinumas.

Mano klientas sako: „Kai kas nors mane pagiria, tai iš karto bėgu rašyti, mintys liete liejasi ir pas nustembu, kiek daug turiu pasakyti.“ Mums dažniausiai užtenka idėjų, tiesiog idėjos labai susiję su pralaimėjimais. Idėjų ir entuziazmo stoką dažniau sukelia ne tinginystė, o baimė. Matematikas R. Kašuba sako: „Aš ne dėstytojas, o robotas, labai panašus į tą dėstytoją, kuris mokys jus iki pamėlynavimo. O tas dėstytojas šiuo metu miega Pašilaičiuose. O kad žinotumėt kaip jis jūsų bijojo! Jis ruošėsi visą naktį, ir vis negalėjo nustoti drebėti.“

O visų baisiausias kritikas sėdi mūsų pačių perfekcionistiškoje galvoje ir it kirminas graužia mus už padarytas klaidas, kol sugraužia iki visiško graužtuko. Mūsų vaizduotė gali prigalvoti daug didesnių baisybių, nei siūlo ribota realybė. Perfekcionistai mano, kad stengiasi viską ištaisyti, kol nevėlu, bet iš tikro tol tobuliną vieną eilutę, kol visos kitos eilutės ima atrodyti nevykusios. Tobulumo siekimas- tai ne geresnio sprendimo paieška, o pasidavimas blogiausiai savo daliai, juk daugelio kūrinių kaip ir remonto neįmanoma pabaigti, galima tik nutraukti.

Žinoma, ne visa kritika bloga. Net negailestingiausias vertinimas gali pakliūti į tašką ir sukelti nušvitimą, jei jis atvers geresnį sprendimo būdą. Tuo tarpu neatsakinga kritika nemoko nieko. Nuo tokios kritikos jautiesi kaip sumuštu. Kaip taisyklė blogos kritikos tonas būna nuodingai naikinantis, ji žemina, įžeidžia, išjuokia ar užmuša galutiniu nuosprendžiu. Mokytoja: „Reikia būti visišku idiotu, kad ant lapelio neužrašyti savo pavardės!“ Kritikas, užduodantis klausimą „kaip tu galėjai?‘ gali priversti kompetentingą suaugusįjį pasijausti  sugėdintu vaiku. Antras blogos kritikos požymis- dviprasmiškas turinys. Bloga kritika būna neaiški, paremta užuominom, priekaištai subjektyvūs ir nekonkretūs todėl ją labai sunku paneigti. „Jūsų darbas būtų tik laimėėėėjęs..“ Ignoravimas ir neįvertinimas pavojingi ne mažiau, nes tyliai užmuša norą kurti.  

Kūrėjai ir kritikai - skirtingos prigimties padarai. Kruopščiai išardę kūrinį į dalis ir suskaičiavę visas klaidos, net ir geri kritikai dažnai užmiršta pasakyti, ko jis iš tiesų vertas. Man ir pačiai sunku kritikuoti jautriai, stebint savo emocijas ir balso intonaciją, padedant žmogui daryti sekantį žingsnį, o ne lyginant jį su idealu. Už tiesą pykti nereikia, bet mes turime teisę pykti už neigiamas emocijas, kurias gauname kartu su kritika. Mokslinikai nustatė, kad neigiama informacija mūsų psichiką veikia tris kartus stipriau negu pagyrimas, mat nuo neatmenamų laikų, žmogus jautėsi ir tebesijaučia nesaugus. Bet tikras pavojus būna retai. Geriau  imti ir pamąstyti apie kritiko motyvus. Kodėl jis supyko? Gal jis pats pasijuto nevertas? Gal jus ne taip suprato? Gal palietėt jam skaudžią temą? 

Bet užsiimkime išsamesniu tyrimu. Suraskime svarbiausius savo kūrybos priešus, būkime kuo tikslesni. Gal tai keletas mokytojų ir dėstytojų? O gal visa monstrų salė? Mokytojai pradedančiam kurti žmogui dažnai būna autoritetais, tarsi tėvais- mokinio ir mokytojo ryšys neįmanomas be pasitikėjimo. Įsivaizduokim: pilnas pasitikėjimo mokinys girdi iš nesąžiningo mokytojo, kad jo darbas blogas ir kad jis nesuteikia vilčių. Daugelis gabių žmonių pergyvena bjauriojo ančiuko sindromą. Dėl to, kad jų sugebėjimai iškyla virš aplinkinių, jie dažnai atsispindi kreivuose kitų nuomonės veidrodžiuose. Ypač svarbu atsargiai rodyti darbą kai jis tik pradėtas- tik meistras gali atpažinti gerą darbą dar pačioje užuomazgoje. Bet patys pavojingiausi kritikai – tai tie žmonės, kurie negali realizuotis patys. Jie nori mėgautis kančia ir tikisi kitų užuojautos, o mes randame išeitį, ir tai juos nervina. Svarbu pažiūrėti savo baimei į akis: „Kai tik jis ištraukė tą baidyklę iš psichikos gelmių jis galėjo pradėti kovą su monstru“.

Kai kurie žmonės bet kokia kritika linkę patikėti: „Suvokiu kad kritika nelogiška, bet vis tiek jaučiuosi bloga“. Tam, kad ir toliau būtum aktyvus, reikia įveikti nuoskaudas. Kūrėjas – tai vidinis vaikas, jis gali būti įsižeidžiantis, nepatenkintas, baimintis be priežasties. Pagalvokime, kokios nuoskaudas, mums susikaupė, kiek neesminėmis ar be pagrindo jos atrodytų.

Pvz.,: „Kai tik imuosi mokslinio darbo, prieš akis iš kart atsistoja irzli pervargusi komisija ir atsargiai į burną sausainį dedantis docentas X“. Baimės gali pasirodyti kvailos kaip dvimečio: „Visi  perskaitys ir juoksis“, „Mane išmes iš darbo ir aš tapsiu bomžu“.  Kai kurie žmonės puikiai stumiasi pirmyn, bet kai reikia parodyti darbą, staiga nusprendžia, kad jis neįdomus. Toks intereso praradimas rodo, kad žmogus slopina skausmą ir neigia savo pažeidžiamumą. Skausmas, iš kurio tuoj pat neišimamas energijos užtaisas sustingsta švininėje širdyje, o tada jau sunku atlikti bet kokį veiksmą. Būkime jautrūs sau ir pripažinkite mums padarytas žaizdas. Mano pacientė pasakoja: „ Po atsiliepimo apie mano pasirodymą aš buvau sutrinta į miltus, tiesiog norėjau numirti. Bet stengiausi gelbėtis. Vaikščiojau po miestą, meldžiausi, perskaičiavau gerus atsiliepimus ir komplimentus, gautus praeityje. Aš sau nesakiau: nieko baisaus, aš sau sakiau: viskas praeis.“ 

Kaip paauglys išsikovoja nepriklausomybę iš per daug valdingų tėvų, taip ir mes turi išsilaisvinti iš kenkėjiškų kritikų. Nebesitikėkime jų pagyrimo ir palaikymo, apsispręskime gyventi savo galva.

Net jei mes padarėme tikrai baisių klaidų, jos gali tapti svarbiais laipteliais darant naujus darbus.

Neseniai pagalvojau, kad vertėtų surinkti baisiausius komentarus į albumą arba įrėminti į rėmelius ir surengti parodą, kuri vadintųsi „Vyriškumo mokykla“.

Imdami laikyti kitą žmogų savo priešu mes nusileidžiame į jo lygį. Prieš susitinkant su priešu reikia įgauti dvasinį aukštį. Kaip jį pasiekti? Gal būt paklausyti muzikos, kuri išplečia ribas, muzikos skrydžiams? Neblogai tiktų ir Nikulino dainelė apie zuikius: „A нам все равно, а нам все равно, хоть боимся мы волка и сову“  ( O mums vis vien, nors ir bijome vilko ir pelėdos..)

J. Cameron siūlo: parašykite kritikams apsigynimo laišką, bet ne nuo savęs suaugusio, o savo įžeisto vidinio vaiko vardu. Pvz. I.Bergmanas taip mąstė apie kritikus: „Аš dar pašoksiu ant tavo kapo ir palinkėsiu tau visos amžinybės pragare!“

Mintimis apsisupkite balta pašvaiste arba veidrodžiais, kurie atspindi neigiamą energiją ir nukreipia ją į skriaudėją.

 Sušokite jėgos šokį. Koks jūsų herojus? Herojus visada yra drąsos įsikūnijimas. Įsijunkite muziką ir išreikškite riziką šokiu. Pvz. pavaizduokite, kaip sakote viršininkui, ką seniai ketinote. Šokite tol, kol neįgausite jėgų nugalėti šią riziką.

 Islamo išminčius Chazrat Inait Chan sako: Jei kas nors smeigia mane tiesiai į širdį, ji nesudūžta, bet atsiveria išleisdama išorėn liepsną, kuri apšviečia man kelią.

 Kūryba reikalauja rizikos, arba bent jau mums taip atrodo. Kaip ir bet kuris rizikingas darbas ji įkvepia, priverčia jausti. Gyventi be rizikos nyku. Mes negalime išvengti baimės, mes tik galime ją paversti į palydovę, kuris mus lydi mūsų nuotykiuose. Bet geriausias vaistas nuo kritikos – tai tolesnė kūryba.

 Autorės tinkalapis: www. psichologas.info

 Bernardinai.lt