2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Laurent Touze. Kokia kunigų celibato ateitis?

2010-06-17
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Laurent Touze, šv. Kryžiaus universitetas Roma

Tėvas Laurent Touze, prancūzas, Šv. Kryžiaus universiteto dvasinės teologijos docentas (Roma), Kunigų metų proga neseniai  išleido knygą, pavadintą „Kunigų celibato ateitis“ ( L'avenir du célibat sacerdotal (Parole et Silence/ Lethielleux)). Skaitytojų dėmesiui – interviu su knygos autoriumi. Pokalbį parengė naujienų agentūros ZENIT bendradarbė Anita S. Bourdin.

Tėve Touze, kodėl knygai parinkote tokį pavadinimą?

Kad suvaidinčiau mažo pranašo vaidmenį! Mažiausiai porą šimtmečių daugybė balsų nuolat skelbia, kad „kitas popiežius“ kunigų celibatą padarys neprivalomą ir kad dabartinis (Jonas XXIII, Paulius VI, Jonas Paulius II, o dabar Benediktas XVI) to nepadaro tik todėl, kad yra pernelyg konservatyvus arba, anot mitologijos, jį perdaug spaudžia Kurija.

Aš manau, kad Bažnyčia palaipsniui vis labiau atranda ryšį, kuris sieja celibatą su kunigo šventimais, ir kad ateitis – tai celibatas, geriau, švenčiau išgyventas.

Kalbate apie „ryšį” tarp celibato ir kunigystės šventimų. Ką turite omenyje?

Turiu galvoje tokius tekstus kaip Pauliaus VI enciklika Sacerdotalis caelibatus arba apaštalinius paraginimus Jono Pauliaus II Pastores dabo vobis ir Benedikto XVI Sacramentum caritatis.

Pirmoji pasauliečių, vyrų ir moterų, misija, yra laikinųjų šio pasaulio struktūrų pašventinimas, o ne dvasininkų keitimas.

Popiežiai pabrėžia ne vien celibato ryšį su kunigo tarnyste, bet ir tiksliau paaiškina jo prigimtį, teigdami esminę bažnytinio celibato motyvaciją: jo vedybinę arba eucharistinę prigimtį, tai yra kunigo būklė atspindi Kristaus atsidavimą Bažnyčiai.

Kristus – jaunikis, miręs ant kryžiaus, savosios santuokos su Bažnyčia altoriaus. Kunigas, specifiniu būdu susitapatindamas su Išganytoju, yra pašauktas atkartoti šią auką taip pat ir celibato gyvenimu.

Sacramentum caritatis eucharistinis kontekstas dar aiškesnis ir jis puikiai atskleidžia kunigystės prigimtį.

Celibato eucharistinė teologija pateikia kunigui pagrindinį jo tarnystės pašaukimą – Mišias. Primena jam, kad eucharistinių atnašų perkeitimo žodžiai privalo formuoti ir savęs išsižadėjimą vardan pasaulio išgelbėjimo.

Bažnyčios tarnas mokosi vidumi ir išoriškai vienytis su Jėzumi Kristumi, kurį padaro realiai esantį, kad taptų ir jis pats viešai kunigas ir auka, o būdamas tarnas, gyventų tuo, ką Benediktas XVI vadina „eucharistine krikščionio egzistencijos logika“.

Vis dėlto Katalikų Bažnyčioje šventimai teikiami ir vedusiems vyrams...

Taip, tiesa, katalikiškose Rytų Bažnyčiose kai kuriais atvejais dalį kunigų sudaro vedę vyrai, lygiai taip pat, kaip ir kitose nuo Romos atsiskyrusiose Rytų Bažnyčiose.

Taip pat ir Lotynų apeigų (Vakarų) Bažnyčioje, kuri vienija daugumą katalikų ir kurioje kunigai laikosi celibato, yra išimčių, pavyzdžiui, kai kurie reformatų kunigai, kurie įsijungia į pilną bendrystę su Bažnyčia, yra vedę.

Bet reikia pabrėžti, kad krikščionių bendruomenėse, kurios yra „Bažnyčios“ siaurąja prasme, tai yra, jos yra pilnai išsaugojusios kunigystę bei eucharistiją, vyskupas, gaunantis šventimų sakramento pilnatvę, renkamas visada iš celibatą pasirinkusių dvasininkų.

Neretai teigiama, kad kunigystės atvėrimas vedusiems vyrams padėtų įveikti pašaukimų krizę.

„Pašaukimų krizė“ nėra visuotinis reiškinys. Ji labiausiai pasireiškia Vakarų šalyse, išgyvenančiose demografinę žiemą, o bendruomenės neretai menkai teišmano apie tai, kas yra kunigo tarnystė ir koks apskritai yra Bažnyčios tikėjimas ir Jėzaus Kristaus šventumas.

Gausesnėse šeimose, kur gyvuoja autentiškas tikėjimas, įvairiais gyvenimo etapais sužydi pašaukimai. Be to, pašaukimų krizė juntama ir protestantiškose Bažnyčiose, nors jų kunigams leidžiama tuoktis.

Ir dar, teikiant šventimus vedusiems vyrams, kiltų grėsmė užmiršti visuotinį pašaukimą į šventumą, kuris yra centrinis Vatikano II susirinkimo mokymas: pirmoji pasauliečių, vyrų ir moterų, misija, tiek vedusių, tiek viengungių, yra laikinųjų šio pasaulio struktūrų pašventinimas, o ne dvasininkų keitimas.

Pastaraisiais mėnesiais neretai buvo kalbama, kad kunigų celibatas yra vienas iš pedofilijos motyvų. Ką manote apie tai?

Kalbant apie jūsų minimus skandalus, pirmoji bažnytinės bendruomenės pareiga yra pagalba aukoms ir prevencija: būtina padaryti viską, kas įmanoma, kad šie atvejai nepasikartotų.

Reikia labai atidžiai atrinkti kandidatus į kunigystę.

Šia prasme reikia labai atidžiai atrinkti kandidatus į kunigystę, išmokant juos nuoširdžiai atsiverti dvasiniam vadovui.

Emocinių problemų turintis jaunuolis gali pasiekti šventumą. Privalo išmokti santūriai gyventi ir galbūt gauti mediko pagalbą. Tačiau jis neturėtų tapti kunigu.

Kunigų celibatas – tęsiu velnio advokato rolę – yra viduramžių išgalvojimas, ir netgi „viduramžiškas“ dalykas...

Tikrai vis kartojama – „viduramžiškas“ dalykas! Pernelyg dažnai žmonės tiesiog nėra susipažinę su naujausiais kunigų celibato istorijos tyrimais. Turiu omenyje, tokius autorius kaip Alfonso Maria Stickler, Christian Cochini ir naujausią, plačiai pristatytą Stefan Heid darbą.

Šie autoriai savo darbuose aiškiai parodo, kad IV amžiuje vyskupai ir kunigai laikėsi celibato arba, jei buvo vedę – susilaikymo iškart po šventimų priėmimo, kitaip sakant, atsisakydavo santuokinio akto.

Mano galva, tai pirmas svarbus faktas, kurį atskleidė kaip tik ši istoriografinė mokykla, kuri be minėtų dalykų, teigia, jog šio papročio buvo laikomasi ir anktesniais amžiais.

IV amžiaus kanonuose tik buvo įrašyta tai, kuo jau buvo gyvenama kaip norma, suteikiant jai įstatymo galią.

Trečiasis šio naujo požiūrio elementas susijęs su tuo, kad tik Rytų susirinkime Trulo mieste 691 metais buvo atsisakyta pirminės tradicijos, suteikiant kunigams, tačiau ne vyskupams, teisę pilnai išgyventi savo santuoką.

Šią Rytuose įvestą naujovę visuotinė Bažnyčia piėmė tik XVI amžiuje, tai yra, nebereikalavo susilaikymo iš vedusių kunigų.

Jūs siūlote į kunigystę pažvelgti „iš viršaus“, pradedant nuo vyskupo tarnystės, kurioje „pilnai išsiskleidžia“ kunigystės malonė. Ar kunigo kunigystei kažko trūksta?

Vienintelis Naujosios Sandoros kunigas yra Jėzus Kristus. Visi tikintieji dalyvauja jo kunigystėje per krikštą. Jie visi turi išmokti būti kunigais savo kasdieniame gyvenime, aukodami savo gyvenimą Dievui kaip kulto auką.

Kunigai ir vyskupai, priimdami šventimus gauna specifinę dovaną, kuri įgalina juos dalinti Kristaus dovanas Bažnyčioje per sakramentus, mokymą ir valdymą.

Vyskupas, kaip patikslino Vatikano II susirinkimas, turi kunigystės šventimų pilnatvę. Egzistuoja sakramentinė skirtis tarp kunigo ir vyskupo, tačiau, kita vertus ir labai stiprus abipusis ryšys.

Šventimų pilnatvę atitinka maksimaliai regimas euchristinis savęs atsisakymas, pasireiškiantis celibatu.

Susirinkimas kunigystės teologiją pagrindinė, pradėdamas nuo vyskupystės, ir šiandien kunigas vis geriau suprantamas vyskupo tarnystės šviesoje.
Šia prasme egzistuoja reikšmių paralelės tarp šventimų laipsnių (vyskupas, kunigas – šiame kontekste neminėsime diakonų) bei susilaikymo/celibato laipsnio, kurio reikalaujama iš tarnybą einančio asmens: vyskupui netaikoma jokia išimtis; kai kurios išimtys – kunigui.

Šventimų pilnatvę atitinka maksimaliai regimas euchristinis savęs atsisakymas, pasireiškiantis celibatu/susilaikymu be jokių sušvelninimų.

Tačiau, jeigu vyskupas privalo laikytis celibato/susilaikymo, juo labiau – kaip vyksta šiandien – kunigas yra apibrėžiamas atsiželgiant į vyskupą, tuo labiau reikės prašyti visų tarnų, kad jie priimtų tą pačią discipliną, atsižvelgiant į priimto sakramento logiką.

Jūsų pateikiama celibato ateitis glaudžiai susijusi su laisve ir šventumu. Ar rašydamas savo knygą bent iš tolo įsivaizdavote tokį „nuskaistinimą“, kokį dabar išgyvena visa Bažnyčia jau keletą mėnesių? Ar galėtumėte šiandien pakartoti tuos pačius žodžius, nepaisant „skausmingos“ dabartinės situacijos?

Dar labiau! Celibato teologija, kuri pabrėžia sakramentinę plotmę, išties atsigręžia į šventumą.

Apaštalinis paraginimas Sacramentum caritatis, paragrafe apie celibatą (n. 24), pakartotinai ragina kunigus atsiverti „pasišventimui“ „savęs paaukojimui“, gyventi savo misija „iki kryžiaus aukos“, iki „visiško bei išskirtinio atsidavimo Kristui, Bažnyčiai ir Dievo Karalystei“.

Jei dabartinė teologija bus priimama autentiškai ir pritaikoma Bažnyčioje, ateities celibatas bus paženklintas kunigystės laisve, dovana ir šventumu.

Kitaip tariant, jums nėra kitos alternatyvos: atsakymas į „krizę“ yra šventumas?

Man labai įsiminė šventojo Josemaría Escrivá žodžiai: „Paslaptis, paslaptis, apie kurią reikėtų šaukti į visas keturias pasaulio puses: visos šios pasaulinės krizės yra šventumo krizės“.

Visos šios pasaulinės krizės yra šventumo krizės.

Kai krizės, pasaulyje ir Bažnyčioje, tampa regimos ir apčiuopiamos, vienintelis galimas atsakas yra atsivertimas, šventumas.

Egzistuoja tik vienas šventumas, nes tik vienas yra šventas – Dievas – į kurį kreipiamės giedodami: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats Galybių Dievas“.

Jis tapo regimas pasauliui Jėzuje Kristuje. Pasiekti šventumą, stengtis tokiais būti, reiškia atkartoti Išganytojo gyvenimą savo situacijoje, kaip jis – dovanoti save iš meilės.

Pagal Zenit.org parengė S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 - 4 > »
aksakalis 2010-06-30 11:37

Tikėjimas buvo yra ir visada bus. Žmonės visada tikės; nes tikėjimas yra stimulas gyventi, kurti, dirbti, mylėti… Tikėjimas yra pas kiekvieną žmogų. Ir kiekvienas žmogus turi savo tikėjimą. Tikėjimas yra individualus, bet tuo pačiu ir absoliutus.

Tad kas yra Tikėjimas? Manau kiekvienas žmogus duotų savo sampratą apie tai ir kiekvienas būtų savotiškai teisus. Ir kuo labiau žmogus išprusęs, tuo aiškesnį SAVO Tikėjimo apibūdinimą duotų. Juk tikėjimas gali būti labai įvairus ir tuo pačiu labai panašus: tikėjimas į Gėrį, į Meilę, į Gyvenimą, į Artimą (mylimą žmogų), į Materialines Vertybes, į Jėgą, į Valdžią, į Tobulumą, į Mokslą, į Žinias, į Geresnį Rytojų ir t.t. Tikėjimas, manau, yra neatskiriama Žmogaus (sielos, proto) dalis, kaip ir meilė ir kiti įgimti dvasiniai žmogaus ASMENINIAI ‘dalykai’.

Visos bėdos prasideda nuo to, kai kažkas bando pasisavinti žmogaus Tikėjimą; nori juo (tikėjimu) manipuliuoti. O kaip manipuliuoti žmogaus Tikėjimu? Kaip rasti kelią į žmogaus Tikėjimą?

Tada ir kuriamos TECHNOLOGIJOS, kaip manipuliuoti žmogaus sąmone, protu ir visu kitu. Bandymas manipuliuoti, įtakoti žmogų vyksta kasdien ir pačiais įvairiausiais aspektais, lygiais: pradedant šeima, darbu, laisvalaikiu ir baigiant išvystytom manipuliavimo infrastruktūrom (kaip kad politika, stambus verslas-Reklama, religija ir pan.).

Jei nagrinėti asmeninį Žmogaus Tikėjimą per religinę prizmę, manau galima suprasti, kodėl Religijai (Ideologijai) yra svarbu kontroliuoti ir valdyti Tikėjimą suteikiant jam tam tikrą formą – “STANDARTĄ”.

Matote, esu UŽ Tikėjimą (kaip natūralų, neatsiejamą Žmogaus empirinę dalį. Tikriausiai teisingai tai įvardijau?), bet esu PRIEŠ manipuliavimą Tikėjimu, kuris labai pasireiškia Politikoje ir Religijoje.

Esu Tikintis Žmogus, jei žvelgsite į mane iš mano išsakytų pozicijų, bet lygiai taip pat esu Netikintis Žmogus, jei žvelgsite iš Religinės-Ideologinės (Bažnytinės) pozicijos. Esu Laisvas Tikėjime. Kai tuo tarpu Religija REIKALAUJA PAKLŪSTI tam tikriems Ideologiniems kanonams, arba paprasčiau tariant – Taisyklėms; t.y. Ji nori, kad Žmogus būtų tam tikruose“rėmuose”, kad galėtų Jį valdyti arba kitaip įtakoti.

P.s.: “ratukams” – ačiū už knygos rekomendaciją. Knyga įdomi.

UFO 2010-06-30 09:54

Apie "progresyviai" mąstantį "seksą", tai yra prikurtos ištisos bibliotekos knygų ir ispūdingos teorijos mėgina paneigti tikėjimą. Juk iš esmės egzistuoja net tikėjimas, nukreiptas prieš tikėjimą, ir jam būdingas net tam tikras misijinis polėkis. Didieji ligšiolinės istorijos žmonijos eksperimentai – nacionalsocializmas ir komunizmas – siekė tikėjimą į Dievą paversti absurdu ir išrauti iš žmonių širdžių. Ir tai bus buvęs ne paskutinis bandymas. Štai todėl tikėjimas į Dievą yra ne žinios, įgyjamos, pavyzdžiui, mokantis chemijos arba matematikos, o tikėjimas. Tai reiškia, kad tikėjimas turi racionalią struktūrą. Tikėjimas – ne koks miglotas reikalas, su kuriuo prasidedama. Tikėdamas žmogus ima suprasti. Yra daug protingų priežasčių, kodėl verta priklausyti tikėjimui. Bet tikėjimas niekada netampa grynomis žiniomis. Kadangi tikėjimui reikia visos egzistencijos, valios, meilės, savęs atsisakymo, jis visada turi viršyti vien žinojimą, vien įrodymą. Dėl to visada galima gyventi tolstant nuo tikėjimo ir rasti tokių argumentų, kurie jį tarsi paneigia. Jums puikiai žinoma, kad yra kalnai kontrargumentų, kuriais gana meistriška manipuliuoja "seksas"i . Gana pažvelgti į baisų vargą pasaulyje. Jau vien tai, rodos, paneigia Dievą. Arba toji mažybė, Dievo menkumas. Tačiau kam atsivėrė tikėjimo akys, tam ji kaip tik yra visa Dievo didybė, bet negalinčiam arba nenorinčiam padaryti šuolio tie dalykai tarsi leidžia neigti Dievą. Taip pat visumą galima išskaidyti į detales. Šventąjį Raštą, Naująjį Testamentą galima taip suplėšyti, kad liks vieni skutai, ir tada koks nors komentatorius "seksas" galės pasakyti: Prisikėlimas buvo pramanytas vėliau, viskas buvo pridurta vėliau, visa tai netiesa. Visa tai įmanoma, nes istorija ir tikėjimas yra tai, kas žmogiška. Vadinasi, ginčas dėl tikėjimo niekada nesibaigs, nes tai – ir žmogaus galynėjimasis su savimi, ir galynėjimasis su Dievu, ir jis tęsis iki pat besibaigiančios istorijos aušros.

aksakalis 2010-06-30 00:22

"seksas" atstovauja progresyviai mąstantiems žmonėms. jis yra Mokslo žmogus. ir pilnai palaikau jo nuomonę (nors savęs nelaikau mokslo žmogumi).

Netikėjimas taip pat yra Tikėjimas.

Ir pilnai suprantu kodėl "seksas" čia komentuoja. lygiai taip pat suprantu kaip yra beviltiška ginčytis apie kai kuriuos dalykus. bet manau labai svarbu išsakyti savo argumentuotą nuomonę. bet kuriuo atveju Žinios ir Mokslas (bet ne PSEUDOMOKSLAS) yra tikras visos žmonijos progreso variklis.

UFO 2010-06-29 14:48

šarikovas "seksas" baigia uždulkinti smegenis visems Bernardinų komentatoriams, laikas keisti puslapio temą iš Religijos į "sekso sapaliones apie religiją".

seksas 2010-06-26 01:15

Taip. Žydų dievas, beje, irgi tip-top atitinka senovės žydą, atsiliepia į jų sušiktą situaciją tuo metu, ir nei milimetru neišeina už tamsaus bronzos amžiaus senovės žydo mąstymo ribų ;) Parodyk man nors vieną biblinį teiginį, kurio analfabetas senovės žydas nebūtų galėjęs sugalvoti to meto sąlygomis ;) Juk dievo-visatos kūrėjo-superintelekto žodis turėtų būt šiek tiek stebuklingesnis, nei nešė senovės žydų smegenėlės, ne?:) O dabar skaitom - mylėk, nevok svetimų rakandų, nekrušk svetimų bobų, nesidairyk į kitus dievus (wtf?), nusipjauk penio skūrą ir t.t. Kaip superintelektui, sakyčiau labai jau buitiška ir primityvu, ne?:) Kaip superintelektas, jis turėjo ir numanyti, kad laikui bėgant jo tokios sapalionės smegenis vis labiau lavinantiems žmonėms kels juoką:) Ir kaip superintelektas, jei jis būtų siekęs pasiekti kuo daugiau žmonių 'protus ir širdis', turbūt būtų pasirūpinęs kur kas rimtesniais savo ekskursijos žemėje įrodymais, o ne vien VBS (Viena senovės žydų Boba Sakė) tipo legendomis, iš esmės niekuo neišsiskiriančiomis iš šimtų kitų panašių įvairių genčių ir tautų mitų..

ratukai 2010-06-25 22:31

Tikrai, seksai, puiki tavo projekcija. Kuri dievą į save panašų - kaip žemėje, taip ir danguje. Seksas žemėje - Seksas ir danguje :)

seksas 2010-06-25 17:54

O gal dievas pats mėgsta dulkinimąsį? Juk jis pagal krikščionis yra vyras - tėvas, sūnus (ne motina+dukra) ir aplink plevėsuojantis 'ono', kuris taip pat kažkokiu tai būdu senovės palestinos moteriškaitei vaiką užstatė, ne? Vadinasi, visa ši graži vyriška kompanija turi ir tai, kas ją skiria nuo kitos lyties - vyriškus lytinius organus, testosteroną, erekciją ir t.t. Mano hipotezę sustiprina ir tai, kad viso pasaulio išlikimas paremtas aklo dulkinimosi idėja, ir jei dievas vyras kūrė pasaulį, vadinasi jam tai visai buvo prie 'širdies'. Taip veikia visa gyvūnija, o vakarų tautos, kurios mąsto iki keturiasdešimties metų, yra senėjančios valstybės, kurios neišnyksta ir išlaiko bent jau nulinį prieaugį tik dėl sparčiau besiveisiančių imigrantų arabų ir kitų pietiečių. Lietuvoje irgi didesnę dalį vaikų pagimdo ne intelektualų šeimos, o aklo nežaboto dulkinimosi idėja (t.y. 'kiek dievas duos', arba kaip biblija moko - 'aik ir užlipk ant jos') besivadovaujantys asmenys.

ratukai 2010-06-24 13:55

aksakali, suplakdamas erotiką ir erosą į vieną - darai rimtą klaidą. Pasiskaityk - Rollo May, Meilė ir valia, 2010 Vaga, trečias skyrius - ,,Eroso ir sekso konfliktas". Tai žymaus JAV psichoterapeuto veikalas. Apsišviesi eroso srityje :)

aksakalis 2010-06-24 13:43

noė, būtų įdomu išgirsti tamstos nuomonę apie erosą ir religiją, ar kitaip tariant, santykį tarp erotikos ir Dievo.

nes iš ankstesnių savo komentarų, jus kaip ir neprieštaraujate eroso buvimui Religijoje. Kodėl?

Vitus 2010-06-23 16:00

Noė: "Per tikėjimą gautos žinios yra kitokios nei, tarkime, empiriniu ar moksliniu būdu."

Gal galima būtų sužinoti konkrečiau, kokios gi tos žinios? Kokį nors pavyzdėlį, o tai nusibosta skaityti vienus ir tuos pačius teiginius niekuom neparemtus.

« < 1 - 2 - 3 - 4 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (39)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

KUNIGŲ METAMS

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.