Tėvas Laurent Touze, prancūzas, Šv. Kryžiaus universiteto dvasinės teologijos docentas (Roma), Kunigų metų proga neseniai  išleido knygą, pavadintą „Kunigų celibato ateitis“ ( L'avenir du célibat sacerdotal (Parole et Silence/ Lethielleux)). Skaitytojų dėmesiui – interviu su knygos autoriumi. Pokalbį parengė naujienų agentūros ZENIT bendradarbė Anita S. Bourdin.

Tėve Touze, kodėl knygai parinkote tokį pavadinimą?

Kad suvaidinčiau mažo pranašo vaidmenį! Mažiausiai porą šimtmečių daugybė balsų nuolat skelbia, kad „kitas popiežius“ kunigų celibatą padarys neprivalomą ir kad dabartinis (Jonas XXIII, Paulius VI, Jonas Paulius II, o dabar Benediktas XVI) to nepadaro tik todėl, kad yra pernelyg konservatyvus arba, anot mitologijos, jį perdaug spaudžia Kurija.

Aš manau, kad Bažnyčia palaipsniui vis labiau atranda ryšį, kuris sieja celibatą su kunigo šventimais, ir kad ateitis – tai celibatas, geriau, švenčiau išgyventas.

Kalbate apie „ryšį” tarp celibato ir kunigystės šventimų. Ką turite omenyje?

Turiu galvoje tokius tekstus kaip Pauliaus VI enciklika Sacerdotalis caelibatus arba apaštalinius paraginimus Jono Pauliaus II Pastores dabo vobis ir Benedikto XVI Sacramentum caritatis.

Pirmoji pasauliečių, vyrų ir moterų, misija, yra laikinųjų šio pasaulio struktūrų pašventinimas, o ne dvasininkų keitimas.

Popiežiai pabrėžia ne vien celibato ryšį su kunigo tarnyste, bet ir tiksliau paaiškina jo prigimtį, teigdami esminę bažnytinio celibato motyvaciją: jo vedybinę arba eucharistinę prigimtį, tai yra kunigo būklė atspindi Kristaus atsidavimą Bažnyčiai.

Kristus – jaunikis, miręs ant kryžiaus, savosios santuokos su Bažnyčia altoriaus. Kunigas, specifiniu būdu susitapatindamas su Išganytoju, yra pašauktas atkartoti šią auką taip pat ir celibato gyvenimu.

Sacramentum caritatis eucharistinis kontekstas dar aiškesnis ir jis puikiai atskleidžia kunigystės prigimtį.

Celibato eucharistinė teologija pateikia kunigui pagrindinį jo tarnystės pašaukimą – Mišias. Primena jam, kad eucharistinių atnašų perkeitimo žodžiai privalo formuoti ir savęs išsižadėjimą vardan pasaulio išgelbėjimo.

Bažnyčios tarnas mokosi vidumi ir išoriškai vienytis su Jėzumi Kristumi, kurį padaro realiai esantį, kad taptų ir jis pats viešai kunigas ir auka, o būdamas tarnas, gyventų tuo, ką Benediktas XVI vadina „eucharistine krikščionio egzistencijos logika“.

Vis dėlto Katalikų Bažnyčioje šventimai teikiami ir vedusiems vyrams...

Taip, tiesa, katalikiškose Rytų Bažnyčiose kai kuriais atvejais dalį kunigų sudaro vedę vyrai, lygiai taip pat, kaip ir kitose nuo Romos atsiskyrusiose Rytų Bažnyčiose.

Taip pat ir Lotynų apeigų (Vakarų) Bažnyčioje, kuri vienija daugumą katalikų ir kurioje kunigai laikosi celibato, yra išimčių, pavyzdžiui, kai kurie reformatų kunigai, kurie įsijungia į pilną bendrystę su Bažnyčia, yra vedę.

Bet reikia pabrėžti, kad krikščionių bendruomenėse, kurios yra „Bažnyčios“ siaurąja prasme, tai yra, jos yra pilnai išsaugojusios kunigystę bei eucharistiją, vyskupas, gaunantis šventimų sakramento pilnatvę, renkamas visada iš celibatą pasirinkusių dvasininkų.

Neretai teigiama, kad kunigystės atvėrimas vedusiems vyrams padėtų įveikti pašaukimų krizę.

„Pašaukimų krizė“ nėra visuotinis reiškinys. Ji labiausiai pasireiškia Vakarų šalyse, išgyvenančiose demografinę žiemą, o bendruomenės neretai menkai teišmano apie tai, kas yra kunigo tarnystė ir koks apskritai yra Bažnyčios tikėjimas ir Jėzaus Kristaus šventumas.

Gausesnėse šeimose, kur gyvuoja autentiškas tikėjimas, įvairiais gyvenimo etapais sužydi pašaukimai. Be to, pašaukimų krizė juntama ir protestantiškose Bažnyčiose, nors jų kunigams leidžiama tuoktis.

Ir dar, teikiant šventimus vedusiems vyrams, kiltų grėsmė užmiršti visuotinį pašaukimą į šventumą, kuris yra centrinis Vatikano II susirinkimo mokymas: pirmoji pasauliečių, vyrų ir moterų, misija, tiek vedusių, tiek viengungių, yra laikinųjų šio pasaulio struktūrų pašventinimas, o ne dvasininkų keitimas.

Pastaraisiais mėnesiais neretai buvo kalbama, kad kunigų celibatas yra vienas iš pedofilijos motyvų. Ką manote apie tai?

Kalbant apie jūsų minimus skandalus, pirmoji bažnytinės bendruomenės pareiga yra pagalba aukoms ir prevencija: būtina padaryti viską, kas įmanoma, kad šie atvejai nepasikartotų.

Reikia labai atidžiai atrinkti kandidatus į kunigystę.

Šia prasme reikia labai atidžiai atrinkti kandidatus į kunigystę, išmokant juos nuoširdžiai atsiverti dvasiniam vadovui.

Emocinių problemų turintis jaunuolis gali pasiekti šventumą. Privalo išmokti santūriai gyventi ir galbūt gauti mediko pagalbą. Tačiau jis neturėtų tapti kunigu.

Kunigų celibatas – tęsiu velnio advokato rolę – yra viduramžių išgalvojimas, ir netgi „viduramžiškas“ dalykas...

Tikrai vis kartojama – „viduramžiškas“ dalykas! Pernelyg dažnai žmonės tiesiog nėra susipažinę su naujausiais kunigų celibato istorijos tyrimais. Turiu omenyje, tokius autorius kaip Alfonso Maria Stickler, Christian Cochini ir naujausią, plačiai pristatytą Stefan Heid darbą.

Šie autoriai savo darbuose aiškiai parodo, kad IV amžiuje vyskupai ir kunigai laikėsi celibato arba, jei buvo vedę – susilaikymo iškart po šventimų priėmimo, kitaip sakant, atsisakydavo santuokinio akto.

Mano galva, tai pirmas svarbus faktas, kurį atskleidė kaip tik ši istoriografinė mokykla, kuri be minėtų dalykų, teigia, jog šio papročio buvo laikomasi ir anktesniais amžiais.

IV amžiaus kanonuose tik buvo įrašyta tai, kuo jau buvo gyvenama kaip norma, suteikiant jai įstatymo galią.

Trečiasis šio naujo požiūrio elementas susijęs su tuo, kad tik Rytų susirinkime Trulo mieste 691 metais buvo atsisakyta pirminės tradicijos, suteikiant kunigams, tačiau ne vyskupams, teisę pilnai išgyventi savo santuoką.

Šią Rytuose įvestą naujovę visuotinė Bažnyčia piėmė tik XVI amžiuje, tai yra, nebereikalavo susilaikymo iš vedusių kunigų.

Jūs siūlote į kunigystę pažvelgti „iš viršaus“, pradedant nuo vyskupo tarnystės, kurioje „pilnai išsiskleidžia“ kunigystės malonė. Ar kunigo kunigystei kažko trūksta?

Vienintelis Naujosios Sandoros kunigas yra Jėzus Kristus. Visi tikintieji dalyvauja jo kunigystėje per krikštą. Jie visi turi išmokti būti kunigais savo kasdieniame gyvenime, aukodami savo gyvenimą Dievui kaip kulto auką.

Kunigai ir vyskupai, priimdami šventimus gauna specifinę dovaną, kuri įgalina juos dalinti Kristaus dovanas Bažnyčioje per sakramentus, mokymą ir valdymą.

Vyskupas, kaip patikslino Vatikano II susirinkimas, turi kunigystės šventimų pilnatvę. Egzistuoja sakramentinė skirtis tarp kunigo ir vyskupo, tačiau, kita vertus ir labai stiprus abipusis ryšys.

Šventimų pilnatvę atitinka maksimaliai regimas euchristinis savęs atsisakymas, pasireiškiantis celibatu.

Susirinkimas kunigystės teologiją pagrindinė, pradėdamas nuo vyskupystės, ir šiandien kunigas vis geriau suprantamas vyskupo tarnystės šviesoje.
Šia prasme egzistuoja reikšmių paralelės tarp šventimų laipsnių (vyskupas, kunigas – šiame kontekste neminėsime diakonų) bei susilaikymo/celibato laipsnio, kurio reikalaujama iš tarnybą einančio asmens: vyskupui netaikoma jokia išimtis; kai kurios išimtys – kunigui.

Šventimų pilnatvę atitinka maksimaliai regimas euchristinis savęs atsisakymas, pasireiškiantis celibatu/susilaikymu be jokių sušvelninimų.

Tačiau, jeigu vyskupas privalo laikytis celibato/susilaikymo, juo labiau – kaip vyksta šiandien – kunigas yra apibrėžiamas atsiželgiant į vyskupą, tuo labiau reikės prašyti visų tarnų, kad jie priimtų tą pačią discipliną, atsižvelgiant į priimto sakramento logiką.

Jūsų pateikiama celibato ateitis glaudžiai susijusi su laisve ir šventumu. Ar rašydamas savo knygą bent iš tolo įsivaizdavote tokį „nuskaistinimą“, kokį dabar išgyvena visa Bažnyčia jau keletą mėnesių? Ar galėtumėte šiandien pakartoti tuos pačius žodžius, nepaisant „skausmingos“ dabartinės situacijos?

Dar labiau! Celibato teologija, kuri pabrėžia sakramentinę plotmę, išties atsigręžia į šventumą.

Apaštalinis paraginimas Sacramentum caritatis, paragrafe apie celibatą (n. 24), pakartotinai ragina kunigus atsiverti „pasišventimui“ „savęs paaukojimui“, gyventi savo misija „iki kryžiaus aukos“, iki „visiško bei išskirtinio atsidavimo Kristui, Bažnyčiai ir Dievo Karalystei“.

Jei dabartinė teologija bus priimama autentiškai ir pritaikoma Bažnyčioje, ateities celibatas bus paženklintas kunigystės laisve, dovana ir šventumu.

Kitaip tariant, jums nėra kitos alternatyvos: atsakymas į „krizę“ yra šventumas?

Man labai įsiminė šventojo Josemaría Escrivá žodžiai: „Paslaptis, paslaptis, apie kurią reikėtų šaukti į visas keturias pasaulio puses: visos šios pasaulinės krizės yra šventumo krizės“.

Visos šios pasaulinės krizės yra šventumo krizės.

Kai krizės, pasaulyje ir Bažnyčioje, tampa regimos ir apčiuopiamos, vienintelis galimas atsakas yra atsivertimas, šventumas.

Egzistuoja tik vienas šventumas, nes tik vienas yra šventas – Dievas – į kurį kreipiamės giedodami: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats Galybių Dievas“.

Jis tapo regimas pasauliui Jėzuje Kristuje. Pasiekti šventumą, stengtis tokiais būti, reiškia atkartoti Išganytojo gyvenimą savo situacijoje, kaip jis – dovanoti save iš meilės.

Pagal Zenit.org parengė S. Žiugždaitė