Kovo viduryje Kauno „Romuvos“ kino teatro pasaže įvyko pirmasis „kavingais veidais“ save įvardijančių žmonių susibūrimas. „Tikiuosi jus pamatyti su puodeliu kavos dešinėje rankoje“, — buvo rašoma internete išplatintoje žinutėje. Žinomo architekto Audrio Karaliaus inicijuota flashmobinė akcija sutraukė daugiau nei pusšimtį kauniškių. Nuo to laiko „karštas, bet taikus“ kavos puodelis tapo skiriamuoju kovotojų už „Romuvos“ atgaivinimą ženklu.

Trečią mėnesį rengiamos protesto akcijos „Su kava už Romuvą” įgavo pagreitį. Nuo nesudėtingai žavių menininko ir gatvės muzikanto Gražvydo improvizacijų jos peraugo į rimtus penktadienio vakaro meninius projektus, kurių pažiūrėti jau susirenka ir neabejingi arbatos, vandens bei kitų skystimų gėrovai. Trumpai apie svarbiausius...

Trijų dalių gatvės operos gyvam vaizdui, garsui ir atsitiktiniam kauniečiui „Devintoji kava” vyksme pasinėrę „kavingi veidai“ galėjo išvysti itin netikėtus mažne mitologiniu tapusio Laikinosios sostinės spalvotumo ir dabarties pilkšvybės derinius. Tykų pasažo orą iki taifūno išsukęs Kauno džiazo kvintetas (vadovas Arvydas Joffė) prikėlė netoliese gyvenančią „tetą Liubą“, kuri nepatikliai stebėjo susirinkusiuosius pro balkono užuolaidų draperijas. „Psilikono teatro“ vadovė Auksė Petrulienė vyksmą pagražino pagal paskirtį naudojamo silikono figūrų vaizdais ant gretimo namo sienų.

Ką ir kalbėti apie paskutinį lietuviško performanso meistrų Česlovo Lukensko ir Roberto Antinio „supurtymą“. Nutekamuosiuose Laisvės alėjos grioviuose sugulusios juodai apsitaisiusios stovylos šturmavo „Romuvą“ pritariant Č. Lukensko saksofonui, o tuo metu R. Antinis kramsnojo neseniai išleistą savo „skulpturknygę“ (jos pasirodymo naujiena buvo skelbiama Bernardinuose publikuotame interviu su šiuo Kauno skulptoriumi). Viską stebėjusiųjų akių dydis nelabai skyrėsi nuo pasaže pastatyto karinio sunkvežimio lempų skersmens.

Daugiau nei dešimties „kavingų“ „Romuvos“ šturmų organizatorius ir idėjinis vadas Audrys Karalius gyrė paskutinėmis performanso minutėmis iš dangaus pasipylusį lietų. Anot jo, tai buvo gudriai sugalvota šios akcijos dalis. Kol pylė lietus, sustojome po menamas afišas nuo vandens saugančiais stogeliais ir apie šį bei tą šnektelėjome...

Keliais žodžiais apie dabartinę situaciją: ar yra pozityvių postūmių „atkovojant Romuvą“?

Taip. Svarbiausia, kad sujudo žmonės. „Romuvos“ kino teatro problema tapo plačiai žinoma tiek gatvėje, tiek politiniuose sluoksniuose. Randasi įvairių idėjų, iniciatyvų, taip pat – geranoriškų teisininkų, kurie altruistiškai konsultuoja dėl tolesnių juridinių veiksmų, sugrąžinant „Romuvą“ į kultūrinę Kauno erdvę. Kaip žinoma, nešvarūs darbai mėgsta tamsą ir tylą. Tylos daugiau nebebus. Tylėjimo – irgi. Esame teisingame ir svarbiame Kauno tapatumui kelyje ir mūsų daug. Palanki klastoms terpė suardyta. Taigi, atėjo metas juridiškai tiksliai ir svarbiausia teisingai sudėlioti taškus, kad kino teatras grįžtų į Laisvės alėją kuo mažiau suniokotas ir pasiruošęs darbui.

Kodėl Jums „suskaudo“ būtent „Romuvos“ reikalai? Juk yra ir „Kanklės“, „Daina“...

Tiek „Kanklės“, tiek „Daina“, „Laisvė“ ir kiti kino teatrai buvo paprasčiausiai privatizuoti ir kartu jiems buvo paskelbtas kultūrinės mirties nuosprendis. Tai akivaizdus nacionalinės kultūros politikos nebuvimo faktas. Trumparegiškas, sistemiškai neparengtas privatizavimas pramušė didelę skylę Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Šios avarijos padarinių likvidavimas valstybei, deja, kainuos brangiai ir truks ilgai. Galiu tik apgailestauti, tačiau esu per menkas, kad galėčiau daryti įtaką tokiems procesams. Galų gale palikim šiek tiek veiklos ir naujajam kultūros ministrui Arūnui Gėlūnui...

Ėmiausi „Romuvos“ kino teatro, nes čia situacija man atrodė nepalyginamai geresnė,— net 80% akcijų priklausė Kauno savivaldybei — taigi, jutau, jog šį kultūros grynuolį dar įmanoma ištraukti iš merkantiliško krokodilo nasrų. Tačiau pasirodo, kad „talentingų“ aferistų ir klerkų rankose bet kuri situacija gali staigiai pablogėti ir būti kryptingai nuvairuojama pagal kokio nors „pono Š.“ užsakymą. Nors, kaip minėjau, sunkiausios dienos jau praeityje, nes visuomeninė žmonių kavingais veidais talka buvo labai naudinga, judame pirmyn kol kas labai lėtai.

Kauną išgelbės žmonės kavingais veidais“ — ar tai reiškia, kad atėjo metas veikti ne tik „etatiniams patriotams“?

Aš manau, kad ne patriotams Lietuvoje paprasčiausiai jau iš viso nebėra ką veikti. Arba mes šitą šūdo upę, kurioje esame atsidūrę, perplauksime kartu, arba jos neperplauks niekas. Demokratija nėra tai, kas vyksta savaime. Lietuvis galų gale turi įprasti dalyvauti, o ne tik stebėti gyvenimą iš šalies ar iš užribio, vardu televizorius. Gali netgi būti, kad žmonės kavingais veidais, atkovoję „Romuvą“ neišsivaikščios, nes Kauną pagerinti galima dar mažiausiai 85 taškuose...

Informacija smalsaujantiems

Balandžio 17–ąją istoriniam Kauno kino teatrui „Romuvai" sukako 70 metų. Būtent tada buvo parodytas pirmasis filmas. Kauno miesto savivaldybė 2002 m. pasirašė sutartį su Šabtajumi Kalmanovičiumi sieta firma „Rosh“, kuriai kino teatras buvo išnuomotas net iki 2012 m. gegužės mėnesio. Dėl visiškai aiškių priežasčių, apie kurias kalbėti jau neapsiverčia liežuvis, sutarties sąlygos itin palankios nuomotojui, todėl dabar reikalus tvarkantis „ponas Š“ (Ramūnas Šalūga) nedaro nieko, kad kino teatras atgimtų. Užtat žmonių kavingais veidais gentis nesnaudžia. Junkis.

Valdas Kilpys