Jų pykčio strėlės krypsta tiek į šabo ramybės drumstėjus, tiek į amoralumo pelkę internete. Izraelio ortodoksų mažumos protestai neretai tampa tikromis riaušėmis, tačiau vyriausybė dažniausiai praleidžia tai negirdomis.

Ortodoksai žydai sudaro vos penkiolika procentų visų Izraelio gyventojų. Tačiau net ir sudarydami mažumą, jie kelia nemenką sąmyšį ir kas kartą patenka į pirmuosius laikraščių puslapius. Savo protestais prieš sekuliarų valstybės pobūdį jie ne tik tampo daugelio izraeliečių nervus, tačiau sykiu griauna visuomeninę jaunos demokratijos savimonę.

Prieš kurį laiką ultraortodoksų pyktį sukėlė automobilių stovėjimo aikštelės Jeruzalės senamiesčio svečiams atidarymas per šabą. Prieš keletą mėnesių dievobaimingieji savo nepasitenkinimą liejo ir ant amerikiečių kompiuterinės įrangos gamintojo „Intel“, kai nepaisant šabo šios įmonės padalinyje Jeruzalėje buvo nuspręsta dirbti šeštadienį. Pagal viduramžių paprotį apsirėdę protestuotojai su savo plačkelnėmis, kaftanais ir kailinėmis kepurėmis anaiptol nepasižymi santūrumu. Protestuodami prieš „Intel“ (šioje įmonėje dirba iš viso 6500 žmonių) sprendimą dirbti savaitgaliais, jie užblokavo pagrindines gatves, policininkus išvadino naciais, apsvaidė šiuos buteliais ir akmenimis. Jie padeginėjo šiukšliadėžes, apgadino aikštelėse stovinčius automobilius ir terliojo visuomeninės paskirties pastatus.

Dvilypis santykis su valstybe

Kitaip nei kiti valstybinės religijos vienijami gyventojai, kurie sudaro aktyviąją Izraelio visuomenės dalį, atlieka karinę tarnybą, žiūri televiziją ir naudojasi internetu, ultraortodoksai žydai gyvena nuskurdusiuose Jeruzalės arba Bnei Brako rajonuose atsiriboję nuo išorinio pasaulio pagundų. Vedami modernių laikų baimės, rabinai iš Jeruzalės Mea Shearim rajono jau kurį laiką kovoja su grėsminguoju internetu ir su panika perspėja apie moralinį nuosmukį, kurį platinąs šis pasaulinis tinklas. Izraelio valstybės šie antisionistinių pažiūrų ortodoksai apskritai nepripažįsta. Žydų valstybės sukūrimas dar neatėjus Mesijui, jų įsitikinimu, yra tikras Dievo papiktinimas. Ir vis dėlto taip įnirtingai puolamo šių dienų Izraelio teikiamos naudos – socialinės pašalpos, išmokų vaikams ir kitokios valstybės paramos – jie neatsisako. Jie nemoka jokių mokesčių ir yra atleisti nuo privalomos karinės tarnybos. Plačioji visuomenė yra įsitikinusi, kad šis išskirtinis statusas ilgainiui turėtų būti panaikintas. Daugelis izraeliečių šiuos religinius dogmatikus laiko tiesiog našta, ekstremistais, kurie laiko šalį religijos įkaite. Jaunosios kartos izraeliečius labiausiai piktina tai, kad ortodoksai yra atleidžiami nuo trejus metus trunkančios karo tarnybos.

Izraelio vyriausybės – nesvarbu, kairiosios ar dešiniosios – dažniausiai leidžiasi į kompromisus su ortodoksais. Nei viena vyriausybė iki šiol nesiryžo judinti esamos padėties. Darbą per šabą vis dar draudžia įstatymas. Išimtis daroma tik sveikatos priežiūros ir nacionalinio saugumo sektoriui. Per šabą nevažinėja autobusai, šeimos teisę nustato rabinatas, neleidžiama tuoktis skirtingas religijas išpažįstančioms poroms.

Užuot nuosekliai tramdęs naują religijos veržimąsi į sekuliarią kasdienybę, Izraelio teisingumo ministras Neemanas tik dar labiau įkaitino atmosferą. Sakydamas kalbą rabinų konferencijoje jis pasisakė už tai, kad judaizmo religiniai įstatymai pamažu taptų šalyje privalomomis teisės normomis. Jo pasisakymai sukėlė dvasinių vadovų susižavėjimą, tačiau papiktino politikus ir kitus piliečius. Sulaukęs reikalavimo atsistatydinti, ministras Neemanas, sakydamas kalbą prieš Izraelio Knesetą, mėgino sušvelninti rabinų konferencijoje išsakytas mintis.

Opozicijos lyderė Tzipi Livni pareiškė, esą Neemano žodžiai turėtų sukelti kiekvieno Izraelio piliečio, kuris brangina demokratiją, susirūpinimą. Kairiųjų liberalų partijos lyderis Oronas netgi perspėjo apie Izraelio „talibanizaciją“. Buvęs teisingumo ministras ir teisės profesorius Amnonas Rubinsteinas išreiškė nuogąstavimą, jog idėja įvesti Izraelyje biblijinę teisę pažeistų demokratinės valstybės tapatybę ir iš Kneseto atimtų jo kaip tautos valios atstovo vaidmenį. Pasak organizacijos „Mavoi Satum“ („Akligatvis“) vadovės, kuri siekia reformų rabinų teismuose skyrybų ir santuokos klausimais, Izraelio teisminė valdžia atsisako pripažinti šių dienų realijas.

Susierzinimas ir kantrybė

Nepaisant to, kad sekuliarių pažiūrų žydai Izraelyje sudaro daugumą ir daugelis piktinasi ortodoksų provokacijomis, tačiau tai dažniausiai vyksta privačioje aplinkoje. Stipresnės reakcijos į išpuolius Jeruzalėje nebūta ir politiniame lygmenyje. Juk tai pakenktų santykiams su ultraortodoksinėmis partijomis, kurios jau nuo seno lemia jėgų pusiausvyrą formuojant koaliciją. Tik vieną savaitgalį du tūkstančiai sekuliarių ir nuosaikiai religingų izraeliečių Jeruzalėje protestavo prieš šiame šventajame mieste klestintį religinį paternalizmą. Kneseto narys Nitzanas Horowitzas iš kairiosios „Meretz“ partijos pareiškė, jog jeigu sekuliarių žydų laisvė bus varžoma Jeruzalėje, netrukus šitai išplis ir po visą šalį. Sykiu jis išreiškė nepasitenkinimą sekuliarių Jeruzalės kvartalų (kaip antai Kiryat Juvel) pasiglemžimu, kuris vyksta juose kuriantis šimtams ortodoksų šeimų.

Jeruzalėje ortodoksai sudaro trečdalį iš veik 800 tūkstančių gyventojų. Miestui įgyjant vis stipresnį religinį charakterį, daugelis gyventojų jau pasitraukė į kosmopolitiškumu garsėjantį Tel Avivą. Netgi sekuliarus miesto meras ir milijonierius Niras Barkatas, kuris buvo išrinktas dėl pažadų paversti miestą tinkamu gyventi visiems Izraelio piliečiams, nesugebėjo sustabdyti šio proceso. Tas, kas ryžtasi per šabą pravažiuoti pro religinį kvartalą, turi ruoštis būti apmėtytas akmenimis.

Orit Kamir, viena iš Izraelio Žmogaus teisių centro vadovių, kritikuoja abejingumą, su kuriuo buvo sutikta ortodoksų sukelta sumaištis ir kontraversiškas teisingumo ministro pasisakymas. Ji ragina užimti atitinkamą poziciją. Žydų teisėje Kamir įžvelgia intriguojančią studijų temą, tačiau taikyti ją praktiškai jai neatrodo nei demokratiška, nei liberalu, nei pagaliau sionistiška. Pasak Kamir, žydų teisė remiasi metafiziniais šaltiniais ir negerbia individualios autonomijos. Kamir mano, kad jeigu religiniai įstatymai Izraelyje taptų valstybine teise, tada šalis netrukus taptų žydiška Irano versija.

Pagal Neue Zuercher Zeitung parengė Dangė Vitkienė