Lietuvos mokslo sistema ir akademinė bendruomenė sprendžia problemas, kurios nėra svetimos pasaulio akademinei bendruomenei. Savaitraštyje Atgimimas 2008 m. liepos 4–10 d. Nr. 26 (994) paskelbtas Tarptautinės matematikų sąjungos atliktas tyrimas Citavimo statistika ir spaudos pranešimas, kuriuo pasaulio akademinė bendruomenė perspėjama dėl perdėto pasikliovimo bibliometriniais mokslo darbų vertinimais. Panašūs tyrimai ir perspėjimai nuolat kartojasi. Įvairiuose pasaulio mokslo bendruomenės informaciniuose leidiniuose pasklido naujo ES finansuojamo tyrimo rezultatų komentarai. Žurnalas Public Library of Science (PLoS) ONE 2010 m. balandžio 21 d. paskelbė D. Fanelli atlikto tyrimo rezultatus, rodančius, kad didėjanti konkurencija ir būtinybė publikuoti kuo daugiau tyrimų gali turėti įtakos tyrimų kokybei, nes mokslininkas priverstas bet kuria kaina gauti „publikuotiną“ rezultatą (angl. publish or perish).

Mokslo darbų vertinimo problemos – tik geriausiai matoma mokslo sistemos problemų ledkalnio viršukalnė. Šiame straipsnyje apžvelgiamos, mūsų nuomone, svarbiausios Lietuvai problemos ir būdai, kaip siekiama jas spręsti užsienyje. Be to, bandoma suformuluoti tas veiklos kryptis, kuriomis turėtų rūpintis mūsų akademinė bendruomenė. Kadangi mokslo vertinimas priklauso nuo požiūrio į mokslą, aptartina mokslo samprata.

Kas yra mokslas?

Svarbios dvi sąvokos mokslas reikšmės. Pirma, mokslas – socialinė institucija, apimanti mokslinę veiklą vykdančių žmonių bendruomenę, turinčią savą socialinę ir ekonominę struktūrą. Mokslą kaip instituciją sudaro ne tik mokslininkai, akademinės draugijos, mokslo institutai ir universitetai, bet ir mokslininkų mąstymo būdas, įpročiai, tradicijos. Tai sritis, kurią tiria mokslo sociologija. Mokslas kaip socialinė institucija toliau aptariamas kaip mokslo politikos tyrimų objektas.

Kitu požiūriu mokslas yra žmonių intelektinė veikla, kurios tikslas – suprasti ir paaiškinti tikrovės reiškinius. Nuo kitų panašų tikslą turinčių intelektinės veiklos sričių (meno, religijos) mokslas skiriasi savo metodais. Siekiant objektyvių žinių apie tikrovės reiškinius, moksliniai tyrimai grindžiami racionaliais samprotavimais, stebėjimais ir eksperimentais. Taigi mokslas apibūdinamas remiantis žmogaus veiklos tikslais ir tikslo siekimo būdais.

Apibūdinant mokslą minėtinas visuomenės poreikių tenkinimo tikslas. Paprastai neabejojama, kad mokslas tarnauja visuomenės vystymuisi, be to, kartais manoma, kad tai – pagrindinis mokslo tikslas. Vis dėlto pradinis objektyvių žinių apie tikrovę kaupimo etapas – intelektinė veikla, nesiejama su jokia praktine nauda, vertybėmis ir visuomenės tikslais. Ši mokslo samprata sietina su F. Baconu, I. Newtonu ir XVIII a. švietėjais. Iš esmės tai akademinėje bendruomenėje dominuojantis požiūris, kurį vadinsime žinojimo siekio (angl. pursuit of knowledge) doktrina.

Ši doktrina buvo ir yra kritikuojama postmodernizmo, mokslo sociologų, kai kurių mokslo istorikų, daugelio atvirai antimokslinio judėjimo atstovų. Tokia visuotinė kritika lyg ir patvirtina, kad mokslas turi fundamentinių savo veiklos pagrindimo problemų. Lietuvoje ši kritika pakankamai gerai žinoma ir mokslo politikos kontekste (žr. Z. Norkus. Akademinis mokslas ir demokratija. Politologija, 2001, 4(24), p. 3–52). Labai įdomią žinojimo siekio doktrinos kritiką ir – o tai dar svarbiau – lygiavertę alternatyvą jai siūlo Nicholas Maxwellas (žr. From Knowledge to Wisdom. 2007, Second edition). Kai kuriuos jo darbus galima rasti mokslo filosofijos elektroniniame preprintų archyve http://philsci-archive.pitt.edu.

N. Maxwellas pastebi, kad mokslas, siekdamas objektyvios tiesos, remiasi vertybinėmis nuostatomis to nepripažindamas ir šį reiškinį vadina mokslo neuroze. Jo įsitikinimu, standartinį empirizmą turėtų pakeisti tikslo orientuojamas empirizmas. Žinojimo paieškos prioritetą turėtų keisti išminties paieška ir plėtra neatsisakant mokslui būdingo racionalumo metodų, išmintį suprantant kaip gebėjimą suvokti žmogaus gyvenimo vertybes; išmintį, greta žinojimo, supratimo ir technologinės pažangos, apimančią ir daugelį kitų dalykų. Pagrindinis civilizacijos tikslas turėtų būti siekis išmokti kurti geresnį pasaulį. Šią doktriną vadinsime išminties siekiu (angl. pursuit of wisdom). Žinojimo siekis ir išminties siekis nėra antagonistinės doktrinos – jos turi ir bendrą sankirtą apimančią objektyvios tiesos paiešką racionaliais metodais.

Daug kas moksle įžvelgia ne tik intelektualias, bet ir socialines bei etines problemas. N. Maxwellas įrodinėja, kad dėl visų šių problemų kalta mokslo filosofija. Akademinė bendruomenė turėtų kelti revoliuciją – keisti ne tik mokslo tikslą, bet ir patį mokslą. Reikia atvirai pripažinti, kad mokslas daro metafizines, vertybines ir politines prielaidas, todėl iš principo yra problemiškas. Maxwellas rašo: ,,Jei akademinė bendruomenė pripažins ,,nuo žinojimo prie išminties“ argumentą ir pradės viską keisti, gali atsitikti taip, kad tie, kurie imasi vėzdo, bus gamtos ir socialinių mokslų atstovai, taip pat tie, kurie rūpinasi socialine politika, tarptautine politika ir aplinkos apsauga, bet ne filosofai, [mokslo] istorikai ar mokslo filosofai. Jei kada nors įvyks filosofijos revoliucija, manau, filosofai apie tai išgirs paskutiniai“ (žr. From Knowledge to Wisdom. 2007, Second edition, p. 308).

Svarbiausia kliūtis akademinėje bendruomenėje, anot Maxwello, tos bendruomenės pasidalijimas į mokslo racionalistus ir į meną linkusius romantikus. Apie juos dar 1964 m. rašė C. P. Snow. Išminties siekimo doktrina gali būti priimta ir realizuojama tik jungiant racionalizmą ir romantizmą. Be abejo, Lietuvos akademinė bendruomenė nėra tokio pasidalijimo išimtis. Tačiau analogiškas pasidalijimas mūsų šalyje įgijo dar ir institucinę formą. Naujojo LR mokslo ir studijų įstatymo 13.3 punkte rašoma, kad Lietuvos mokslo tarybą (LMT) sudaro LMT valdyba, Mokslo fondas ir du ekspertų komitetai: Humanitarinių ir socialinių mokslų (HSM) komitetas ir Gamtos ir technikos mokslų (GTM) komitetas. Šie komitetai svarbiausius jiems priskiriamus klausimus sprendžia atskirai, o sprendimus paprastai priima bendrame posėdyje. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, mokslo darbų vertinimo atveju, sprendimai susideda iš dviejų dalių. Atrodo, toks suskaidymas buvo neišvengiama būtinybė siekiant konstruktyvaus darbo.

Institucinis mokslo padalijimas į HSM ir GTM Lietuvoje sudarė sąlygas dar vienai problemai: matematika, o kartu ir matematinė statistika, matematinė ekonomika, ekonometrija ir daugelis kitų dalykų ribojama nuo socialinių mokslų. Taip atsitiko ir todėl, kad Lietuvoje naudojamoje mokslų klasifikacijos sistemoje matematikos kryptis yra fizinių mokslų srities dalis. Tai – mokslo istorijos ir realybės ignoravimo padarinys. Gamtos mokslai tiria fizinę tikrovę naudodami eksperimentą, o to niekaip nepasakytume apie matematiką. Be to, nuo XIX a. matematikos tyrimo objektas ima tolti nuo fizinės tikrovės tuo požiūriu, kad matematikos pagrindų ieškoma ir randama logikoje. Matematika palaipsniui tapo mokslu apie sąvokas. Beje, iki šiol vidurinėje mokykloje matematika pristatoma kaip mokslas apie skaičius ir figūras, siejama su skaičiavimo technikos įvaldymu. Tai požiūris, atspindintis tokią matematiką, kokia ji buvo dar iki XIX a., ir požiūris kurio laikosi didžioji akademinės bendruomenės dalis (žr. R. Norvaiša. Matematika, visuomenė ir mokslo politika. Mokslas ir technika, 2009, p. 11, 12).

Dar labiau nei akademinė bendruomenė, Maxwello siūlomos išminties siekio doktrinos realizavimu turėtų būti suinteresuota visa visuomenė. Šios doktrinos pagrindas – mokslo problemų ir galimų jų sprendimo būdų įvertinimas atsižvelgiant į galimus padarinius civilizacijai. Atrodytų, taip daroma jau dabar, kai valdžia pasitelkia mokslininkus spręsti, pavyzdžiui, viešosios politikos klausimus. Deja, tai daroma taip, kad mokslininkams nelieka galimybės kritikuoti valdžios sprendimus ar pasiūlyti geresnes alternatyvas. Tokiais atvejais akademinė bendruomenė netenka intelektinės nepriklausomybės.

Dar svarbiau nei intelektinė nepriklausomybė, išminties siekio doktrinos požiūriu, politikos tyrimuose turi būti atsižvelgiama į tai, kas mums vertingiausia gyvenime ir yra svarbu visai žmonijai. Maxwello nuomone, kiekviena valstybė savo universitetų sistemoje galėtų sukurti akademinę šešėlinę vyriausybę, prisidėdama prie valstybės valdymo virtualiu būdu, siūlydama politikos ir teisės sprendimus, kurie niekaip nebūtų susiję su valdžios turėjimu ir korupcija. Tikėtina, kad tikroji ir virtualioji valdžios tokiu būdu palaipsniui išmoks pasinaudoti naujomis tobulėjimo galimybėmis.

Akademinė bendruomenė Lietuvoje turėtų aktyviau reikšti savo požiūrį visais su mokslu susijusiais klausimais, siekti panaikinti mokslo dalijimą į HSM ir GTM, aktyviai įsitraukti į dialogą tarpusavyje ir su visuomene.

Mokslo politika

Mokslo politika – viešosios politikos dalis, susijusi su mokslo finansavimu. Mokslo politika išreiškia valdžios veiklą, susijusią su mokslu, ir tos veiklos motyvaciją. Prielaidos apie mokslo funkcijas visuomenėje ir mokslo tikslus svarbios formuojant mokslo politiką. Mokslą laikant veikla, susijusia tik su visuomenės ekonominių poreikių tenkinimu, lemia neišvengiamai mokslo politiką, atsižvelgiančią tik į ekonominę naudą, kurią mokslas duoda visuomenei. Šį teiginį iliustruosime Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) veiklos apžvalga remdamiesi Benoît Godino tyrimų rezultatais, pateiktais interneto svetainėje http://www.csiic.ca.

Godino vertinimu, mokslo politika aktyviai vykdoma ne mažiau kaip 60 pastarųjų metų pradedant JAV. Nuo 1961 m. mokslo politikos formavimo iniciatyvą perėmė EBPO, teikdama rekomendacijas šalims organizacijos narėms (Lietuva nėra EBPO narė, tačiau siekia ja tapti). Šiuolaikinis politikos diskursas turi sąvokų sistemos (angl. conceptual framework) pavidalą. Sąvokų sistema sutvarko ir interpretuoja realybę, suteikdama jai norimą prasmę. Tai būdas perduoti nacionalinės politikos vykdytojams supaprastintą politikos analizės požiūrį naudojant metaforas ir vaizduotę. Godinas išskiria tris svarbiausias pastaruoju šimtmečiu naudotas sąvokų sistemų kartas.

Pirmąją sąvokų sistemų kartą sudaro dvi sąvokų grupės. Pirmoji – kultūrinis atsilikimas, vaizdingai išreiškiantis teiginį, kad visuomenė atsilieka prisitaikydama prie eksponentiniu greičiu didėjančio technologinių atradimų srauto. Antroji – tiesinis inovacijų modelis, išreiškiantis požiūrį, kad mokslo rezultatų diegimas vystosi eilės tvarka: pirmiausia atliekami fundamentiniai tyrimai, po to vyksta taikomieji tyrimai, o procesas baigiasi mokslo pasiekimų praktiniu realizavimu. Kiekviena iš šių ir kitame paragrafe paminėtų sąvokų sistemų numato tam tikrą mokslo politikos tikslą.

Antrosios kartos sąvokų sistemų esmę sudaro požiūris, kad tarp mokslo išsivystymo ir ekonomikos plėtros yra tiesinė priklausomybė, t. y. kuo daugiau remiamas ir finansuojamas mokslas, tuo greitesnis ekonomikos augimas ir pramonės konkurencingumas. Šią tiesinę priklausomybę pakeitė sisteminis požiūris į visuomenę. Sisteminis požiūris arba netiesinė priklausomybė teigia, kad ryšiai tarp sistemos elementų sukuria naują kokybę. Šias idėjas išreiškia sąvokų sistemos, pavadintos nacionaline inovacijų sistema, žinojimo visuomene ir informacine visuomene.

EBPO vykdomo projekto nekvestionuojama prielaida: mokslas, technologijos ir inovacijos – naudingos visuomenei. Remiantis šia prielaida, mokslas ir technologijos turi būti kontroliuojami (skatinami). Siekiant standartizuoti statistikos apžvalgas, organizacija 1962 m. parengė pirmąjį metodologinį žinyną Frascati manual. Žinyne apibūdintos sąvokos, leidusios spręsti tokius politikos uždavinius kaip mokslo resursų paskirstymas, balanso tarp galimų alternatyvų ir prioritetų nustatymas, mokslinių tyrimų efektyvumas. Viena pagrindinių EBPO mokslo politiką lemiančių statistikų – išlaidų mokslinei tiriamajai veiklai santykis su BVP.

Daugiau kaip dešimtmetį siekiantis išsiaiškinti kiekybinius mokslo vertinimo aspektus, Godinas naujausioje savo knygoje The Making Science, Technology and Innovation Policy: Conceptual Frameworks as Narratives, 1945–2005, daro tokias išvadas:

(1) sunkiausia EBPO projekto dalis – mokslo ir technologijų poveikio visuomenei ar ekonomikai tyrimas; iki šiol nėra sąvokų, apibūdinančių mokslo socialinį poveikį;

(2) mokslo politikos poveikis vertinamas tik ekonominiu požiūriu, o socialinis mokslo poveikis visiškai netiriamas.

Kadangi socialinis mokslo poveikis priklauso nuo visuomenės išsivystymo lygio, tokį tyrimą turėtų organizuoti ir vykdyti kiekviena valstybė atskirai.

Lietuvos mokslo politiką apibūdinančiose knygose Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga (2001), Lietuvos mokslo politika Europos kontekste (2002) nacionalinę specifiką išreiškiančių tyrimų nesiūloma. Priešingai – Baltojoje knygoje (p. 137) rašoma, kad ,,Lietuvos MTP politika turėtų būti analogiška ES politikai, bet orientuota į mažesnius mūsų mastelius ir būtinybę įsitraukti į tarptautinę tyrimų sistemą“. Šis sakinys atspindi bendrą abiejų knygų nuostatą nedvejojant sekti EBPO siūlomos ir ES šalių vykdomos mokslo politikos pėdomis. Realiai Lietuvoje vykdoma mokslo politika turi ir tą bruožą, kad dažnai be jokio tyrimo ir padarinių analizės kitų šalių mokslo sistemos elementai perkeliami neatsižvelgiant į galbūt visiškai skirtingą nacionalinę aplinką.

Lietuvos mokslo politikos problemas turėtų tirti nuo vyriausybės nepriklausomas ir biudžeto lėšomis finansuojamas mokslo institutas, tyrimą vykdantis pagal visus mokslinius standartus. Taip pat turėtume parengti naują Lietuvos mokslo Baltąją knygą.

Mokslo darbų ir akademinės veiklos vertinimas

Tai, kad mokslinių tyrimų finansavimas ir akademinė karjera siejami su kiekybiniu mokslo darbų vertinimu, problema ne tik Lietuvoje. JAV mokslo kontekste tamsioji konkurencijos moksle pusė atskleidžiama M. S. Anderson ir kt. straipsnyje The Perverse Effects of Competition on Scientists‘ Work and Relations. Science and Engineering Ethics (2007) 13, p. 437–461. Deja, Lietuvoje šie reiškiniai vertinami vienareikšmiškai: konkurencija mokslo srityje yra neabejotina siekiamybė, o pakankamai didelis straipsnių skaičius tam tikrą cituojamumo rodiklį turinčiame žurnale laikomas mokslo darbo kokybės įrodymu.

Nėra bendro visam mokslui tinkamo mokslo kokybės apibrėžimo, nėra ir visuotinai priimto supratimo, kas yra mokslas. Ekspertinis atitinkamos srities specialistų vertinimas – pagrindinis mokslo darbo kokybės įvertinimo būdas. Tradiciškai toks vertinimas atliekamas recenzuojant publikuojamus darbus. Kaip rodo daugybė mokslo istorijos pavyzdžių, pateikiamų Donald Gillies knygoje How Should Research be Organized ? (2008), recenzavimas taip pat nėra patikimas kokybės vertinimo būdas. Todėl užsienio akademiniai žurnalai imasi iniciatyvos taikyti naujus patobulintus recenzavimo būdus. Lietuvoje pasirinktas kitas kelias – konstatavus kai kurių žurnalų netinkamą recenzavimo praktiką, įvestas reikalavimas darbus publikuoti tam tikros kategorijos žurnaluose. Tokiu būdu straipsnio kokybė pakeičiama žurnalo cituojamumo rodikliu. Dar vienas tokio žingsnio padarinys tas, kad akademinis publikavimas nebesutampa su mokslo idėjų ir rezultatų plėtra (žr. A. Konickis. Mokslinės spaudos paradoksai. Eidos, 2003 03 28).

Mokslui tampant vis labiau priklausomu nuo šalies biudžete skirstomų lėšų, mokslo darbų vertinimo problema tapo aktuali visame pasaulyje. Dėl šios priežasties Europos Komisija šiais metais paskelbė grupės ekspertų parengtą mokslo darbų vertinimo metodų apžvalgą (Assessing Europe‘s University-Based Research). Pripažįstama, kad egzistuoja daugybė mokslo darbų rangavimo ir vertinimo sistemų, tačiau kartu abejojama, kad bent viena iš jų tinkama visai mokslo krypčių, mokslo darbų ir universitetų tipų įvairovei, taip pat visiems įmanomiems rangavimų ir vertinimų tikslams.

Kita vertus, siūlomi nauji akademinės veiklos organizavimo ir vertinimo principai, kurie dar niekur nebuvo išbandyti arba dar nėra visuotinai pripažįstami. Pavyzdžiui, mokslo filosofas D. Gillies minėtoje knygoje How Should Research be Organized ? (2008) atskleidžia Jungtinėje Karalystėje (JK) naudojamos sistemos trūkumus ir siūlo naują vertinimo sistemą. (Autoriaus teigimu, jo pasiūlyti principai jau buvo realizuoti.) Aptartinos šio darbo pagrindinės idėjos praleidžiant argumentus, kuriuos autorius grindžia mokslo istorijos pavyzdžiais.

JK M. Thatcher iniciatyva 1986 m. pradėta nauja mokslo organizavimo ir vertinimo sistema Research Assessment Exercise arba RAE. Svarbiausia šios sistemos dalis – ekspertinis vertinimas. Tačiau tokio vertinimo trūkumas tas, kad net ir ekspertas gali suklysti vertindamas darbą neigiamai. Įdomi pastarojo trūkumo interpretacija naudojant statistikos terminus: pirmos rūšies klaida ir antros rūšies klaida [DG; 35 p.]. Tarkime, vertinant mokslo darbą daroma pirmos rūšies klaida, kai nusprendžiama nefinansuoti darbo, kuris būtų davęs puikių rezultatų, jei būtų finansuojamas. Vertinant mokslo darbą daroma antros rūšies klaida, kai nusprendžiama finansuoti darbą, kuris niekada neduos gerų rezultatų. Gillies teigia, kad RAE sistema padeda išvengti tik antros rūšies klaidų, kai vertinimo tikslas turėtų būti finansavimo efektyvumas, pasiekiamas neperspektyvių projektų finansavimą perduodant vertingiems projektams finansuoti. Mokslo istorijos pavyzdžiai rodo, kad pirmos rūšies klaida, kai nefinansuojama gera idėja, gali turėti labai skaudžių padarinių. Pastebėtina, kad Lietuvoje vis dar naudojamas „bazinis finansavimas“ apdraudžia mus nuo pirmos rūšies klaidų.

Rašydamas apie bibliometrinių rodiklių naudojimą vertinant mokslo kokybę, Gillies spėja, kad turėtų susidaryti „citavimo klubai“, kai autoriai cituoja vienas kitą siekdami pagerinti bibliometrinius rodiklius. Kita vertus, aukšto cituojamumo galima tikėtis dirbant su populiariomis temomis ir vengiant rizikingų mokslinio tyrimo projektų. Vadinasi, įprastinė mokslinio darbo motyvacija, kai siekiama spręsti ypač sudėtingas ir todėl sėkmės požiūriu rizikingas mokslo problemas, yra iškreipiama. Ironizuodamas autorius siūlo tokią vertinimo sistemą vadinti „vidutiniškų tyrimų sistema“ (The Research Mediocrity Framework).

JK (kaip ir Lietuvoje) akademinė karjera tiesiogiai priklausoma nuo mokslinių tyrimų rezultatų visą gyvenimą. Norint pasiekti aukščiausią karjeros laiptelį dėstant ar administruojant, būtina nuolat vykdyti mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, sporto srityje tokia situacija reikštų, kad treneris privalo aktyviai sportuoti iki savo karjeros pabaigos, o periodiškai vykdomas trenerio darbo vertinimas priklausys nuo jo sportinių pasiekimų. Gillies siūlomo vertinimo esmė – pripažinimas, kad mokslo sistemai funkcionuoti svarbūs ne tik moksliniai tyrimai ir tokių tyrimų rezultatų (mokslo darbų) vertinimas, bet ir visos akademinės veiklos organizavimas bei vertinimas. Autorius akademinę veiklą skirsto į tris dalis: 1) dėstymas, 2) moksliniai tyrimai ir 3) mokslo organizavimas. JK dėstymas palyginti su moksliniais tyrimais yra mažiau prestižinė veikla. Ne todėl, kad dėstymas būtų mažiau įdomus darbas, bet todėl, kad dėstytojo karjeros aukščiausiai pakopai, t. y. profesoriaus pareigoms pasiekti privalomi tam tikri rezultatai mokslinio tyrimo veikloje. Moksliniai tyrimai privalomi bet kurioje akademinės veiklos dalyje, jei norima pasiekti aukščiausią karjeros laiptelį. Lietuvoje dėl tų pačių priežasčių universitetų mokslininkai neigiamai žiūri į institutuose dirbančius mokslininkus, nes pastarieji turi palankesnes sąlygas moksliniams tyrimams, o visi vertinami lyg ir panašiai – pagal mokslo darbus.

Pripažįstant visų akademinės veiklos rūšių svarbą, Gillies siūlo pačiam mokslininkui spręsti, kuri iš trijų jo akademinės veiklos rūšių svarbiausia ir kuriai jis skirs daugiausia laiko. Mokslininkas turėtų būti vertinamas tik pagal pasirinktos veiklos rūšies pasiekimus. Be to, kiekvienas mokslininkas privalėtų dalyvauti kiekvienoje iš akademinės veiklos rūšių. Taip vertinant gerokai sumažėtų biudžeto išlaidos, skiriamos mokslo darbų vertinimui administruoti. Antra, minėtoji pirmos rūšies klaida turėtų išnykti. Trečia, finansavimo priklausomybė nuo dėstymo kokybės pagerintų mokslinių tyrimų kokybę.

Lietuvos kontekste Gillies siūlymas aktualus ir dėl valdžios vykdomos aukštojo mokslo reformos. Kadangi reformos tikslas – studijų kokybės gerinimas, rimčiausia reformos dalis galėtų būti dėstymo kokybės vertinimo organizavimas. Be to, nuolatinis dėstymo kokybės vertinimas galėtų atsakyti į klausimą – ar pasiektas reformos tikslas? Šiuo metu vykdomas dėstymo kokybės vertinimas yra paviršutiniškas ir nėra tiesiogiai siejamas su institucijos finansavimu. Paradoksalu tai, kad vykdomos reformos dėmesys sutelktas ne į dėstymo kokybės vertinimą, bet į mokslo darbų vertinimą. Be abejo, daroma prielaida, kad gebėjimas kokybiškai vykdyti mokslinius tyrimus turi garantuoti to žmogaus kokybišką dėstymą. Nereikia didelės akademinės patirties norint suvokti, kad ši prielaida nėra universaliai teisinga.

Akademinė veikla nėra vien tik moksliniai tyrimai, dėstymas ir mokslo administravimas. Labai svarbi akademinės veiklos dalis – konsultavimas ir ekspertinė veikla. Šių metų gegužės 1 d. Respublika publikavo apskritojo stalo diskusijas apie tai, kodėl neišnaudojame savojo intelektinio potencialo pirkdami konsultacijas iš užsienio. Diskutantai (A. Stankaitienė, Z. Duchovskienė, Ž. Padaiga ir V. Gontis) atkreipė dėmesį į tai, kad ministerijų skelbiamuose konkursuose mūsų mokslininkų pasyvumą „...galima paaiškinti ir tuo, kad užduotis, keliama mokslininkams, yra visai kitokia.  Jie turi kurti intelektinę produkciją – rašyti straipsnius žurnaluose, monografijas, užsiimti patentuotais dalykais ir t. t. Juk pagal tą produkciją bus vertinama mokslo įstaiga, o Švietimo ir mokslo ministerija skirs lėšų.“

Mokslininkų konsultavimo nevertinimas – ne tik Lietuvos mokslininkų problema. Iš esmės tą patį teigia JK įsikūrusio Klimato pokyčių tyrimo centro direktorius M. Hulme. Centro leidinyje Tyndall Centre (2006, p. 6) jis rašo: „Už mokslinio straipsnio publikavimą Nature ar Science autorius gauna kur kas didesnę naudą, nei už žodinį liudijimą, padarytą jį pakvietus į Parlamento komitetą. Akademinėje įstaigoje pirmoji veikla greičiausiai turės didesnį poveikį mokslininko karjerai, nei antroji. Kai tuo tarpu poveikio sprendimų priėmimui atžvilgiu antroji veikla gali būti daug reikšmingesnė.“

Tai rodo, kad akademinės veiklos vertinimas ir mokslo sistema apskritai turi panašias problemas skirtingose pasaulio šalyse. Kiekviena šalis turi spręsti savo problemas, rinkdamasi iš daugybės alternatyvų ir galbūt kurdama naujus būdus. Šio darbo negali atlikti valdžios institucija ar jos suburtas padalinys, nes valdžia turi spręsti savo problemas ir kuo greičiau. Tą darbą gali ir turi atlikti akademinė bendruomenė atvirų diskusijų keliu. Lietuvos mokslininkų sąjunga 2009 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Seimą ir visuomenę siūlydama pradėti kurti mokslo ir studijų politikos formavimo mechanizmą, atitinkantį Konstituciją ir grindžiamą demokratiniu interesų grupių atstovavimu ir partneryste. Vyriausybė turėtų ne tik sudaryti sąlygas, bet ir skatinti akademinę bendruomenę dalyvauti formuojant mokslo politiką, kaip tai numatyta Lietuvos parlamentinių politinių partijų susitarime dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų 2007 m. birželio 14 dieną.

Lietuvos mokslininkų sąjunga kviečia akademinę bendruomenę pasisakyti akademinės veiklos vertinimo klausimais, rudenį planuoja surengti mokslo politikos problemoms aptarti skirtą konferenciją.

 ,,Mokslo Lietuva“ Nr. 11, 2010 m. birželio 3 d.