Meno istorijos daktarė Irena Vaišvilaitė

Birželio 17 dieną oficialiai pristatytas spalvingas projekto „Vilnius- Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS) renginių katalogas, kuriame siekiama priminti svarbiausias šio projekto akimirkas. Kiek aprimus aistroms, patogus metas grįžti prie VEKS patirties apmąstymo. Ko galime pasimokyti iš padarytų klaidų? Kuo praturtėjome projekto metu? Kokius naujus impulsus gavo Vilniaus kultūrinis gyvenimas?

Bernardinai.lt siūlo pokalbių ciklą VEKS patirties apibendrinimo tema. Pirmoji mūsų pašnekovė meno istorijos daktarė Irena Vaišvilaitė.

Ar galima kalbėti apie tai, kad VEKS praturtino mūsų kultūrą? Daug triukšmo kilo dėl įvairių finansinių projekto aspektų, tačiau gal vis vien galime kalbėti ir apie pozityvias patirtis, kurias turime apmąstyti, api iniciatyvas, kurias verta toliau puoselėti?

Manau, kad tikrai galima. Svarbus dalykas, kas lieka po VEKS, tai atvirumo kultūroje patirtis. Tikrai ne visi sumanymai projekto metu buvo tobulai įgyvendinti, tačiau galime kalbėti apie atskirus sėkmės atvejus. Pavyzdžiui, kultūros naktis, kurios renginiuose vien pernai, kaip teigiama, apsilankė 100 tūkstančių žmonių, taip pat Gatvės muzikos renginiai. Tai nėra iniciatyvos, kurios siejamos su aukštąja, institucionalizuota kultūra, tačiau jos yra išsivadavusios ir iš sovietmečio paveldėto organizuotos saviveiklos tradicijų. Tai buvo naujos kultūrinės patirtys, iniciatyvos, kylančios „iš apačios“. Tai svarbi kultūros, kuri nėra vulgarizuota, nėra komerciškai popsinė, tačiau yra laisvo žmogaus raiška patirtis.

Mano įsitikinimu, šiandien labai svarbi kitokio, neschematiško kultūrinio kalbėjimo patirtis. Reikšminga tai, kad Vilniuje žmonės pastaraisiais metais visai nejučiomis įsisavino viešas erdves, kurios iki tol buvo tuščios. Tai skveras prieš Prezidentūrą, Tauro kalnas, Neries krantinė prie Baltojo tilto. Čia renkasi daugiausia jaunimas ir renkasi ne ekstremaliems potyriams, ne girtuokliavimui, bet buvimui kartu viešoje erdvėje. Tai laisvėjančios visuomenės ženklas.

Mane asmeniškai ypač gerai nuteikė praėjusių metų kultūros nakties patirtis. Vilniaus policininkai po jos pabrėžė, kad tai buvo saugiausia metų naktis sostinėje. Tikrai ne dėl to, kad būtų mobilizuotos policijos pajėgos, bet dėl gausaus žmonių dalyvavimo ir jų pozityvios nuostatos. Tame kontekste paprasčiausiai nebuvo vietos vandalizmui ar chuliganizmui. Labai viliuosi, kad pavyks pratęsti šią tradiciją.

Apibendrinant, galima teigti, kad VEKS pavyko užpildyti tuštumą, kuri egzistavo šalia profesionalios, institucionalizuotos kultūros. Pavyko pradėti kultūrą grąžinti į žmonių kasdienybę, į viešas erdves. Svarbiu pasiekimu man atrodo ir tai, kad būtent VEKS rėmuose religinė kultūra atrado savo vietą Vilniuje kaip visavertė kultūra. Pernykštės kultūros nakties metu šv. Jonų bažnyčioje vyko „Hildegardos iš Bingeno ekstazės“, taip pat renginiai vyko ir kitose Vilniaus bažnyčiose ir jie buvo pristatomi ne vien tik kaip estetinio pasigėrėjimo objektai, bet kaip autentiško religingumo išraiška. Kultūrai dar kartą buvo atvertos religinį turinį turinčios kontempliatyvios erdvės ir tai neabejotinai praturtino mūsų kultūrinį gyvenimą.

Netrūksta kritikų, teigiančių, kad VEKS nepavyko išryškinti europietiškojo kultūros dėmens, nepavyko praturtinti Vilniaus kultūrinės infrastruktūros. Kokie Jūsų vertinimai?

Pirmiausia, tenka pripažinti, kad Lietuvoje išlieka supriešinimas tarp „europietiško“ ir „lietuviško“. Net tarp kultūrininkų galima matyti baimę, kad kažkas ateis iš Vakarų ir mus užgoš. Beje, ir gana skeptiškai VEKS atžvilgiu nusiteikę R. Vilkaičio vadovaujamos Kultūros ministerijos atstovai ne kartą viešai teigė, kad esą turėtume pirmiausia remti „savus“, mums nereikia kažko iš Europos. Tokiuose teiginiuose slypi keistas egocentrizmas, įsitikinimas, kad egzistuoja kažkokia Europa, kuri egzistuoja atsietai nuo mūsų. Turime pagaliau suprasti, kad kultūriniu požiūriu turime kalbėti apie Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, o ne apie vienalytę Europos kultūrą. Turime pripažinti, kad tarp mūsų ir šių kultūrų yra daug kas bendro, kad kitų kultūrų nereikia nei pernelyg idealizuoti, nei demonizuoti. Kita vertus, galime sakyti, kad gal ir gerai, kad išryškėjo įvairios baimės ir stereotipai. Dabar aiškiau galime kelti klausimą – kiek mes save laikome europiečiais? Kaip mes patys save įsivaizduojame?

Vis dėlto pozityvu tai, kad VEKS rėmuose būta bandymų įveikti kultūrinį uždarumą, mūsų kultūros operatoriai turėjo galimybę geriau susipažinti su kultūriniais procesais kitose valstybėse. Mano požiūriu, geriausiai pavyko ne oficialiai suplanuoti kūrėjų ir užsienio renginiai, bet tos iniciatyvos, kurios kilo spontaniškai, kaip užsienyje kuriančių menininkų noras įsilieti į Europos kultūros sostinės renginių vyksmą.

Klausėte apie kultūros infrastruktūros formavimą... Deja, čia galima kalbėti apie VEKS nesėkmę, nepaisant rengėjų pastangų. Bene vienintelis tikrai sėkmingas projektas, kuris pasinaudojo VEKS impulsu, yra „Meno spaustuvė“. Tačiau šis projektas pradėtas anksčiau nei VEKS ir dar auginamas ir toliau. Klaida buvo tai, jog nebūta sąžiningos Vilniaus kultūrinės infrastruktūros analizės ir aiškios jos auginimo strategijos. Deja, būta ir keistų megalomaniškų užmojų. Be to miestas turėjo savo prioritetus, Kultūros ministerija – savo. Bandyta net atskiras gatves ar aikštes remontuoti, esą tai VEKS projekto dalis. Regis, galiausiai likome prie sukežusios geldos.

Ar po VEKS galima teigti, kad nėra gerai, kai tokio mąsto projektai yra inicijuojami valstybinių institucijų, kurios yra inertiškos ir sunkiai gali kontroliuoti procesus?

Dalis Vilniaus politikų VEKS suprato tik kaip galimybę spręsti miesto problemas už visos valstybės pinigus. Miestas kūrė projektus, kuriuos teikė finansuoti iš valstybės biudžeto. Kai parama ateina iš kito administracinio politinio lygmens, natūraliai prasideda nesusikalbėjimas dėl to, kas turi diktuoti taisykles, Manau, kad žymiai geriau, jei VEKS būtų likęs tik miesto lygmenyje ir nebūtų keistų bandymų rūpintis iš karto skirtingais dalykais. Pavyzdžiui, Lietuvos įvaizdžio užsienyje gerinimu.

Apskritai turėtume skatinti kultūros decentralizaciją. Man asmeniškai labai svarbi iniciatyva buvo su Lietuvos kultūros sostinės, kuria pirmieji tapo Zarasai, susiję renginiai. Pamatėme, jog su nedideliais finansais galima suteikti svarbius kultūrinius impulsus.

Ką gi, svarbiausia, jog sugebėtume mokytis iš praeities klaidų ir kartu puoselėti tuos kultūrinius daigus, kuriuos jau pavyko sudaiginti.

Kalbino Andrius Navickas