Kun. Vytenis Vaškelis. Jėzau, kuo Tave laikau?
Viešpatie, šio sekmadienio Evangelijoje Tu į keliamą klausimą: „Kuo mane laiko žmonės?“ (Lk 9, 18), lauki svarbaus atsakymo. Jei sakyčiau, kad Tu turi visas geriausias šv. Jono Krikštytojo ir visų kitų žmonijos dvasios milžinų savybes, dėl kurių Tavimi gėriuosi labiau nei jais visais, tai nieko tikra apie Tave nepasakyčiau. Bet kai Tau priskiriu beatodairišką ir mums - ribotiems Tavo kūriniams - iki galo nesuvokiamą pasiaukojančios meilės begalybę, net ir tada tarsi apgraibomis mėginu paleisti tiesos strėlę į dešimtuką.
Dažnai žmonės ignoruoja savo su Dievo Sūnumi esamo santykio klausimą, nes paprasčiausiai stokoja jų tikėjimą stiprinančių žinių. Jų pasąmonėje pasislėpusios mintys sufleruoja, kad Jėzus - kažkoks didis anksčiau buvęs istorinis veikėjas... Net jei žmonės teisingai pavadina Jėzų Dievo Sūnumi arba Mesiju, tai dar nereiškia, kad jie nuolat laiko Jį savo vieninteliu Viešpačiu, nuo kurio priklauso jų galutinis likimas.
Tačiau kai tikintysis su Jėzumi bendrauja maldoje ir bent retsykiais prisimena savo kilnias intencijas: visa, ką mąstau, sakau ir darau skiriu Tavo garbei, mano Viešpatie, ir mano artimo labui, tada tai yra nelyg degalai žmogaus širdies varikliui, kurio dėka dvasia vėl veržiasi aukštyn, o į ištižimą linkusiam kūnui suteikiamas naujas įsakmus impulsas nenukrypti iš Dievo apreikštos tiesos takelio.
Kai visa savo gyvenimo veikla išpažįstame Jėzų esant pačiu Viešpačiu Dievu, tada net ir suklysdami bei nusidėdami, - paradoksalu, bet tikra: Jėzų savaip pradžiuginame, nes Jis iškart žino, jog netrukus mes, neturintys blogos valios, ne tik tuoj gailėsimės, bet, malonei padedant, dar tvirčiau pasiryšime taisyti savo įpročius ir keisti motyvaciją. Taigi Dievas leidžia ir leis mums po nuodėmės našta suklupti, nes Jis iš anksto regi mūsų būsimos atgailos bei pasitaisymo palaimingus vaisius, kurie liudija, jog mumyse auga didžioji dorybių motina – nuolankumas.
Vienas išmintingas senolis (Šventosios Dvasios apšviestas) ėmė gyventi labai paprastai, nes atrado, kad tai atitinka jo vidinius lūkesčius. Jis juokėsi iš savo mokinių, kai mėgdžiodami jį šie irgi ėmė gyventi paprastai. „Kokia nauda kopijuoti mano elgesį, - sakydavo jis, - neturint mano motyvacijos? Arba perimti mano motyvaciją neturint ją kuriančios vizijos?“ Mokiniai geriau suprato jo žodžius, kai jis pasakė: „Argi ožka, užsiauginusi barzdą, tampa rabinu?“
Tiesa, niekas nedraudžia užsiauginti barzdą ar ilgus plaukus, kad galėtume (pagal savo subjektyvų įsivaizdavimą) būti ir išore panašesni į Kristų. Tačiau nepalyginti svarbesnės yra mūsų vidinės nuostatos. Jei jos daugiau ar mažiau atitinka mūsų Viešpaties minčių ritmą, tuomet esame veikiami Jo malonės, skatinančios mus suvokti, jog atsakyti į klausimą: „Kuo aš laikau Jėzų?“ yra tolygu pripažinti: juo daugiau savyje leidžiu dieviškoms tiesoms keisti mano įsitikinimus, tuo labiau Jėzų laikau absoliučiu savo gyvenimo Vadovu bei Valdovu, kuris (per maldos bei meditacijos priemones) taip stiprina mano tikėjimą, kad tolydžio persiimdamas Jo sektinu pavyzdžiu pajėgčiau vis dažniau bei laisviau dėl Jo atsižadėti savęs.
Pasak popiežiaus Benedikto XVI, atgaila yra vidinė egzistencinės laikysenos grąža, išėjimas iš dabartinės tendencijos, vedančios šalin nuo Dievo ir tik į save. Atgaila – tai apgrąža, išėjimas iš savęs, pasidavimas, esantis meilė ir savo ruožtu kaip sąlygą turintis tikėjimą ir kuriantis viltį.
Todėl kai Kristus mus kviečia kasdien patirti nuotykį – išsižadant savęs nešti Jo mums duotą kryžių, Jis trokšta drauge su kiekvienu iš mūsų nešti tą įvairių gyvenimo išbandymų kryžių. Savaime suprantama, kryžius negali neslėgti mūsų pečių, o kartais ir širdžių. Bet turėkime tikėjimą Dievu: absoliučiai viskas, kas nutinka mums, Jam tikrai yra žinoma. Todėl tereikia vienintelio dalyko: kiekvieną kartą, kai turime patirti kokį nors išmėginimą, tiesiog būtina (geriausia iš anksto) jį mintyse ir širdyje atiduoti Jėzui. Tada įvyks mažytis meilės stebuklas: mūsų našta mums bus lengviau pakeliama ir svarbiausia – paaiškės, kad Jis kaip pasimetusią avelę paėmė mane ant savo rankų, priglaudė prie savo Širdies ir... Pats mane pabučiavo.
Taigi jei Jėzų laikau Dievu, sau ir pasauliui sakau: Jis yra MEILĖ.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
>anpa.
negaliu atsistebėti Tamstos nenuoseklumu. "Esu bendravęs su daugybę konfesijų ir tikėjimų atstovų ir niekada man nekilo noras iš jų tyčiotis ar niekinti."Ir tuoj pat katalikų Bažnyčia prilyginama sovietiniams kolūkiams. O danų nevykėlis karikatūristas, išsityčiojęs iš Mahometo, apgailimas. Apsčiai ir daugiau prieštaravimų. O meilės- nė kvapo...
> vargšė didžioji žmonijos dalis, kuri neskaitė Urantijos knygos. Antraip sužinotų, jog yra amžiams pažuvusi be šio vienintelio kelio į išsigelbėjimą. Gerbiamasai Edma, jau net pavargau komentuodamas aiškinti, kad aš ne prieš krikščionybę - aš būtent pasisakau už tą absurdą, kuris atsiranda, kuomet įvairiausių religijų atstovai nurodo vienintelius kelius į išsigelbėjimą, tuo būdu tarsi gąsdindami savo pasekėjus, kad jie šiukštu nedrįstų ieškoti kito išėjimo į amžiną laimę. Atleiskite, tačiau ten, kur prasideda gąsdinimai klaidatikyste ir pragaru - aš pasitraukiu į šoną be jokių komentarų. Laimei, kad dar ne musulmonišame portale bendraujame, o tai gal ir man būtų, kaip tam vargšeliui danų karikatūristui, pasišaipiusiam iš Mahometo.
"Manoji evangelija galioja lygiai taip šiandien, kaip galiojo ir tuo metu, kada gyvenau žmogiškuoju pavidalu ir vaikščiojau po šitą nuostabią planetą tarp jūsų. O šiandien aš lygiai taip pritariu ir manojo apaštalo dar ir išplėstai mano evangelijai – Dievo Tėvystei, žmonių brolystei, ir visos kūrinijos brolystei.
Tai reiškia, kad visa kūrinija, visos visatos, visos jose gyvenančios asmenybės yra jums nusiteikusios draugiškai ir su meile, nes jos turi vieną vienintelį Tėvą, kuris yra ir mano Tėvas. Ir aš jus raginu, drąsiai atsigręžkite į Tėvą, kuris į jūsų pačių, ir kiekvieno, vidų yra atsiuntęs savo dalelę, savo gyvą dvasią. Ir tiktai šitoji žinia yra gyvasis mano kelias. Tik šitas kelias ir esu aš, nes Tėvas ir aš esame viena dvasioje, nors esame dvi atskiros asmenybės. Manoji asmenybės kategorija yra kilusi iš paties Tėvo ir iš Rojaus Trejybės Antrojo Asmens – Amžinojo Sūnaus, kurį jūsų bažnyčios hierarchai pateikia kaip mano asmenį. Aš esu atskiras ir kitas Dievo Sūnus. Bet su Tėvu ir su Amžinuoju Sūnumi mes esame viena dvasioje. Dėl to jūs turite atskirti mano asmenį nuo Amžinojo Sūnaus asmens, nors savojoje visatoje aš atstovauju jiems abiems.
Todėl žengdami gyvuoju keliu, žengdami per mane, per gyvą įtikėjimą į mano evangeliją, jūs ir žengiate link Tėvo. Ir tai yra vienintelis kelias, kuris veda pas Tėvą – gyvas įtikėjimas. Tačiau iki savo gyvo įtikėjimo yra daug mažesnių kelių, bet tuo pačiu ir klaidingesnių. ", Urantijos Knygos svetanė. Jėzus Kristus: KALBU JUMS VĖL
> apie pagrindinį dėsnį byloja visos pasaulio religijos, jei atmestumėte žmogiškuosius ir antraeilius faktorius jose. Apie tai byloja mūsų saulė, kuri šviečia visiems ir atiduoda savo energiją be išskaičiavimo ar skirstymo į blogus ar gerus.. Apie tai kalba tie, kurie pabuvę klinikinėje mirtyje sugebėjo grįžti atgal iš anapus. Apie tai žinome ir mes, kai žvelgiame į savo motinų akis. Jeigu jos dar atsimerkusios....
anpa, o iš kur Jūs žinote apie pagrindinį Visatos dėsnį? Perskaitėtė apie tai kokioje nors storoje knygoje?
Tai kuo tada Jūsų pasaka skiriasi nuo kun. Vaškelio pasakos? Tuo, kad saldesnė? :)
> kaip keista gauti ,,besididžiuojančio ateisto" etiketę (-: Nes, mano supratimu, aš ko gero turėčiau būti didesnis teistas nei daugelis šio portalo religinių straipsnelių autorių. Ta kritika yra tiesiog noras jums padėti išsivaduoti iš katalikiško dogmatizmo gniaužtų ir į dvasinę asmens raidą pažvelgti platesniu žvilgsniu. Esu bendravęs su daugybe konfesijų ir tikėjimų atstovų ir niekada man nekilo noras iš jų tyčiotis ar niekinti. Tiesiog matau, jog žmonijos veržimąsis savo dvasia yra užkoduotas mūsų genuose ir tai yra puiku. Tačiau puiku iki tol, kol atsiranda keistas religijų noras nurodyti VIENINTELĮ kelią ir VIENINTELĮ dievą dvasingumo link. Ar tai mormonų Džonas Smitas su savo auksinėmis lentelėmis, ar jehovistų vienintelis ir nepakartojamas Jahova, ar jūsų skelbiamas Jėzus. Šios abstrakcijos nėra savaime blogas dalykas, jei padeda žmonėms įveikti savo nepilnavertiškumo, egoizmo ir blogio apraiškas, tačiau tai jokiu būdu neturėtų būti baigtiniu apribojimu ir , anot autoriaus, ,,absoliučiu gyvenimo vadovu". Absoliuti galėtų būti tik meilė, pasireiškianti tuo, jog jei man kelyje nuleido padangą ar įvyko avarija, tai žinau, jog kažkas tikrai sustos ir padės man, nepriklausomai nuo to, kokiai konfesijai priklausytų ar būtų visiškas indiferentas. Katalikų bažnyčia, kaip ir sovietiniai kolūkiai - yra turtinga tradicijomis ir nekilnojamuoju turtu ant neteisingo fundamento pastatyta sistema, kuriai šiandien būtina pertvarka, norint, kad ji atsilieptų į naujus šiuolaikinio gyvenimo keliamus iššūkius. O senos katalikiškos archaikos griūtis tikrai nebus jokia mūsų tautos tragedija - anaiptol - pažvelkite į Norvegiją, kur visuomenė yra daugeliu atveju indiferentiška religijai - tačiau tai netrukdo čia gyvenantiems įvairių tautų atstovams sutarti ir būti bene labjausiai remiančia vargstančias tautas šalimi pasaulyje. Kuomet kolūkių pajininkai išsidalino fermas ir traktorius, vėliau suprato, kad pati kooperacija iš tiesų nebuvo pats blogiausias dalykas, tik pastatyta prievartos ir melo pagrindu. Tačiau, pakeitus fundamentus - statinys gali dar ilgai ir prasmingai tarnauti visuomenės dvasinio tobulėjimo interesams. Tad ir mūsų archaiškoji bažnyčia, ( deja,pavaldi Vatikano UAB'ui), iš tiesų galėtų tuos architektūros paminklus paversti jaunimo(ir ne tik) diskusijų, muzikavimo klubais, meditacijų ir kvėpavimo pratimų salėmis, galų gale parodų ir saviraiškos objektų vietomis, o ne krikštynų, laidotuvių, vestuvių ar nuobodžių viduramžiškų mišių formalumų išpildymo vieta. O visi sutanotieji, baigę tarpdiecezinę kunigų seminariją, galėtų baigti persikvalifikavimo kursus, kuriuose išmoktų naudingesnių visuomenei profesijų, užuot kilnoję vyno taures ir sekę saldžias pasakas apie nebūtus ir neregėtus dalykus. Juk nėra pavojingesnio dalyko ieškantiems, kai aklieji veda akluosius, nors įsivaizduoja, kad kažką mato.....
Man tai patinka, kai senovės žydų pasakų fanas juokiasi iš šešiapapių indėnų garbintojo (; Jūs chebra esat nuostabūs
"jau tokia saldi pasaka"... "Evangelija su visomis citatomis yra to laikmečio žmonių fantazijos vaisius"..."šis rašinėlis tampa pirmokėlio lygio" ....---- oi p. Anpa. Skaitant tokį komentarą pirma mintis, kad rašė savo išsilavinimu ir skepticizmu besididžiuojantis ateistas. Bet ne, komentaras žmogaus, kuris praeitame gyvenime galbūt buvo šuniukas Meškis. O kitame planuoja gimti - jei Anpos tikimas "dievas MEILĖ" susimylės - vėl "homosapiensu", jei ne - bent kokiu baltu arkliu. Tikėti reinkarnacija yra daug daug "rimčiau", negu Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų... Argi ne, p. Anpa?
Broliai kapucinai
anpa, jus nelabai supratote straipsnio, jei kalbate apie Jezaus fizini pazinima, jo isvaizda. is maldaknygiu, seminarijos, testamentu aprasymu mes tik suzinome APIE Jezu. butent tai ka autorius ir sako "Jų pasąmonėje pasislėpusios mintys sufleruoja, kad Jėzus - kažkoks didis anksčiau buvęs istorinis veikėjas... Net jei žmonės teisingai pavadina Jėzų Dievo Sūnumi arba Mesiju, tai dar nereiškia, kad jie nuolat laiko Jį savo vieninteliu Viešpačiu, nuo kurio priklauso jų galutinis likimas. " bet zinojimas APIE Jezu nera lygu Jezaus pazinimui. Dieva kiekvienas zmogus gali pazint maldoje. Dieva zmogus gali pazint kitame zmoguje (na, bent jau maza mazutele dalelyte Jo ten isvysti). Dieva zmogus gali pazinti savyje.