Dienraštyje „Wall Street Journal“ Čikagos universiteto teisės profesorius Richardas A. Epsteinas rašo, jog geriausias būdas ateityje užkirsti kelią naftos išsiliejimams yra priversti gavybos bendroves padengti visus dėl jų kaltės kilusius nuostolius ir neprileisti nė vienos tinkamai neapsidraudusios bendrovės prie naftos gręžimo bokšto.

„Mūsų apmaudas didėja su kiekvienu papildomu „British Petroleum“ naftos lašeliu, tekančiu į Meksikos įlanką, – teigia profesorius ir tęsia:

„Visi žinome, kad negalime įstatymu uždrausti aplinkos atžvilgiu rizikingų veiksmų, nebent nutartume sugrįžti į akmens amžių. Tačiau reikia visapusiškos teisinės strategijos, kad su ta rizika susitvarkytume. Strategija turi numatyti reguliavimą prieš faktą ir civilinę atsakomybę už prasižengimus bei baudžiamąsias sankcijas, jei reikia, po fakto.

Nuostolių atlyginimas būtinas tam, kad apsaugotume sutarčių su kaltinamaisiais nesudariusius žmones (bei jų kilnojamą ir nekilnojamą turtą) nuo žalos, tokios kaip oro ir vandens užteršimas. Teisinė sistema niekada neturėtų leisti suinteresuotosioms šalims pasilikti sau visas pajamas iš pavojingų veikų, kurios vienašališkai sudaro nuostolių kitiems.

Kaip tik todėl ištikimiausi laisvosios rinkos gynėjai turi ne tik pripažinti, bet tiesiog reikalauti, kad šiais atvejais būtų taikomos griežtos priemonės.

Pagrindinis klausimas čia liečia techniką – koks priemonių derinys prieš sankcijas ir po jų geriausiai atliks užduotį su mažiausiomis sąnaudomis?

Pirmasis derinio elementas turi būti aiški, nedviprasmiška, jokių išsisukinėjimų neprileidžianti garantijų sistema, priskirianti atsakomybę pavojingas operacijas vykdančioms šalims, be jokių atsiprašymų. Dėl to turime ypač saugotis, taikydami žalos atlyginimams lubas“.

Pvz., dabartinis JAV įstatymas naftos pramonei garantuoja, kad už kiekvieną incidentą ji turės sumokėti tik visas valymo išlaidas plius nedaugiau 75 milijonų dolerių. „Tie 75 milijonai – tai katino ašaros“, – rašo profesorius R. A. Epsteinas ir priduria, jog „laimei, įstatymas nuima lubas, jeigu incidentas kilo dėl „didelio aplaidumo ar piktavališkumo“ ar atsisakymo paklusti „federacinės valdžios potvarkiams dėl įrangos saugumo, konstrukcijos ar valdymo“.

Bendrovė „British Petroleum“ nereikalavo taikyti lubų, tik išreiškė pasirengimą patekinti „bet kokią teisėtą pretenziją“. Tai neturėtų stebinti, nes ligi šiol surinkti duomenys rodo, jog būtent dėl šių dviejų priežasčių – aplaidumo ir potvarkių nesilaikymo – ji pati išsisprogdino tas lubas.  

Tačiau, – tęsia R. A. Epsteinas – visiems būtų daug geriau, jeigu žalos atlyginimui lubų nebūtų ir jeigu iš naftos gavybos bendrovių, tiek didelių, tiek mažų, būtų reikalaujama pirktis draudimo apsaugą – iki dešimčių milijardų dolerių sumos, jei reikia, kai tik jos imasi operacijų pavojinguose vandenyse ar žemės plotuose.  

Griežta atsakomybės sistema ne tik laiduoja kompensacijas už rimtą žalą faktui įvykus. Ji tiesiog atskiria pelus nuo grūdų ta prasme, kad bendrovėms su menka saugios veiklos istorija tiesiog iš tolo neleidžiama priartėti prie naftos gręžimo bokštų.

Solidžios draudimo garantijos buvimas ar nebuvimas ko gero tiksliau atspindi rizikos kainą negu bet kokia tiesioginė valstybės kontrolė. Tik stiprūs, visiškai apdrausti ir įsipareigoję tvarkingai dirbti žaidėjai gali teikti paraiškas dėl leidimo vykdyti naftos gavybos operacijas“.  

[...] Dabartinė bendrovės „British Petroleum“ sukelta katastrofa kyla iš to, kad praradome orientaciją plėtodami bendrą energetikos ir aplinkosaugos politiką lieknesnės ir greičiau reaguojančios teisinės sistemos kontekste. Ši katastrofa – tai įrodymas, jog mums reikia keisti kursą“, – baigia savo straipsnį dienraštyje „Wall Street Journal“ teisininkas ir politologas R. A. Epsteinas.  

Kitą straipsnį apie tai, kaip aplinkosaugą ir daugelį kitų dalykų galima palikti gerai apsidraudusiai privačiajai rinkai, dienraštyje „New York Times“ paskelbė Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Edwardas L. Glaeseris.

Ką daryti, jeigu „ Meksikos įlankoje masiškai išsilietų nafta? Tradicinis libertaras argumentuotų, jog reguliavimo nereikia, nes civilinės teisės sistema privers gavybos įmonę atsilyginti už bet kokią žalą. O ką daryti, jei nuotėkis toks milžiniškas, kad įmonė neturi iš ko visų išlaidų apmokėti?

Libertaras atsakytų, jog įmonę reikėjo priversti sumokėti užstatą ar nusipirkti pakankamą kiekį draudimo bet kokiam įmanomam nuotėkiui padengti. Galbūt, bet tada valstybė turėtų reguliuoti draudimo sutartį ir draudiko resursus.

Nemažiau problemiška tai, kad libertaro sprendimas iš mūsų pareikalautų labai pasitikėti teismais. O juk žinome, kad teisėjai kartais paperkami, ir bet kokį teismą galima paveikti pasisamdant brangiausius advokatus:, – rašo ekonomistas   E. L. Glaeseris dienraštyje „New York Times“.