Pokalbis su sociologe iš Izraelio Eva Illouz apie jausmų kultą, tobulinimosi industriją, atsakomybės už savo sėkmes ir nesėkmes naštą bei psichologijos įtaką populiariajai kultūrai.

„Jeigu ne Freudas, Woody Allenas būtų paprasčiausias kvailys, o Tony Soprano – tiesiog gangsteris, ir nors žinotume Edipą, tačiau neturėtume Edipo komplekso“, – rašote savo naujojoje knygoje „Gelbstint moderniąją sielą“ (angl. „Saving the Modern Soul“). Tai skamba kaip pripažinimas. Ir vis dėlto Jūs kritikuojate psichologiją. Kokių priekaištų jai turite?

Aš nesu nusiteikusi prieš psichologiją kaip mokslą. Nepaprastai žaviuosi Sigmundu Freudu. Tačiau man nepriimtinas psichologinių teorijų savinimasis ir supaprastinimas, nesiliaujantis jų eskalavimas masinėje žiniasklaidoje. Psichologijos raida labai paradoksali. Aukštindama pagalbos modelį, ji sykiu skatina mus matyti save kaip kenčiančius subjektus. Tai ypač išryškėjo po 1968-ųjų, kai buvo iškelta savirealizacijos idėja. Nūnai individui tapo privaloma visiškai ir pilnai išsemti savo potencialą. Tačiau kas yra tas potencialas? Kažkas, kas turi būti realizuota. Paprastas paprastų žmonių gyvenimas staiga ėmė rodytis niūrus. Savirealizacijos idėja leidžia tau užčiuopti, kas tavęs netenkina ir tampa kančios šaltiniu, kuris daugiausiai glūdi pačiame tavyje. O nubrėžus naratyvinę liniją tarp vaikystės ir šiandienos dargi sukonstruojama tavo istorija, paaiškinanti šį stygių. Psichologija skatina aukos mąstymą.

Kaip toks psichologizavimas pasireiškia visuomenėje?

Protinės, emocinės ir psichologinės pagalbos idealas nuskurdino mūsų supratimą, kas yra psichika. Štai kad ir kalbant apie žmones, neturinčius partnerio. Krikščioniškoje kultūroje žmogus, apsisprendęs būti vienas, eidavo į vienuolyną ir pašvęsdavo savo gyvenimą Dievui. Psichologinėje kultūroje, kurioje intymumas laikomas būtinu dalyku protinei sveikatai, žmogus, atsisakantis emocinio intymumo, vertinamas kaip turintis sunkų psichikos defektą. Taigi, viena vertus, psichologija išlaisvina mus iš moralės gniaužtų. Nūnai netgi kriminalinis nusikaltėlis gali sulaukti atleidimo, nes vaikystėje nepatyrė motiniškos meilės. Tačiau sykiu šis padedantis sveikatos idealas daro mus neįgalius priimti tikrą kitoniškumą. Kas nesielgia pagal normas, labai greitai imamas laikyti sutrikusios psichikos. Protinės sveikatos koncepcija, kurią mes įsisavinome, pernelyg supaprastina mūsų supratimą apie tai, kokia sudėtinga ir įvairialypė yra siela.

Psichologija suteikė mums kalbą, idant galėtume kalbėti apie savo jausmus. Ji pirmiausia įgalino mus suvokti tam tikrus psichinius procesus. Ar gyvenimas buvo paprastesnis, kai mes dar nežinojome, kas su mumis dedasi?

Nesuprantamiems, iracionaliems dalykams anksčiau būdavo paliekama daugiau laisvos erdvės. Pateiksiu pavyzdį iš literatūros. Goethe Verteris nusižudo, nes beviltiškai įsimyli Šarlotę, tačiau toji jo meilė neįmanoma. Jeigu kas nors šiandien sumanytų nusižudyti dėl tokios priežasties, tam žmogui tuojau pat būtų pritaikytas psichologinis ir medikamentinis gydymas. Būtų išnagrinėta jo asmeninė istorija ir rasti įrodymai, kodėl jis yra psichiškai nestabilus, nusilpusio proto ir slegiamas depresijos.

Būtų parinkti žodžiai iš psichologijos žodyno.

Sakytume: Verteriui trūko savigarbos. Save mylintis žmogus niekada nesiimtų nieko panašaus. Tačiau nusižudyti kankinamam meilės romantikams reiškė tartum herojišką savęs teigimą. Daugelyje kultūrinių koncepcijų žmogus jaučiasi gyvas tik kančioje ir tik tokiu būdu pasiekia išmintį bei gyvenimo pilnatvę. Psichologija pakeitė šį supratimą. Ji padarė kančią nepakeliama ir nesuvokiama. Gyvenimas suvokiamas ne kaip struktūriškai sudėtingas ir prieštaraujantis mano valiai, kitaip tariant, pasaulis nebelaikomas priešišku. Šiandien kur kas priimtinesnė laimės koncepcija, kur kančios turi nebelikti, nes ji laikoma neišpildyto gyvenimo ženklu.

Anksčiau mes kreipdavomės į visagalį Dievą, šiandien kančios priežasties ieškome savyje pačiuose. Jūs rašote, kad psichoanalizė XX amžiaus pradžioje įgavo netgi išganymo religijos bruožų. Kokių pasekmių tai turėjo?

Tai užkrovė mums labai didelę naštą. Psichologija skatino idėją, kad mes patys esame atsakingi už savo likimą ir savo gyvenimą. Psichologija sykiu atrišo rankas politikai, kuri nuolatos bando iš naujo nustatyti ribą tarp individo ir politinių institucijų atsakomybės. Nūnai individas yra padarytas atsakingas už viską, kas jam nutinka, už viską, kas gera ir kas bloga. Gyvenimo lūžiai, kaip antai skyrybos ar atleidimas iš darbo, arba žmogų nuolat lydinčios nesėkmės traktuojamos kaip jo paties klaidos. Įdomu, kad stiprūs septinto bei aštunto dešimtmečių kolektyviniai judėjimai, kovoję už darbininkų, gėjų ir moterų teises, pranyko ėmus dominuoti psichologijai.

Psichologija kalta, kad šiandien esame tokie apolitiški?

Neabejotinai esama daugelio veiksnių, kodėl šiandien pasigendama stiprių politinių judėjimų. Tačiau aš esu įsitikinusi, kad visų gyvenimo sričių psichologizavimas, nuo darbo santykių iki seksualinių santykių, labai prisidėjo prie politinio mąstymo neutralizavimo.

Kaip psichologija pakeitė santykius tarp žmonių?

Nietzsche „paskutinysis žmogus“, nihilistas, kuris galvoja tik apie savo paties gerovę ir veikia žiūrėdamas vien savo naudos, tapo pavyzdžiu. Nūnai vertinama tik tai, kas gali duoti naudos tau pačiam, kitaip tariant, kas tau apsimoka. Emocinis gyvenimas pajungiamas poreikiams. Kiek kartų tenka išgirsti sakant: „Išsiskyriau su juo, nes jis ėmė nebeatitikti mano poreikių.“ Psichologinis žmogus yra toks kūrinys, kuris tiksliai apskaičiuoja, kas jam naudinga ir kas jam „tinka“.

Tai susišaukia su Jūsų pasakymu, jog jausmas yra naujas protas. Psichologija racionalizavo mūsų jausmų pasaulį. Ar galite paaiškinti tai išsamiau?

Moderni jausmų kalba leidžia pažvelgti į kiekvieną slaptą mūsų sielos kampelį. Psichologija išmokė mus kalbėti apie mūsų jausmų pasaulį. Mes ėmėme geriau suvokti savo vidinį pasaulį ir dėl to tapome emocionalesni. Turėdami psichologinių žinių, kalbėdami apie savo jausenas mes galime remtis populiariais interpretavimo modeliais. Taip mes suteikiame savo emocijoms standartizuotą formą, kas vėlgi leidžia mums kontroliuoti savo jausmus.

Šiandien mes galime žodžiais išreikšti tai, kas mus jaudina. Šis gebėjimas yra labai moteriškas. Taigi, galima sakyti, kad ši emancipacija sykiu suteikė balsą moterims. Ar šiandieniniuose santykiuose pernelyg daug kalbama apie jausmus?

Leidžiantis į tokius svarstymus, visų pirma reikia pabrėžti, kad šiandien niekas nenori atsisakyti tokių vertybių kaip laisvė ir lygybė. Pergalės niekada nebūna be nuostolių. Kai kuriuos dalykus, kurie darė mūsų gyvenimą paprastesnį, mes praradome, tačiau daugelio jų anaiptol nėra gaila. Žinoma, ne visi idealai, kuriuos mes pasiekėme, daro mus laimingesnius. Moterys ir vyrai netapo laimingesni vien todėl, kad gyvena puoselėdami lygiaverčius santykius. Dėl emocinių reikalavimų santykiai tapo kur kas sudėtingesni.

Jūs teigiate, jog psichologija suteikė pagreitį androgeniškumui. Jausmų kalba esą sąlygojo lyčių supanašėjimą. Iš vyrų dabar taip pat reikalaujama empatijos ir komunikabilumo, gebėjimo užmegzti santykį su aplinka. Ar toks reikalavimas nėra pernelyg didelis?

Žvelgiant iš feministinės perspektyvos, būtų galima tarti, kad geriausia, ką galima nuveikti vyro labui, tai išvaduoti jį nuo perdėto vyriško įsivaizdavimo. Vaidmenų modeliuose taip pat esama represyvumo. Lyčių suartėjimo procesas jau seniai prasidėjo šeimose, kur vyrai sėkmingai pademonstravo, jog jie ne prasčiau už moteris gali atlikti namų ruošos darbus ir prižiūrėti vaikus.

Ir visgi visuomenės sumoteriškėjimas kelia sykiu ir nemalonius jausmus. Savo knygoje Jūs cituojate New York Times apžvalgininkę Maureen Dowd, kuri sako: „Kad pasiektų pergalę, šiandien vyrai turi sumoteriškėti.“

Iš tiesų, nekalbūs, stiprūs, savimi užtikrinti ir emocijų nerodantys vyrai vyraujančio terapinio etoso požiūriu yra patologizuoti. Tik moteriški vyrai laikomi išties sveikais. Toks geros savijautos modelis eliminuoja kitokias jausenas. Ramūs žmonės, kurie kalba nenoriai ir yra paskendę savyje, laikomi nekompetentingais. Taigi psichologija kuria naujas nekompetentingumo formas. Nuo to nukenčia pirmiausia nešnekūs vyrai. Tačiau juk gali būti taip, kad jų darbas reikalauja būtent gebėjimo susikaupti, drąsos ir fizinės galios. Pavyzdžiui, gaisrininkams ar kariams kur kas labiau reikia būtent tokių savybių. Tai tik padeda jiems atlikti savo pareigą. Psichologija kaip normą iškelia gebėjimą išreikšti save žodžiais, nors anaiptol ne kiekvienas jį turi.

Kiek izraeliečių kiekvieną savaitę gulasi ant psichoanalitiko kušetės?

Labai, labai daug. Mūsų šalis pasižymi didžiausiu psichologų ir psichoanalitikų tankiu.

Kadangi pats Freudas buvo žydas ir psichoanalizė turi žydiškas šaknis?

Aš nebūčiau linkusi taip romantizuoti. Psichologija Izraelyje iš pat pradžių dalyvavo valstybės kūrime. Socialinio darbuotojo ir mokyklos psichologo profesijos įgavo valstybinę reikšmę, kadangi jaunai valstybei reikėjo specialistų, galėjusių teikti atitinkamas paslaugas ir išmaniusių gydymo meną, idant aktyviai formuotų žmonių gyvenimą, juos auklėtų ir ugdytų, arba kitaip: juos kontroliuotų. Gerovė tapo ideologija, tautos sveikata tapo valstybės reikalu.

Ar Jūs pati esate atlikusi psichoanalizę?

Psichoterapiją, taip, tačiau ji man nebuvo naudinga. Aš buvau apskritai nelaiminga ir kankinausi dėl pasaulio kančių (juokiasi). Mano didžiausia problema buvo tai, kad aš gyvenau šalyje, kurios nesuprantu. Aš visada sakau savo draugams: žmonės eina pas psichiatrą, kad pakalbėtų apie savo tėvus. Man psichiatro reikėjo tam, kad pakalbėčiau apie savo šalį: ką reiškia būti išrautam, jaustis svetimam. Psichologija yra gerai apsiginklavusi spręsti tokias asmenines problemas, kaip sutuoktinių seksualinės problemos arba lytiniai santykiai su netinkamu žmogumi. Tuo tarpu kovai su mano problema, kaip man teko konstatuoti, psichoterapija neturėjo ką pasiūlyti.

Kodėl Jūs pasirinkote Izraelį savo naująja tėvyne?

Aš užaugau žydų bendruomenėje Maroke, vėliau mano šeima persikėlė į Prancūziją. Gyvendama ten ir vėliau JAV, aš stipriai tapatinausi su žydų istorija. Būdama trisdešimties, aš atvykau čia ir pastebėjau, kad žydų gyvenimas kitose šalyse smarkiai skiriasi nuo gyvenimo Izraelyje. Tai buvo man netikėta. Mūsų gyvenimas yra pilnas tokių atradimų, kurių negali numatyti. Tai dar vienas aspektas, kodėl reikia kritiškai vertinti savistabos žadamą išganymą: net jeigu nuolat knaisiojamės po save, mes negalime įvertinti savo emocinių reakcijų. Mūsų reakcijas daugiausiai lemia konkreti situacija, aplinkybės, o ne nusistovėjęs charakterio bruožų ir savybių rinkinys.

Galbūt Jūs tiesiog per daug tikėjotės tiek iš terapijos, tiek iš Izraelio?

Aš nemanau, kad ko nors tikėjausi. Tačiau tai buvo pirmas kartas, kai savo žydiškumą išgyvenau nacijos kontekste, anksčiau aš niekada nebuvau susimąsčiusi, ką tai galėtų reikšti atvykėliui. Man žydai visada buvo kiti, ir būdama tų kitų dalis aš jaučiausi gerai, kur bebūčiau. Atvykusi į Izraelį, aš staiga tapau daugumos, kuri kuria kitus, dalimi. Tai pareikalavo iš manęs nemažai pastangų.

Psichologija lėmė intensyvesnį viešojo ir asmeninio gyvenimo persikryžiavimą. Kaip šios dvi plotmės atsispindi Izraelio visuomenėje?

Privati sfera Izraelyje yra dar mažiau privati nei Europoje. Tai užkoduota istorijoje. Kibuce, kuris kuriant valstybę buvo atsidūręs centre, nėra skirtumo tarp privataus gyvenimo ir bendruomenės. Gyvendamas kibuce, žmogus visada būdavo stebimas, vaikai miegodavo atskirai nuo tėvų, nes ilgai buvo manoma, kad vaikai priklauso ne šeimai, o bendruomenei, valstybei. To pasekmės juntamos dar ir šiandien. Izraelyje privatus gyvenimas nėra mitologizuotas. Į šeimą žiūrima ne kaip į saugią priebėgą nuo išorinio pasaulio, o kaip į viešosios sferos tęsinį. Gimstamumo lygis aukštas, nes valstybė saugumo ir politiniais sumetimais skatina gimdyti vaikus.

Tačiau ribos nyksta ir mūsuose. Tai ypač akivaizdu darbiniuose santykiuose. Nuo tada, kai darbo psichologai ėmė rūpintis įmonėje tvyrančia atmosfera, idant pagerintų darbuotojų ir darbdavių bendravimo kokybę, smarkiai sumažėjo hierarchiniai skirtumai. Kokius pavojus čia įžvelgtumėte?

Taip pavieniam asmeniui užkraunama daugiau atsakomybės, jis tampa atsakingas už savo gerovę ir pasiekimus. Įgijęs nors minimalių psichologinių žinių, jis žino, kad jo sėkmė priklauso nuo to, kaip jam pavyks prisistatyti ir užmegzti santykį su kitais. Nūnai kiekvienam tapo prieinami metodai, kaip kontroliuoti savo pyktį ir valdyti savo emocijas. Emocinė savikontrolė įgalina žmogų daugiau pasiekti. Tuo tarpu vadybininkas gydomąjį stilių pritaiko savais būdais, įsijaučia į pavaldinius ir nūnai taip pat tampa savotišku psichologu.

Kita vertus dabar niekas nenorėtų tokio vadovo, kuris sėdi soste su botagu ir prieš kurį visi dreba.

Būtent, ką besakytum, niekada nereikia pamiršti, kad psichologija humanizavo socialinius santykius darbovietėje. Atsirado stipresnis spaudimas matyti kitame žmogų su savita psichologija. Jau nebėra norma, kad darbuotojas leistųsi išnaudojamas ir instrumentalizuojamas.

Tačiau dar vienas „bet“: argi ne tai, kad iš žmogaus laukiama, jog šis sudės į darbą savo širdį, – idėjas, jausmus ir mintis, – kitaip tariant, įneš dalį asmeninio gyvenimo, kaip tik ir lėmė naujų ligų, kaip antai perdegimo sindromas, atsiradimą?

Jūs teisus, ir čia ratas užsidaro: elgesio savybės ir asmenybės bruožai, kurie anksčiau veikiausiai būtų nurašyti prastam nusiteikimui arba blogai nuotaikai, yra įtraukiami į psichologinį diskursą ir paverčiami liga, pritaikoma vis gausesniam būriui aukų. Ligos požymius sau priskiria ne vien pavieniai žmonės. Naudos iš tokio patologizavimo turi tiek feministės ir psichologai, tiek valstybė su visais savo socialiniais darbuotojais, iš to pelnosi tiek mokslinių tyrimų vykdytojai, tiek farmacijos pramonė, kuri visiems savo klientams pasakoja, jog jie yra aukos.

Bet juk argi nėra pagirtinas siekis norėti būti vis protingesniam, sveikesniam, geresniam, kaip tai savo knygoje „Tu privalai pakeisti savo gyvenimą“ (vok. „Du sollst dein Leben ändern“) postuluoja Peteris Sloterdijkas? Žmogus privalo lavėti ir nuolat tobulėti pasitelkdamas kultūrines praktikas.

Aš nesuprantu, kodėl dabar dar ir Sloterdijkui prireikė šitai skatinti. Juk mūsų kultūroje nuolat apie tai kalbama. Mums per perstojo sakoma, kad privalome tobulėti fiziškai ir protiškai. Aš laikausi būtent priešingos nuostatos ir sakau: liaukitės galų gale siekę tobulėti! Nuo to savęs tobulinimo etoso vieną dieną tiesiog pasidaro koktu.

Birgit Schmidt pokalbį, publikuotą , Šveicarijos savaitraštyje „Das Magazin“ vertė Dangė Vitkienė