Kęstutis Navakas, Gintaras Česonis. Sutiktas Kaunas. Kaunas: Meno tvirtovė, 2009.

Labai atipinis albumas, kuriame nežinia kas ką persveria ir dominuoja – tekstai ar fotografija. Sakyčiau, itin poetiškas, nelabai kur matytas kad ir Laisvės alėjos pristatymas: ,,Nenorint visą laiką praleisti minioje, geriausia čia ateiti švintant. Tuomet Laisvės alėja iš tiesų dar be grimo ir susitikimas su ja bus labiausiai betarpiškas. O kol garuos rytinė kava, ji spės užsimesti savo pašvitus ir tapti tokia pat kasdiene žvaigžde, kokios trokšta čia suplūstančios minios jos astronomų.“ (p. 42) Tokių dabarties miesto dimensijų galėtų pavydėti ir Vilnius.

Nacionalinės premijos laureatas K. Navakas suteikia Kauno architektūrai ir landšaftui eseistinį matmenį. Jis tą miestą jaučia, taip sakant, pirštų pagalvėlėmis. Tarsi mitinė būtybė atgaivinamas net Juliaus Kaupo pasakos personažas - daktaras Kripštukas. Atsiminimai čia virsta dokumentika; kulinarinis aspektas – maloniai prustišku elementu. Ryškiais štrichais piešiamos bohemos kavinės, restoranas ,,Tulpė“, Konrado kavinė, Pieno baras. Tiesą sakant, pasigedau tik Velnių muziejaus; neabejočiau šio fenomeno aprašo komizmu.

Kiekvienos naujos knygos atveju galima abstrakčiai pliurpti apie K. Navako eleganciją, tačiau čia įdomesnis topografinis momentas - fotografija ir tekstas kaip filotopijos komentaras. Jis konspektuoja Kauną – praėjusį, įstingusį laike; tą, kurio mes jau nebepažįstame.

Nevengiama gražių mitų, pletkų, pikantiškų istorijėlių. Pvz.: ,,Vieno poeto dama pasislėpė čia pas vieną vitražistą. Poetas atvyko, tačiau durys buvo užrakintos. Poetas išlaužė medines duris, bet už jų rado geležines. Poetas susieškojo kopėčias, tačiau lipti pro antrojo aukšto langą jos buvo metru per trumpos. Tuomet vitražistas išėjo šampano. Rajonas čia pavojingas, tad saugumo dėlei pasiėmė kirvį. Grįžo su šampanu, tačiau kirvį pamiršo parduotuvėje.“ (p. 62)

Nors albumas prašmatnus ir dvikalbis (paralelinis tekstas anglų k.) – pirmiausiai tai leidinys ne turistams, o mums.

Paulius Subačius. Antanas Baranauskas. Gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai. Vilnius: Aidai, 2010.

Mokslinė monografija, nustebinusi nuo pat gražios, šiltos pratarmės; išgrynintas akademinis stilius, nevengiantis ir emocinio santykio, subjektyvumo. ,,Savaime suprantamus“ faktus, virtusius kultūrinėmis klišėmis, P. Subačius dar kartą kvestionuoja ir verifikuoja (pasakysiu su ,,keiksmažodžiu“, kuris ne visiems patiks – dekonstruoja).

Šis žinomas tekstologas yra angažavęsis krikščioniškai pozicijai, todėl šiokia tokia apologetika neišvengiama; nors tikiu, jog autoriui labiausiai rūpi mokslinė tiesa. Atidumas faktografijai ir pavadinime metaforizuojamas gyvenimo kaip teksto skaitymas retušuoja (ar ignoruoja?) tamsiąsias A. Baranausko biografijos puses.

Svarbiausias knygos uždavinys – atverti ,,Anykščių šilelio“ unikalumą, susikurtą rašybą, tekstologines paslaptis; juk po ,,Kelionės Petaburkan“ ir kelių patriotinių eilėraščių A. Baranauskas netikėtai baigiasi, išnyksta. Taip pat kaip tekstologiškai iššifruota medžiaga pateikiamas įdomus lotyniškų Vatikano protokolų priedas.

Jean-René Bouchet. Šv. Dominykas. Iš prancūzų k. vertė Eduardas Klimenka. Vinius: Aidai, 2010.

Įdomių hagiografinių knygų, be studijų laikais skaitytų M. Valančiaus kompiliacijų, aptinku retai. ,,Katalikų pasaulis“ jei ir išleidžia, tai nebūtinai pasitiki tų vertimų solidumu. O šiuo atveju įpareigoja žinojimas, jog ,,Aidai“ neprodukuoja trečiarūšės dvasinės literatūros. Šv. Dominyko personalija daugeliui Lietuvoje gali būti aktuali dėl dominikonų veiklos; bet susipažinti su vienuolijos įkūrėju, istorija ir regula neprošal iš kuo artimesnių šaltinių.

Šios studijos autorius - prancūzas brolis dominikonas - laikosi sausoko, tačiau objektyvaus aprašo, nevulgarizuodamas jo aklai ,,adoraciniu“ santykiu su šv. Dominyku, tačiau pateikdamas jo gyvenimo faktus ir detales istorijos perspektyvoje. Analitinis vertinimas čia labai svarbus kaip priešnuodis dažnai pasitaikančiai religinių skaitinių egzaltacijai.