Užuot postringavęs apie Lietuvos pasiryžimą laimėti Euroviziją ir Europos krepšinio čempionatą Vyriausybės vadovas galėtų vėlai vakare, po sunkios darbo dienos, įsijungti televizorių ir kuriuo nors kanalu pasižiūrėti futbolą. Futbolas, žinia, tai ne krepšinis (o pastarasis, anot to paties Premjero, Lietuvoje gražesnis už politiką), ir jei esi Krepšinio šalies premjeras neprivalai jo žiūrėti. Be to, vėlgi anot jo paties, nuo 23 valandos premjeras miega, tai koks įdomumas žiūrėti rungtynes, jei nesulauksi jų pabaigos ir nesužinosi, kas laimėjo...

Tačiau net iš pirmo kėlinio, paprastai trunkančio nuo 21:30 iki 22:18, įžvalgus stebėtojas spėtų padaryti visai neprastų išvadų.

Pirmiausiai, tokią, kad Lietuvos patekimas į Europos futbolo čempionato (vyksiančio, beje, visai netoli Lenkijoje ir Ukrainoje) baigiamąjį etapą išgarsintų Lietuvą gerokai labiau, nei premjero svajonių laimėjimai. Jei manote kitaip, rekomenduoju paklausyti virpančių iš susižavėjusio susijaudinimo lietuvių komentatorių balsų kalbant apie, pvz. brazilus. Ak brazilai... – it kokios karikatūrinės jaunutės gimnazistės lemena komentatoriai, nors šie brazilofilai galbūt nepasakytų, kokia kalba jų numylėtiniai kalba, jau nekalbant apie šalies sostinę, prezidento pavardę ir bent tris faktus iš Brazilijos praeities. Visa tai netrukdo. Brazilija, taip sakant, - jėga! Bet ar Brazilijoje žino Sabonį?

Jei ir šitas pavyzdys jūsų neįtikina, pasižiūrėkite ką oficialaus Pasaulio futbolo federacijos puslapio lankytojai mano apie Slovėniją ir Slovakiją (man įspūdį daro vien tai, kad dažnai painiojamas valstybes jie labai aiškiai skiria!).

Nors tiesą sakant, aš čia ne apie patį futbolą ir ne apie patį čempionatą. Ne apie tai, kad Lietuva yra ne šlubčiojančio, bet stačiai smukdomo futbolo šalis (apie projektą „Nacionalinis stadionas“ net nejauku užsiminti). Ir net ne apie tai, kad pasauliniais mastais mūsų „sportinė religija“ ne tik nuo futbolo, bet gal ir nuo beisbolo ar kriketo atsilieka.

Įdomu kitkas, ir tai beje, taipogi matosi jau pirmajame kėlinyje. Pasaulio futbolo čempionatas, dar aiškiau nei Eurovizija ar olimpinės žaidynės rodo, kad pasaulyje, kuriame viskas jungiasi, maišosi, pinasi, na, trumpai tariant globalizuojasi, nacionalinė tapatybė išlieka stipri.

Ji stipri, nepaisant to, kad susimokėti už čempionato stebėjimą (bilietus, viešbučius, transportą) išgali ne patys vargingiausieji šalių piliečiai, o tie kurie, paprastai uždirbdami kiek daugiau nei vidurkis, dažniausiai laikomi linkusiais į kosmopolitizmą, tautinio identiteto praradimą ir kitus globalizacinius siaubus. Ji stipri, nepaisant nuolatos futbole iškylančių rasizmo problemų – visgi dažniausiai baltiems prancūzams tribūnose nekyla problemų dėl įvairiaspalvių prancūzų aikštėje.

O svarbiausiai, ir į tai labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį tiesiog hipertrofuotai savo piliečių patriotizmu susirūpinusiai Lietuvai – tapatinimasis su savo šalimi čia išgyvenamas kaip pramoga, poilsis ir šventė!

Pamirškime trumpam futbolą, krepšinį ir stalo tenisą. Pabandykite pagalvoti apie tris dalykus, pirmiausiai ateinančius į galvą išgirdus žodį patriotizmas. Laisvė, tėvynė, kraujas, sausio 13-oji, LDK, didinga praeitis, vasario 16-oji, nepriklausomybė, kovo 11-oji, lietuvių kalba... kas dar...? Na, gerai gerai ir krepšinis (bet tik tada kai laimim!). Jokių pramogų. Tiesa, yra švenčių, bet jos tokios... na... kaip čia pasakius...

Didžiausia visų valstybinių patriotizmo strategijų problema yra ta, kad jos brėžia ribą tarp dviejų uždarų sferų – sumaterialėjusios, anot prezidentės, stipriai ekonomizuotos kasdienybės, kurioje žmonės tenkina savo ne itin aukštus kasdienius poreikius, ir pakylėtosios, nekasdieniškosios, didingosios patriotizmo ir meilės savo šaliai sferos. Sferos, kurioje, pasak velionio Gintaro Beresnevičiaus, karaliauja dviese, Vytis ir Rūpintojėlis. Didybė ir nuolankumas. Pergalė ir kančia, bet tik jau ne kasdienybė su savo menkaverčiais džiaugsmais ir skausmais.

O tada jau pyktis ir kartėlis – toje uždangės sferoje, pasirodo nieko nėra. Nė vieno piliečio. Mat jie visi pernelyg susirūpinę pilkų, kasdienių poreikių tenkinimu. Nors bet koks vartojimo tyrinėtojas pasakys, kad šiuolaikinis poreikių tenkinimas yra kupinas būtent pramogų ir šventiškumo.

O jei jau pakylama į džiugiojo patriotizmo olimpą (pvz. po laimėtų rungtynių) tai jis tarsi nieko bendro su kasdienybe neturi. Perėjimas nevyksta sklandžiai, tiksliau, į vieną pusę, į patriotizmą, reikalui esant, jis vyksta sklandžiai, o atgal į kasdienybę– tik visiškai apsivalius, tarsi vėlė į požemio karalystę.

Bet sakysite, ir visiems tiems vuvuzeles pučiantiems futbolo fanams taip pat! Ir jie grįš į savo Slovėnijas ir Slovakijas, ir toliau ars savo kasdienėse rutinose. Galbūt ir taip. Tačiau jiems šitokia daugybė tapatybės ir patriotizmo problemų nekyla. Kažin kodėl?