Slavoj Žižek. Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą: esė. Iš anglų kalbos vertė Edgaras Klivis, Audronė Žukauskaitė, Nida Vasiliauskaitė. – Kaunas: Kitos knygos, 2010. – 200 psl.

Slavojus Žižekas (g. 1949, Liublijanoje) – daugelio Europos ir JAV universitetų vizituojantis profesorius, Hegelio ir Lakano psichoanalizės tradicijos tęsėjas, radikalus šiuolaikinio postmodernaus kapitalizmo kritikas. Savo tekstuose drąsiai ir kontroversiškai interpretuoja ne tik ideologiją ir politiką, bet ir populiariosios, vizualinės kultūros fenomenus.

Šiose penkiose ese, skirtose pasauliui po 2001 m. rugsėjo 11-osios, autorius ironizuodamas aptaria ne tik konformistiškų JAV bei kitų Vakarų šalių politikų, bet ir intelektualų, tradicinės kairės reakciją į šią teroristinę katastrofą. Knyga pirmą kartą išleista 2002 m.

Knygos ištraukos:

Brolių Wachowski‘ų hitas Matrica (Matrix, 1999) privedė šią logiką iki kraštutinumo: materiali realybė, kurią visi patiriame ir matome aplinkui, pasirodo esanti virtuali, kuriama ir koordinuojama gigantiško megakompiuterio, su kuriuo visi esame susieti; kai pagrindinis veikėjas (kurį vaidina Keanu Reevesas) atsibunda “tikroje realybėje”, jis mato apleistą peizažą, užterštą sudegusiais griuvėsiais – tuo, kas liko iš Čikagos po globalaus karo. Pasipriešinimo vadas Morfėjus ironiškai pasisveikina: “Sveiki atvykę į tikrovės dykumą”. Argi ne kažkas panašaus nutiko New Yorke Rugsėjo 11-ąją? Jo gyventojai atsidūrė “tikrovės dykumoje” – mums, sugadintiems Holivudo, šis peizažas bei griūvančių bokštų kadrai galėjo nebent priminti labiausiai kvapą gniaužiančias scenas iš katastrofų filmų. <...> Būtent toks ir yra loginis paaiškinimas, kodėl atakos dažnai lyginamos su Holivudo katastrofų filmais: neįmanomybė, kuri įvyko, buvo fantazijos objektas, taigi tam tikru mastu Amerika gavo tai, apie ką fantazavo, ir tai buvo didžiausias siurprizas...

***

Tai reiškia, jog regimybės ir Tikrovės dialektikos negalima redukuoti į elementarų faktą, jog mūsų kasdienių gyvenimų virtualizacija, potyris, jog gyvename vis labiau ir labiau dirbtinai sukonstruotame pasaulyje, sukelia neatremiamą poreikį “sugrįžti prie Tikrovės”, atgauti tvirtą pamatą kokioje nors “tikroje realybėje”. Tikrovė, kuri sugrįžta, turi (dar vienos) regimybės statusą: būtent todėl, jog ji yra tikra, t. y. remiantis jos trauminiu/ekscesyviu pobūdžiu, mes negalime jos integruoti į (tai, ką patiriame kaip) mūsų realybę, ir todėl esame priversti patirti ją kaip košmarišką reginį. Būtent toks ir buvo dėmesį prikaustantis PPC griuvimo vaizdas: vaizdas, regimybė, “efektas”, kuris, tuo pačiu metu, pateikė „patį daiktą“.

Apie Afganistano karą:

Šiam požiūriui antrina ir dešiniojo sparno komentatoriai, tokie kaip George‘as Willis, tuojau pat paskelbę pabaigą Amerikos „atostogoms nuo istorijos“ – neatlaikęs akistatos su realybe griūva liberalios, tolerantiškos laikysenos bokštas ir į tekstualumą orientuoti kultūros studijų žaidimai. Dabar mes priversti kirsti atsakomąjį smūgį, susidurti akis į akį su tikrais priešais tikrame pasaulyje... Tačiau kam tą smūgį kirsti? Ką bepasirinktume, taikinys visada bus ne tas ir neatneš mums pilno pasitenkinimo. Juoką kelianti Amerikos ataka prieš Afganistaną būtų kaip tik tinkamas pavyzdys: jei didžiausia pasaulio galia bombarduoja vieną iš vargingiausių šalių, kurioje valstiečiai nederlinguose kalnuose vos suduria galą su galu – argi tai ne kraštutinis impotento vaidybos atvejis? Kita vertus, Afganistanas yra idealus taikinys: šalis, virtusi griuvėsiais, neturinti jokios infrastruktūros, per paskutiniuosius du dešimtmečius periodiškai nusiaubiama karų... Negali neįtarti, kad Afganistanas buvo pasirinktas dėl ekonominio išskaičiavimo: atrodo visai protinga išlieti savo pyktį ant šalies, kuri niekam nerūpi ir kur nėra, ką sugriauti. Deja, Afganistano pasirinkimas negali nepriminti anekdoto apie pamišėlį, ieškantį pamesto rakto po gatvės žibintu; paklaustas, kodėl ieško būtent čia, nors raktą pametė kažkur tamsiame kampe, jis atsako: „Bet ryškioje šviesoje lengviau ieškoti!“. Argi ne ironiška, kad dar prieš Jungtinių Valstijų bombardavimą visas Kabulas atrodė kaip Manheteno centras po Rugsėjo 11-osios? Taigi, tikrasis „karo su terorizmu“ tikslas – įteigti mums tariamai tvirtą įsitikinimą, kad niekas iš tikrųjų nepasikeitė.