Pasaulio futbolo čempionato „televizionieriškas“ tęsinys: įspūdžiai, nuojautos ir kita.

Birželio 14-oji

Olandija – Danija, 2:0

Olandijos rinktinės gerbėjos džiaugiasi pergale prieš danus Johanesburge. EPA nuotrauka

Ekrano kamputyje tarptautine abreviatūra pažymėta, kad žaidžia NED su DEN (iš kurios pusės beskaitysi – išeina tas pat). Mano virtualioje „mėgstu – nemėgstu“ skalėje šios dvi komandos, apytikriai – abi šalys – palaikytinos. Niekada gyvenime nesu sirgęs prieš danus (išskyrus, kai žaidė prieš Lietuvą), ir jau bene 10 metų, kai nebeturiu nieko prieš olandus.

Pirmą kėlinį danai kažkaip atsilaikė, antrame – olandų naudai šiaip ne taip kamuolys porąkart (ne be danų pagalbos) papuolė į vartų tinklą.

Valio, bet maža džiaugsmo. Ir danai pralaimėjo, ir olandai žaidė (dar) ne taip, kaip derėtų (ypač van Persie).

Japonija – Kamerūnas, 1:0

Buvau porą kartų matęs, kaip Maskvos CSKA klube atrodo tas Honda. Honda kaip honda – daug tokių, galvojau. Klube tokie hondos žaidžia vienaip, tačiau, kad iššautum rinktinėje, reikia ir valios geležinės. Pasirodo – turi jis visko.

O va Eto‘o nervai – ne iš metalo. Galbūt perdegė per vidines Kamerūno futbolo visuomenės rietenas prieš pat čempionatą. O jei lyderis išsiderinęs, tada ir visa komanda (dažniausiai) žaidžia kaip nesavi.

Taip ir buvo.

Italija – Paragvajus, 1:1

Nors už italus nebesergu nuo 1994-ųjų, kai žymiausias visų laikų Italijos budistas Roberto Baggio finale per 11 m. baudinių seriją nuspyrė kamuolį į Tuštumą, šįkart – nesigėdydamas gėrėjausi. Paragvajiečiais – irgi.

Kai su tuo futbolu viskas gerai, tada ir rašyti nelabai yra ką.

Birželio 15-oji

Naujoji Zelandija – Slovakija, 1:1

Apmaudu dėl slovakų, džiugu dėl (naujųjų) zelandų. Būdami puse galvos stipresni, Slovakijos futbolininkai slankiojo po aikštę tarsi apsinuodiję, ir, vos vieną įridenę – dar labiau sulėtino apsukas ir sugebėjo „prasileisti“ paskutinę minutę.

Įsimintiniausia – pustuštės tribūnos. Pastebėjau, kad organizatoriai tuščias sėdimų vietų eiles maskuoja spalvotais audeklais. Šįkart tuščių vietų buvo, atrodo, daugiau nei užpildytų.

Dramblio Kaulo Krantas – Portugalija, 0:0

Prieš keturis metus Vokietijoje „dramblių“ žaidimas į atminties koliažą įklijavo ryškių detalių. O tai, kaip atrankoje į šį PČ žaidė Europos brazilai – portugalai, paliko nykumos debesį.

Prieš pat rungtynes atrodė – būsiu neutralus. Tačiau, pamačius kaip portugalai dainuoja savo šalies himną, pasijutau užvestas, užverbuotas, angažuotas.

Neilgam. Iki pirmo kėlinio vidurio. Viena koja atkaklios rungtynės. Nėra ko norėti – mirtininkų grupė, pirmas ratas, žiema.

Brazilija – Šiaurės Korėja, 2:1

Rungtynių Brazilija – Šiaurės Korėja momentas. EPA nuotrauka

Maicono įvartis – antgamtinis. Kaip taip įmanoma įmušti iš beveik nulinio kampo? Kamuolys skriejo tarsi animaciniame filme. Vėjas (anot Stankevičiaus – ne futbolininko, o poeto: „vėjas – žiemos padėjėjas“) kaltas ar dvasios, ar Jabulanio telemetriniai duomenys, fizika?

Futbolo dievai prieš ateistų šalies burtininkus: ar čia korėjiečiai taip gerai žaidė, ar brazilai – miegodami?

Birželio 16-oji

Hondūras – Čilė, 0:1

Atsiprašau, kad prognozėse Hondūrą buvau priskyręs prie beviltiškų. O gal jie neblogai pasirodė tik todėl, kad čiliečiai – greiti, bet nepavojingi?

Visos šitų lotynų stiprybės ir silpnybės paaiškės, kai jie susitiks su europiečiais, nes kol kas – Europa yra pasaulio futbolo matas.

Ispanija – Šveicarija, 0:1

Šveicarija mūša įvartį ispanams. EPA nuotrauka

Nesuprantu, kodėl tas rezultatas vadinamas sensacija. Ispanija žaidė stipriai, kamuolį valdė 74 proc. laiko, šveicarai per visas 90 min. prie jo prisilietė tik kiek daugiau nei 100 kartų, tačiau įrideno į tinklą (gana smurtingai – šitų Alpių kalnėnų kelyje pasipainiojęs gynėjas Pique gavo iš buco grifo į smilkinį).

Favoritai kažkada pralaimi (kad ir kaip gerai jie žaistų). Tą futbolo aksiomą visi puikiausiai žino ir vis tiek stebisi, kai taip nutinka.

Gal didesnė sensacija būtų, jei visi 5 ar 8 čempionato favoritai be nuostolių nukeliautų iki ketvirtfinalio ir ten šita didžioji aštuoniukė uždarame turnyre be išsišokėlių pasidalytų vietas. Visa intriga ir yra dėl to, kad bent pusė popierinių favoritų ketvirtfinalio nepasieks.

O ir šveicarai – ne pėsti. Ko jiems tų ispanų bijoti. Lietuviai irgi nebijo. Kai 2004 Lietuva Vilniuje su ispanais sužaidė lygiomis – buvo, kas sakė, jog čia sensacija. O man atrodo, kad taip (arba geriau) turi būti visada.

Pietų Afrikos Respublika – Urugvajus, 0:3

Kai taip Forlanui sekasi, Urugvajus – beveik nenugalimas.

Vadinamoji „paskutinės vilties pražanga“, už kurią buvo pašalintas afrikiečių vartininkas – visiška nesąmonė. Man pasirodė, jog urugvajietis pats susirado vartininko koją, kad užkliūtų. Jei vartininkas būtų avėjęs 2 dydžiais mažesnius batelius, priešininkas nebūtų užkliuvęs. O ir prasimetęs kamuolį, regis, buvo per toli, kad ką nuveiktų. Kvaila raudona kortelė. Neteisinga.

Iš pradžių širdyje budo užuojauta pietų afrikiečiams, kad ne jų rinktinės diena išpuolė, tačiau kai pamačiau po antrojo praleisto įvarčio miniomis vietinius žiūrovus plūstant lauk (o žaisti buvo likę dar daug minučių), pajutau pasišlykštėjimą tokiais „sirgaliais“. Kai komandai sekasi – tada mes sergam, pučiam vuzuzelas iš visų plaučių. Kai mūsų komanda pralaimi – mes einame namo. O juk būtent, kai komanda pralaimi, jai ir reikia palaikymo. Tam ir yra sirgaliai, kad padėtų. Kokia man tolima ta Afrika.

Vis viena – PAR rinktinės žaidėjai šaunuoliai draskėsi iki paskutinės minutės. Kūrėsi progas, atakavo. Degė. Ir perdegė.

Birželio 17-oji

Argentina – Pietų Korėja, 4:1

Messi sužaidė vėl įspūdingai, bet įvarčius mušė Higuainas (tris) ir korėjiečiai (vieną į savo, kitą – į Argentinos vartus).

Bene geriausia Azijos komanda nėra tokia gera, kad žaistų lygiai su bene geriausia pasaulio komanda.

Vis dėlto korėjiečiams galima duoti pagyrimo raštą, kad ir patys žaidžia, ir kitiems netrukdo.

Graikija – Nigerija, 2:1

Užstačiau, kad kompiuteris įrašytų rungtynes ir išėjau išlydėti labai gerą draugą, emigruojantį į Londoną. Per išleistuves pagainiojome kamuolį Vingio parke (trys prieš tris).

Rezultatas nustebino. Pažiūrėsiu tas rungtynes kada nors.

Meksika – Prancūzija, 2:0

Prancūzai po meksikiečių įmušto įvarčio. EPA nuotrauka

Žiūrėjau nuo antro kėlinio, kai prasidėjo visa prancūzų rinktinės griūtis. Įsiminė trenerio Domenecho šypsena – sumišimas, sutrikimas, mėginimas išspausti ironiją.

Yra mėgstančių ta proga papamokslauti, atseit, va kokia prancūzų karma nešvari – pateko į PČ po žaidimo ranka, vos ne pusė komandos buvo įkliuvę su nepilnamete prostitute, vidinis klimatas – baisus, trenerio niekas negerbia.

Taip, viskas taip ir buvo. Ir vis dėlto prancūzai kovėsi. Plikomis rankomis. Lengvai ginkluoti meksikiečiai juos badė badė, kol varžovai nukraujavo, parkrito ir nebeatsikėlė.

Birželio 18-oji

Vokietija – Serbija, 0:1

Teisėjas rodo raudoną kortelę vokiečiui Miroslavui Klosei. EPA nuotrauka

Klose – greičiau aplinkybių auka nei piktybinis smurtautojas. Prieš serbus žaisti neužsivedus – negalima. O jei esi pasiekęs beveik berserko būseną – į viską aplink kabiniesi dantimis, tada nesunku perlenkti lazdą. Ar lazda buvo perlenkta? Taip. Teisėjas ją perlenkė.

Po raudonos kortelės prasidėjo įdomumai ne vokiečių naudai. Nuleidus kraujo, rungtynės paprastai pagyvėja. (Galėtų kai kuriose rungtynėse šalinti žaidėjus už pasyvų žaidimą.)

Po tokios baigties turnyrinė padėtis – tik įdomesnė.

Slovėnija – JAV, 2:2

Kadangi vienas TV kanalas kelinta savaitė PČ anonsuose primygtinai ragina sirgti už savo komandą, tai aš (su negausiu būreliu artimiausių draugų) taip ir padariau: nuvažiavom į Kauną, kur tą vakarą Lietuvos nacionalinė rinktinė Baltijos taurės turnyre žaidė su Latvija. Baigėsi taikiai – 0:0, nors lietuviai (susidarė toks įspūdis iš tribūnos) atakavo gal 70 proc. laiko, tik įmušti nepavyko.

Neabejoju, kad save futbolo gurmanais laikantys žiūrovai sakys – fe, kaip neįdomu – kažkoks Baltijos turnyras – ne lygis.

Jei sirgsim, užuot raukęsi, už savus, tai ir turėsim savo rinktinę Pasaulio ar Europos čempionate. Kuo labiau palaikysim savus, tuo greičiau tas atsitiks.

Anglija – Alžyras, 0:0

Anglai neatpažįstami. Žinovai pasakoja, kad šitie sužvaigždėję milijonieriai yra per sotūs, kad plėšytųsi dėl pergalių. Tačiau juk pergalėmis nepasisotinsi, jų nepersivalgysi. Gal jie buvo paprastuoju maistu apsinuodiję ar panašiai.

Akys merkiasi po tokio futbolo.

Birželio 19-oji

Olandija – Japonija, 1:0

Mažai. Bet gal ir gerai, kad olandai lėtai įsivažiuoja. Stabilus lėtumas – čempioniškas bruožas. Gal visi olandai pasitaupo, neskuodžia, laukia sveikstančio Robbeno. O tada – visi būriu užguls visus, kas pasipainios.

Bet ir japonai – nepėsti. Kad olandai iš grupės išsikapstys – neabejojau. Tik va – dėl danų neramu. Jiems su japonais, ko gero, bus lemiamos dėl antros vietos.

Gana – Australija, 1:1

Ir vėl australų – vienu mažiau. Bausmė – absurdiškai žiauri: raudona kortelė, 11 metrų baudinys ir praleistos kitos rungtynės.

Bet australai atsilaikė. Ganai trūko užsivedimo. To pasamdyti užjūrių treneriai neįskiepys.

Kamerūnas – Danija, 1:2

Kamerūno rinktinė treniruotėje. EPA nuotrauka

Danai atsilikinėjo, pasivijo ir aplenkė. Skandinavai po įvarčių elgiasi labai egzotiškai – nebėga prie kampinio gairelės, nešoka, nesimaivo prieš žiūrovus. Jie nieko nedaro įmušę įvartį. Gal jie žino, kad ne tai svarbiausia. Arba nenori liūdinti varžovų. Labai korektiški danai.

O kamerūniečiai – geri, bet ir beviltiški. Bedančiai užguiti liūtai. Baigėsi jų medžioklės sezonas. Be grobio šįkart.

Birželio 20-oji

Slovakija – Paragvajus, 0:2

Pustuščiame stadione tuščios slovakų galvos. Gal jie tikėjosi, kad Afrikoje snigs kaip per lemiamas atrankos rungtynes Lenkijoje ir varžovai, kaip tada, patys įsimuš į savo vartus? Varge varge.

Paragvajus per daug nesivargindamas susirinko tris taškus.

Italija – Naujoji Zelandija, 1:1

Netikėjau, kad reti PČ svečiai iš Okeanijos įmuš italams. Ačiū, kad mano netikėjimą pavertė niekais.

Pražanga, už kurią buvo paskirtas 11 metrų baudinys į N. Zelandijos vartus, – juokinga. Jei už kiekvieną tokį prilaikymą būtų skiriami baudiniai – tada per rungtynes išvystume vidutiniškai po 6.

Reikia pagirti ir italą – gražiai nugriuvo. Įtikinamai.

Netikėjau, kad italai, išlyginę rezultatą, neįmuš dar. Ačiū už dar vieną malonų netikėtumą. Krėskit sau pokštus toliau – nestatau už nieką, lažybose nedalyvauju, pinigų nepralošiu.

Brazilija – Dramblio Kaulo Krantas, 3:1

Brazilas Fabiano tikina teisėją nežaidęs ranka. EPA nuotrauka

Šou tęsiasi. Kaka nestipriai stuktelėjo alkūne „drambliui“ į krūtinės ląstą, ir šis nugriuvo susiėmęs veidą. Nekrikščioniškas Kaka poelgis (prieš keletą metų šis brazilas visuose interviu pabrėždavo, kad yra doras krikščionis, ne sukčius, ne ištvirkėlis ir daug meldžiasi). Bet ir afrikietis – aktorius iš sudegusio teatro.

Kur brazilai – ten vaidyba. Šlykščiausiai prieš 8 metus PČ pusfinalyje suvaidino Rivaldo. Turkas ne žaidybinėje situacijoje spyrė postipriai kamuolį į Rivaldą, pataikė į šlaunį, o tas parkrito ant vejos susiėmęs veidą. Teisėjas, nė iš šio, nė iš to, parodė turkui raudoną kortelę.

Dabar raudona kortelė – Kaka. Nors jo „auka“ negražiai vaidino, bet ir dorasis Kaka nuobaudos nusipelnė. Nėra ko alkūnėmis baksnotis.

Labai spalvingos rungtynės: daug įvarčių, daug beprasmiško pykčio, traumuotas Elano, tinklininkas (ir melagis – teisėjui sakė – ne, neliečiau ranka kamuolio) Fabiano.

Baisu, jei brazilai ir toliau taip žais.

Birželio 21-oji

Portugalija – Šiaurės Korėja, 7:0

Portugalų džiaugsmas po rungtynių su Šiaurės Korėja. EPA nuotrauka

Seniai laukiau, kada portugalai taip sužais. Buvau pamiršęs, kad taip jie gali. Ar čia tie patys korėjiečiai, kurie tik 1:2 pralaimėjo brazilams? Sunku patikėti. Tikiuosi, kad jiems bus viskas gerai. FIFA turėtų pasidomėti, ar jie, grįžę į savo šalį, nebus nubausti.

Čilė – Šveicarija, 1:0

Ar tikrai buvo už ką rodyti raudoną kortelę šveicarui Behrami? Na taip, mosavo rankomis, na taip – užgavo varžovus. Bet ir varžovai geri – reikia nereikia – krenta ir nepaliesti (ką vėliau įrodė).

Graži painiava šioje grupėje. Greičiausiai trys komandos surinks po 6 taškus, teks skaičiuoti įvarčius, į kitą etapą išeis tos komandos, kurios bus daugiau įmušusios Hondūrui. Čilė jiems įmušė tik 1. Viskas šveicarų rankose. Kaip ir čiliečių. Jiems tereikia nepralaimėti ispanams.

Ispanija – Hondūras, 2:0

Iš vienos pusės – kukliai, iš kitos – gana. Saikingai pratrūko Villa. Bet jo vieno gali būti per maža visam čempionatui. Pasiryžusių mušti ir alkanų ispanų – apsčiai. Pataikančių – 1. Ir tai su išlygomis. Gerai, kad tas baudinys buvo nieko (kol kas) nelemiantis.

Antrasis turas pagaliau baigėsi. Tuoj prasidės smagumai.