2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Lietuvos politologai aiškinasi, ar politika įmanoma be partijų ideologinės kovos?

2010-06-22
Rubrikose: Kultūra » Knygų lentyna 
Rinkimai ukrainoje

EPA nuotrauka

Partinės demokratijos pabaiga? Politinis atstovavimas ir ideologijos/ sudarytoja Ainė Ramonaitė. – Vilnius : Versus aureus, 2009. – 352 p. : iliustr.

 Ar politika įmanoma be vertybinio konflikto, be partijų ideologinės kovos?  Ar ją įmanoma atgaivinti tokioje tarp sovietinės modernybės ir postmodernybės įstrigusioje visuomenėje kaip Lietuva? Ar Vakaruose bepraeinantis ideologijų amžius pas mus niekada ir nebeateis? Jei taip, kaip tuomet įprasminti atstovaujamąją demokratiją po (ar be) ideologijų? Tokius klausimus nagrinėja naujos Versus aureus leidyklos išleistos knygos „Partinės demokratijos pabaiga? Politinis atstovavimas ir ideologijos“ autoriai Ainė Ramonaitė, Alvydas Jokubaitis, Jūratė Kavaliauskaitė, Rūta Žiliukaitė, Inga Vinogradnaitė ir Vaidas Morkevičius.

 Knygoje nepuolama barti ir kaltinti partijų neatliekant savo funkcijų, o stengiamasi kvestionuoti stereotipinius įsitikinimus ir atsakyti į klausimus, ar ir kodėl partijų ideologinis tapatumas yra būtinas sėkmingam demokratijos veikimui, kokia partijų vieta demokratijos teorijoje, ar Lietuvos partijos tikrai yra tokios nevertybiškos kaip paprastai manoma, ir jei taip – kokios to priežastys.

 Pirmoji knygos dalis skirta Lietuvos partijų vertybinės tapatybės paieškoms. Joje klausiama, ar didžiosios Lietuvos partijos nori ir geba visuomenei pasiūlyti vertybėmis grįstas politikos alternatyvas. Analizės rezultatai nevienareikšmiški – nors kai kurios partijos iš tiesų sąmoningai laikosi „įtikimo visiems“ strategijos ir nesilaiko vieningų nuostatų, Lietuvoje galima įžvelgti gana aiškius partijų vertybinės tapatybės kontūrus ir partinę erdvę struktūruojančias ideologines dimensijas.

 Antroji knygos dalis skirta visuomenės rinkiminių skirčių analizei. Joje keliamas klausimas, ar tarp partijų pastebėti vertybiniai skirtumai yra aktualūs jų rinkėjams. Šios dalies rezultatai nuteikia gana pesimistiškai – paaiškėja, jog vertybinės dimensijos beveik nediferencijuoja Lietuvos rinkėjų, o elito ir rinkėjų pažiūros sutampa tik tiek, kiek politikams pavyksta prisitaikyti prie dominuojančios rinkėjų nuomonės tam tikru viešosios politikos klausimu.

 Trečiojoje dalyje nagrinėjama, kokia politinio atstovavimo samprata vyrauja Lietuvoje, kokia vieta jame skiriama partijoms ir politinių pasidalijimų reprezentavimui. Jame bandoma suprasti, kodėl Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, kad asmeninės kandidato į atstovaujančias institucijas savybės yra svarbesnės nei partinė priklausomybė, kuo tuomet grindžiama politinio atstovavimo idėja. Iš šios dalies aiškėja, jog Lietuvos visuomenės ir elito atstovaujamosios demokratijos supratimas iš esmės skiriasi nuo Vakarų politikos moksluose ir teisinėje mintyje dominuojančios sampratos.

 Ketvirtoji knygos dalis skirta postideologinės politikos paradoksams. Joje keliama ideologijų pabaigos tezė ir ieškoma atsakymo, kaip atrodo politika ir ką reiškia politinis atstovavimas ideologijų pabaigos amžiuje. Daug dėmesio šioje dalyje skiriama mįslingam Tautos prisikėlimo partijos politinės tapatybės galvosūkiui. Pasitelkiant J.-J.Baudrillardo įžvalgas, demonstruojama, kaip ši partija iš esmės keičia politinės konkurencijos taisykles, paversdama kitas partijas vaizdinių teatru, prasmingą politinį pokalbį paversdama žaidimu.

 Knygos išvadose pateikiami du skirtingi Lietuvos politinės sistemos raidos scenarijai: pirmajame, remiantis atitinkamais pavyzdžiais Vakarų ir pokomunistinėje Europoje, aptariamos ideologinės politikos atgaivinimo galimybės, antrajame pristatomos visiškai kitokiais principais pagrįstos politinio atstovavimo teorijos gairės. Piliečių kontrolė kiekviename žingsnyje, išankstinis nepasitikėjimas, hiperatskaitomybė rinkimų metu ir tarp rinkimų - tokie esminiai naujosios politinės tvarkos scenarijaus bruožai. Jei politinė realybė klostysis pagal šį scenarijų, protesto politika, partijų kaita, chroniškas nepasitikėjimas politinėmis institucijomis taps ne krizės požymiu, o natūralia tokios demokratijos savybe, jos gyvybingumo pamatu ir kokybės kriterijumi.

Ainė Ramonaitė

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (4)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Andrius Navickas. Laiškai plaukiantiems prieš srovę

Knygoje aprėpiamas platus temų spektras: nuo svarbiausių liturginių švenčių apmąstymo, iki politikos bei žiniasklaidos.