Filosofijos profesorius ir krikščionis apologetas Peteris Kreeftas parašė daugiau nei keturiasdešimt knygų ir šimtus straipsnių filosofinėmis, religinėmis temomis. Pagrindinis jo kūrybos siekis – drąsiai stoti į intelektinį mūšį su šių laikų skeptikais bei cinikais ir atskleisti žmonėms krikščionybės didybę bei grožį. P. Kreeftas gina santuoką ir šeimą, argumentuotai atremia kritikų priekaištus. Esame įsitikinę, kad šis tekstas labai aktualus Lietuvoje, kur politikai vis dar diskutuoja apie tai, kaip valstybė turėtų įsipareigoti šeimai.

1. Kodėl Bažnyčia sieja lytinius santykius su šeima?

Nes juos susiejo Dievas. Šeimos yra Jo išradimas. Jis taip nustatė, kad mūsų pradžia – lytinis aktas, mes gimstame iš motinos įsčių, o ne esame atnešami gandro. Jis nustatė, jog žmogus pradedamas, gimsta ir yra auginamas šeimoje. Kaip ir lytiniai santykiai, taip ir šeima yra natūralus dalykas, kylantis iš žmogaus prigimties. Tai nėra žmogaus išradimas, toks kaip pinigai, automobiliai ar beisbolas. Tai Dievo išradimas, toks pat natūralus dalykas kaip kalba, miegas ar humoras.

Santuoka yra jungtis tarp lytinių santykių ir šeimos. Santuoka sukuria šeimą, ji paverčia lytinius santykius asmeniškais, atsakingais, įpareigojančiais. Kai du žmonės tuokiasi, jie pažada dovanoti visą save vienas kitam, visą savo kūną ir sielą per visą savo gyvenimą. Jie pažada rūpintis savo vaikais, dovanoti save vaikams, kiek tik to reikės. Kiekvienas vaikas nėra jo arba jos vaikas, bet ir jo, ir jos vaikas, jų vaikas.

2. Ar šeimos pradžia yra pasirinkimas, ar meilė?

Pradžia – pasirinkimas mylėti. Santuoka yra meilė kaip pasirinkimas, o ne vien meilė kaip jausmas. Paprastai meilė kaip jausmas (įsimylėjimas) motyvuoja pasirinkimą, tačiau pasirinkimas yra daugiau nei jausmas. Tai, kas jausmus paverčia santuoka, yra sąmoningas valios apsisprendimas, kuris išreiškiamas per santuokos ceremoniją tariamais žodžiais: „Pasižadu“.

Mes negalime laisvai pasirinkti jausmų, tačiau galime laisvai apsispręsti, ar pasikliauti jausmais, ar ne. Mes galime nuveikti didžių meilės darbų ir su nuostabiu meilės jausmu, ir be jo. Aišku, kai yra meilės jausmas, daug lengviau. Apsispręsti santuokai reiškia pažadėti daryti meilės darbus kitam asmeniui iki pat gyvenimo pabaigos. Mes viliamės, jog iki gyvenimo pabaigos jausime tam žmogui meilės jausmą. Tačiau to negalime pažadėti, nes nekontroliuojame jausmų, mes galime kontroliuoti tik savo pasirinkimus, veiksmus ir žodžius.

Taigi, ta meilė, kurią pažadame dovanoti santuokoje, turi būti tokio pobūdžio, kad galėtume rinktis ir kontroliuoti. Kokia ta meilė? Tai viso savęs dovanojimas sutuoktiniui. Tai vadinama ištikimybe. Ji reiškia pasižadėjimą būti su kitu visa siela ir kūnu džiaugsme ir varge, ligoje ir nelaimėse, kol išskirs mirtis. Būti su kitu sieloje reiškia būti jautriam, atidžiam, geranoriškam ir priimti kitą kaip svarbiausią savo gyvenime.

Paprastai į santuoką atveda ir pasižadėti skatina romantiška meilė, tačiau ta meilė, kuri suteikia jėgų išlaikyti savo pažadą, išlikti santuokoje, yra įsipareigojimas. Jausmas gali jus paskatinti nerti į vandenį, tačiau tik įsipareigojimas padeda išsilaikyti vandenyje, plaukti į priekį.

3. Visa tai skamba gražiai, bet tai ne apie realią šeimą. Šiandien santuoka ir šeima yra sumaištyje. Bažnyčia kalba apie tai, kokia šeima turėtų būti, tačiau tikrovė ir idealas yra du skirtingi dalykai.

Deja, iš tiesų tai, kaip turėtų būti, ir tai, kaip yra, – skiriasi. Bažnyčia mums skelbia, kokią prasmę ir kokį tikslą Dievas sieja su santuoka ir šeima. Pagal dievišką sumanymą, šeima turi būti santuokos išsipildymas, o santuoka turi būti žmogaus lytiškumo išsipildymas. Taip dažnai ir yra. Kita vertus, nuodėmės pažeistame pasaulyje, ypač šiuolaikiniame chaotiškame pasaulyje, lytiškumas, meilė, santuoka ir šeima tampa visai kuo kitu, nei turėtų būti. Tikrovė ir idealas paprastai nesutampa jokioje visuomenėje po nuopuolio, nes nieko nėra pasaulyje tobulo, ypač žmonės, jų pasirinkimai, lytiškumas, santuokos ir šeimos. Deja, bet tai, kas susiję su žmogaus lytiškumu, šiandien patiria didesnę sumaištį nei bet kada anksčiau.

Tačiau Bažnyčia mums taip pat sako, kaip turime reaguoti į krizę, kaip sugrąžinti šeimai ir santuokai tą vaidmenį, kuris plaukia iš žmogaus prigimties. Nepaisant to, kiek mes iškreipiame ir subjaurojame lytiškumą, santuoką ir šeimą, nepaisant to, kiek mes patys jaučiamės nelaimingi dėl iškreipto naudojimosi Dievo dovanomis, vis vien lytiškumas, santuoka ir šeima išlieka gerais dalykais. Tai trys didžios Dievo dovanos, kurias jis mums padovanojo kurdamas, dar iki mūsų nuopuolio. Dievas juos padovanojo mūsų džiaugsmui ir net po nuopuolio jie teikia mums didelį džiaugsmą. Pagalvokime, didžiausia meilė ir didžiausias džiaugsmas paprastai susiję su šeima. (Prisiminkite atostogas su šeima, šeimos šventes ar Kūčių vakarienę, Kalėdas.)

Daug šeimų šiandien yra patekusios į krizę. Pati šeimos institucija šiandien patiria krizę, Amerikoje sudužusių šeimų nuošimtis dramatiškai didėja sulig kiekviena nauja karta (Deja, ir Lietuvoje. – Red.). Šiuolaikinė visuomenė pasiekė didžiulę moralinę pažangą įvairiose srityse, pavyzdžiui, tapome jaut­resni žmogaus teisėms, lygybei, pagalbos teikimui neįgaliesiems ir vargstantiesiems. Tačiau kartu tenka kalbėti apie didžiulį moralinį smukimą kitose srityse, ypač kalbant apie santuoką, šeimą ir lytiškumą. Ankstesnės kartos buvo daug nuoseklesnės „tvirtų“ dorybių, tokių kaip drąsa, sąžiningumas, susilaikymas, atžvilgiu nei mes. Tiesa, galime pasigirti, jog nuosekliau laikomės „švelnių“ dorybių, tokių kaip jautrumas, tolerantiškumas. Tačiau „švelnių“ dorybių laikymasis neturi tapti pasiteisinimu, kodėl ignoruojame „tvirtas“ dorybes. Šiandien mums ir vėl reikia atrasti drąsą, sąžinę, susilaikymą ir išmintį. Tai viena iš pagrindinių moralinės krizės įveikimo sąlygų.

4. Kodėl Dievas išrado šeimą?

Kiekviename kūrinyje atsispindi kūrėjas. Šeimos Kūrėjas yra Trejybė ir šeimoje trejybiškumas atsispindi kaip Dievo prigimtis. Pats Dievas yra tam tikra šeima – nemateriali, dvasinė šeima – trijų dieviškų Asmenų, sujungtų amžina, begaline meile, visuomenė. Pamatinė priežastis, kodėl Dievas mums nustatė gyventi meilėje, šeimose, visuomenėje, yra tai, kad Jis yra meilė, Jis yra šeima, Jis yra visuomenė.

5. Koks šeimos tikslas?

Šeima – tai vieta, kur mes gimstame pasauliui. Ji yra kaip nusileidimo takas dieviškosios dovanos, kurią vadiname vaiku, lėktuvui. Dievas dovanoja vaikus, o mes turime juos puoselėti, ugdyti. Taip, kaip vyras ir moteris sukuria naujo žmogaus kūną, Dievas sukuria jo sielą. Motinos įsčios yra šeimos centras, šeimos pradžios vieta. Šeima – tai vieta, kur Dievas sutelkia pačius reikalingiausius dalykus kūdikiui puoselėti ir ugdyti. Tiek kūdikio kūnui, tiek sielai reikia priežiūros ir rūpesčio. Šeimos yra meilės mokykla, kuriose gauname pirmąją savojo įgimto egoizmo įveikimo pamoką. Kiekvienas esame sukurtas unikalus ir turime savą valią. Per savo gyvenimą daugybę kartų turime rinktis. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas – drama ir pagrindinė šios dramos tema – pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, tarp nesavanaudiškos meilės ir savimeiliško egoizmo, tarp atsivėrimo kitam ir užsivėrimo savyje, tarp sugebėjimo nuolankiai priimti tai, kas mums skirta, ir noro save paversti Dievu. Šeima yra labai svarbus ginklas mūsų dvasinėje kovoje, svarbus veikėjas mūsų gyvenimo dramoje.

Visur kitur esate vertinamas pagal nuopelnus: esate paaukštinamas darbe, jei gerai dirbate, gaunate gerą pažymį mokykloje, jei teisingai atsakote į mokytojo klausimą. Jei nesugebate gerai atlikti darbo, jus atleidžia. Jei prastai atsakinėjate mokykloje, gaunate prastą pažymį. Tačiau šeimoje viskas kitaip. Čia niekas jūsų neatleis ar neparašys blogo pažymio už jūsų veiksmus. Šeima priima jus tokį, koks esate.

Nesavanaudiškos meilės pamoka, kurią gauname šeimoje, yra ne tik viena svarbiausių, bet ir sunkiausių pamokų gyvenime. Jos sunkumas – ne intelektinio, bet moralinio pobūdžio. Nėra sunku suprasti, kodėl nesavanaudiška meilė yra svarbi, tačiau labai sunku elgtis ir mylėti nesavanaudiškai. Mes žinome, kad krikščionių gyvenimo tikslas – tapti šventiems, tačiau taip pat žinome, jog tai labai sunku. Pagrindinė gyvenimo problema, pagrindinė pasaulio problema, pagrindinė visų karų, neapykantos, smurto, skyrybų, neteisingumo, priespaudos ir žmonių kančių priežastis – savanaudiškumas. Blogiausia, kad būti savanaudiškam labai lengva. Idant įveiktume šią pagundą, reikia labai daug treniruotis ir stengtis. Šeima yra pirmoji ir svarbiausia treniruočių salė, kur mokomės būti žmogumi.

6. Kaip privatus gyvenimas šeimoje yra susijęs su viešąja sfera?

Šeima yra tiltas tarp individo savasties ir likusio pasaulio. Visa socialinė etika remiasi šeima, nes visos visuomenės yra šeimos išplėtimas. Katalikiška etika, kaip ir judaistinė ar islamo etika, visada akcentavo ne tik privačius dalykus, bet ir deramą elgesį viešojoje sferoje (pavyzdžiui, išmaldą vargstantiesiems, socialinį teisingumą, bendrą gėrį, individualią atsakomybę dirbti, tobulinant visuomenę). Dabartinės politikos tendencijos akcentuoti „dešinę“ arba „kairę“ politiką, supriešinti vienus dalykus su kitais nėra natūrali. Bažnyčia palankiai žvelgia tiek į „dešiniųjų“ pastangas stiprinti šeimos instituciją bei akcentuoti individualią iniciatyvą, tiek į „kairiųjų“ dėmesingumą visuomenės solidarumui bei socialiniam teisingumui.

7. Koks yra valstybės ir šeimos santykis?

Šeima pirmesnė nei valstybė. Ne valstybė tėvams ir vaikams suteikia jų teises, bet Dievas. Kadangi valstybė tų teisių nesuteikia, tai negali jų ir panaikinti. Ir tėvų teisė ugdyti, auklėti vaikus savo nuožiūra yra pamatinė teisė. Jei valstybė pasiūlo nemokamą švietimo sistemą – puiku. Tačiau svarbu nepamiršti, kad ir šiuo atveju valstybės suteikiamos paslaugos turi tenkinti tėvų siekius ir reikalavimus, o ne atvirkščiai.

Valstybė nėra tas pat, kas visuomenė. Valstybė būtina, nes mes esame nuodėmingi. (Įsivaizduokite, kaip blogai būtų, jei šių laikų valstybėje nebūtų policijos.) Tačiau visuomenė yra Dievo išradimas. Ji atsirado dar prieš nuodėmę, Edeno sode nebuvo valstybės, bet buvo visuomenė. Rojuje nebus valstybės, bet bus visuomenė.

Visuomenė – tai didesnė, išsiplėtusi šeima. Tai paprasčiausiai kiti žmonės. Valstybė yra konkrečios institucijos. Žmogus gyvena tiek visuomenėje, tiek valstybėje. Pastaroji turi teisinę galią tam tikros geo­grafinės teritorijos ribose rinkti mokesčius, skelbti karą. Valstybė yra „politinė“. Valstybė yra visuomenės įrankis.

Visuomenė yra kur kas svarbesnė nei valstybė. Daug didžių žmonių, tokių kaip Jėzus ar Sokratas, nedalyvavo politiniame gyvenime, tačiau tikrai nebuvo asocialūs.

8. Kaip susijusi darna visuomenėje ir lytiniai santykiai?

Šeimas sukuria santuokos. Pastarosios yra glaudžiai susijusios su lytiniais santykiais. Tai reiškia, jog ir šeimoms lytiniai santykiai labai svarbūs. Kadangi šeima yra visuomenės pagrindas, tai galima teigti, kad lytiniai žmonių santykiai, seksualinis elgesys turi didžiulę įtaką visuomenei. Lytiškumas ir visuomenė yra savo prigimtimi susiję dalykai.

Būtent todėl visuomenė ir valstybė, kuri yra visuomenės instrumentas, yra labai suinteresuotos sveikais lytiniais santykiais, seksualine morale ir seksualinių partnerių atsakingumu. Seksualinės atsakomybės trūkumas neišvengiamai perauga į socialinės atsakomybės trūkumą. Jei meluojate, išduodate, nepaisote paties rimčiausio pažado, įsipareigojimo savo sutuoktiniui, labai tikėtina, kad meluosite, išduosite ir nepaisysite įsipareigojimų ir kitiems. Jei žalojate savo vaikus, griaudamas šeimą, labai tikėtina, kad nepaisysite ir kitų žmonių bei jų vaikų poreikių ir teisių. Jei išduodate tą žmogų, kurį mylite ar kažkada mylėjote labiausiai pasaulyje, tai veikiausiai išduosite ir tuos, kurie jums mažiau artimi ir mylimi.

9. Būtent todėl Bažnyčia nepripažįsta skyrybų?

Taip. Kita priežastis – Bažnyčia negali savavališkai pakeisti Jėzaus mokymo. Visose keturiose Evangelijose Jėzus aiškiai uždraudė skyrybas. Jis sakė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19,6). Tai paprasta, bet labai radikali tiesa: būtent Dievas sujungia žmones santuokoje.

Santuoka yra sakramentas, ir būtent Dievas veikia per visus savo sakramentus, o mes šiuo atveju esame jo įrankiai. Eucharistijoje kunigas yra įrankis, santuokoje – vyras ir moteris, kurie tuokiasi. Santuokai reikia trijų: vyro, moters ir Dievo. Trijų, nes dviejų per maža.

10. Kaip gali būti išsiskyrę katalikai, jei Katalikų Bažnyčia nepripažįsta skyrybų?

Kai kalbama apie skyrybas, neretai suplakami trys skirtingi dalykai: (a) atsiskyrimas; (b) santuokos anuliavimas; (c) civilinės skyrybos.

(a) Atsiskyrimas nėra skyrybos. Tai du susituokę žmonės, kurie gyvena atskirai. Kartais tai netgi būtina, pavyzdžiui, jei buvimas kartu kelia fizinės prievartos vienas kito atžvilgiu pavojų. Vedęs katalikas neprivalo gyventi kartu su sutuoktiniu, jei šis smurtauja. Tačiau jei du susituokę žmonės gyvena atskirai, tai nereiškia, kad jų santuokos nebėra, ir jie gali turėti lytinių santykių su kitais, sudaryti naujas santuokas. Jie yra vedę ir lytiniai santykiai ne santuokoje visada yra svetimavimas.

(b) Anuliavimas taip pat nėra tas pat, kas skyrybos. Anuliavimas reiškia, kad santuoka iš tiesų nebuvo sakramentinė, nes bent vienas iš sutuoktinių nesuvokė savo įsipareigojimo, įsipareigojo ne savo noru ar nuslėpė nuo savo sutuoktinio esminę informaciją, kuri galėjo turėti įtakos pastarojo įsipareigojimui. Bažnyčia anuliuoja santuokas tik po ilgo ir kruopštaus aplinkybių tyrimo ir tik tuo atveju, jei atranda, jog priežastis anuliuoti santuoką egzistavo dar prieš santuokos sakramento suteikimą.

Bažnyčia, spręsdama santuokų anuliavimo klausimus, nėra neklystanti, bet autoritetinga. (Lygiai taip pat, kaip tėvai, augindami vaikus ir spręsdami, kas jiems gerai, o kas ne, nėra neklystantys, bet autoritetingi.) Gali pasitaikyti klaidų. Dažnai anuliuojamos santuokos, kurios neturėtų būti anuliuotos, nes norima palengvinti to prašančių žmonių gyvenimą. Apskritai Bažnyčia niekada nenori be reikalo apsunkinti nė vieno žmogaus gyvenimo. Tačiau kartu Bažnyčia negali išsižadėti savo principų, nes jie yra ne jos sugalvoti, bet Kristaus duoti.

Bažnyčia negali išspręsti visų mūsų problemų ir ištaisyti visų mūsų klaidų. Mes patys esame atsakingi už savo sprendimus ir jų padarinius. Sprendimas tuoktis yra antras pagal svarbą sprendimas žmogaus gyvenime. Svarbesnis tėra sprendimas tikėti Dievą. Trečias pagal svarbą sprendimas – pasitikėti draugais, ketvirtas – pasirinkti deramą darbą.

(c) Katalikai gali išsiskirti valstybės požiūriu – priimti civilinę ištuoką. Tačiau tai nėra tikros skyrybos Dievo akyse. Ta santuoka, kuri sudaroma valstybės institucijoje, nėra katalikiška, sakramentinė santuoka. Tai nėra santuoka, apie kurią mokė Kristus, kuri negali būti panaikinta. Tai tėra tam tikra socialinė sutartis. Jos autorius nėra Dievas, bet žmonės, todėl žmonės ją gali ir panaikinti.

Katalikai, kurie gyvena atskirai nuo sutuoktinio, kurių santuoka anuliuota, kurie turi civilinę ištuoką, lieka katalikais. Jie lieka Bažnyčioje, o ne už jos ribų. Jie gali gyventi sakramentinį gyvenimą ir per tai gauti visą Bažnyčios teikiamą tarnystę.

Net jei katalikai sudaro antrą civilinę santuoką be Bažnyčios palaiminimo, Bažnyčia vis vien nuo jų nenusisuka. Teikia pastoracinį rūpestį ir daugumą savo patarnavimų. Tiesa, jei kartą susituokęs katalikas, kurio santuokos Bažnyčia neanuliavo, nusprendžia gyventi su kitu žmogumi kaip vyras su žmona, jis ar ji negali priimti Eucharistijos, nes svetimauja. Eucharistiją priimti gali tik tie, kurie atgailauja už savo nuodėmes. Atgailauti toli gražu ne tas pat, kas paprasčiausiai sielotis. Atgaila nėra savigrauža, bet apsisprendimas išsilaisvinti iš nuodėmės, daugiau nebenusidėti.

Šiuo atveju Bažnyčios pozicija gali atrodyti žiauri, tačiau iš tiesų ji sąžininga. Sąžiningumas neretai atrodo žiaurus, bet taip nėra. Nes sąžiningumas reiškia tiesos sakymą, net tada, kai tiesa žeidžia, nes ilgalaikėje perspektyvoje melas visada žeidžia kur kas daugiau nei tiesa. Įmanoma išvengti melo, tačiau neįmanoma išvengti sužeidimų, žaizdų. Esame nusidėjėliai, netobulos būtybės, kurios dažnai daro didžiulių klaidų, ir gyvename netobulame, nupuolusiame pasaulyje. Šiame pasaulyje gyvenimas dažnai atrodo nepaprastai neteisingas. Mes ne tik kenčiame, bet neretai kenčiame tarsi be jokios kaltės ir priežasties. Bažnyčia, kaip ir Viešpats Jėzus Kristus, nori būti kartu su mumis mūsų kančiose. Jei tik įsileidžiame ją į savo gyvenimą. Tačiau ji negali mums meluoti apie mūsų situaciją, apie mūsų kančias.

Ilgalaikėje perspektyvoje Bažnyčios kategoriškas ne skyryboms yra didesnis švelnumas žmogaus atžvilgiu nei pritarimas skyryboms. Nes pastarosios yra vienas skaudžiausių dalykų mūsų gyvenime. Bažnyčia nori sulaikyti mus nuo šio skausmo. Panašiai kaip gydytojas Bažnyčia stengiasi gydyti mūsų ligas, šalinti skausmo priežastis. Tiek gydytojas, tiek Bažnyčia kartais gali sukelti šiek tiek skausmo, idant padėtų išvengti didesnių kančių. Bažnyčia kalba Kristaus vardu, o jis buvo pats švelniausias ir jautriausias žmogus, kuris kada nors gyveno. Tačiau jis taip pat yra išmintingiausias ir žino, kas mums geriausia ilgalaikėje perspektyvoje.

Pagal Peter J. Kreeft „Because God is Real“, Ignatius Press, 2008 parengė Andrius Navickas.