Neseniai minėjome birželio 14-qjq, Gedulo ir vilties dienq. Šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų yra susidūrę su skaudžia tremties, lagerio, kalėjimo patirtimi.

Balys Gajauskas (g. 1926) gerai pažįsta GULAGo kalėjimų ir lagerių sistemą „iš vidaus“, nes praleido juose vos ne keturis dešimtmečius, atlikęs visą jam skirtą bausmę už antisovietinę agitaciją ir propagandą. 25 metus Balys Gajauskas kalėjo lageriuose prie Balchašo ežero, Džeskazgane, Mordovijoje, dirbo molibdeno ir vario kasyklose, statybose. Vos ketveriems metams grįžęs į Lietuvą, nuolat sekamas ir apklausiamas, vėl nuteisiamas 10 metų, šį kartą siunčiamas į ypatingo režimo lagerį Kučino. Būtent iš šio lagerio Balys Gajauskas slapta siuntė laiškus į pasaulį, kurie praėjusiais metais buvo išleisti knygoje „Pro spygliuotas vielas matau dangų“. Po lagerio buvo paskirti dar 2 metai tremties, ir tik 1989 metais Balys Gajauskas grįžo į Lietuvą. Nepalūžęs. Jis iškart aktyviai įsijungė į šalies politinį gyvenimą. 1989 metais išrinktas Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentu, o 1990 – į Seimą. Balys Gajauskas yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

1979 metais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija politinį kalinį pasiūlė kandidatu Nobelio taikos premijai. 1981 metais, dar kalint lageryje, Balys Gajauskas buvo apdovanotas Tarptautine taikos ir laisvės premija.

Apie patirtį lageriuose Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ Balį Gajauską kalbino Vytenė Muschick.

Neseniai Vokietijoje pasirodė istoriko ir publicisto Meinhardo Starko knyga „Die Gezeichneten“, lietuviškai verstume „Pažymėtieji“ apie Gulago lagerių kalinius, apie jų gyvenimą po lagerio. M. Starkas įžanginiame žodyje išskiria jus. Jis sako: sutikau žmogų, kurio likimas yra ypatingas, išskirtinis, nes šis žmogus kalėjo 37 metus. Papasakokite mums, kaip tai atsitiko, kada prasidėjo jūsų kalėjimų kelias?

Gana sunku pasakoti, kai nežinai nuo ko prasidėjo, nes tas kelias labai ilgas. Pradėjau vokiečių laikais, o sovietiniais laikais nuo 1944 metų. Kai tik Suvalkijoje praėjo frontas, jau mane ir suėmė. Su frontu ėjo „smerš”.

Mūsų jaunieji klausytojai nelabai žino, kas tai yra, gal galite paaiškinti?

Tai reiškia „mirtis špijonams“ (rusiškai: смерть шпионам, tai buvo karinė sovietų specialioji tarnyba.- V.M.) Jie eina kartu su frontu, šiek tiek toliau nuo pirmųjų linijų ir suiiminėja žmones. Kaip žvejas užmeta tinklą ir traukia – ir didelės žuvys, ir mažos patenka. Ir visas ima. Taip ten būdavo. Mus tris ir suėmė: mano pusbrolį ir dar vieną kaunietį. Veda mus kažkur, o kareiviai rėkia – ką jūs fašistus vedate, sušaudyti juos! O 1941 metais jau buvau patyręs, kaip tai daroma... Atveda, žiūrime apsupta sodyba, o viduryje bunkeriai iškasti. Mus ir įkišo į tuos požeminius bunkerius. Tamsu, sugrūsti, supratau, kad reikalai blogi. Mačiau, kaip nukankinti žmonės 1941 metais Petrašiūnuose buvo suguldyti Šančių kapinėse. Jie buvo taip sudarkyti, kad negalima buvo pažinti: iki pusės nuogi, moterų krūtys subadytos ir vyrai sudarkyti - baisu. Visą gyvenimą atsimenu tą vaizdą. Todėl supratau, ką tai reiškia kai tave suima. Ką gali žinoti, ar mus čia sušaudys, ar išveš.

Bet jūsų nesušaudė, o nuteisė 25 metams. Už ką nuteisė?

Kaune buvo mūsų organizacija, stipri, veiksminga.

Kaip ji vadinosi?

Niekaip nesivadino. Mes turėjome ryšį su partizanais ir jiems padėdavome. Ypač popieriaus reikėjo, nes leido savo spaudą. Taip pat vaistų reikėjo, ginklų – jiems daug ko reikėjo ir mes stengėmės parūpinti. Platinome spaudą, rašydavome į tą spaudą.

Tai čia taip vadinama antisovietinė agitacija jums buvo prikišta?

Taip. Agitacija ir propaganda. Tiesiog Stalino laikais visi buvome liaudies priešais.

Ir jums tada skyrė tuos 25 metus kalėjimų, lagerių... Ar daug kur pabuvojote per tuos metus?

Labai daug kur. Nuo 1947 metų mirties bausmę panaikino ir buvo dvi bausmės – 10 metų už agitaciją ir propagandą ir 25 metai už tėvynės išdavimą. Po Chruščiovo atėjimo į valdžią labai daug žmonių išleido, nes daug buvo suimtų už nieką. Jeigu aš turiu kaip sakoma ant tavęs „blogą akį“, tai galėjau pasakyti – štai tas mačiau ėjo ir, rodos, žydus varė. O tas žmogus galėjo tiesiog praeiti ta gatve kaip daugelis. Arba jeigu laišką parašėte, kad nėra duonos – o tai juk buvo tikrovė... Atplėšė tą laišką, priskyrė agitacijai ir propagandai – ir gaunate 10 metų.

Po Stalino mirties 1953 metais daug kas prašė, kad juos paleistų dėl neteisėto suėmimo, trėmimo. Ar jūs nerašėte prašymo?

Net nereikėjo prašyti. Be to, aš manau, kad malonės prašymas yra išdavystė. Aš niekada nieko nerašiau. Mes žinojome, kad šalis okupuota - mes kovojame, mes esame teisūs. Pagal tarptautinę teisę žinojome, ne aklai viskas buvo daroma. Tad jeigu tu eini ir kovoji, o paskui prašai malonės, tai jau yra išdavystė. Tu iš dalies pripažįsti, kad tu esi nusikaltęs teisėtai valdžiai, o aš niekada jos nepripažinau, pilietybės nepriėmiau.

Atsėdėjęs lygiai 25 metus, visas lig vienos jums skirtas dienas, jūs be pilietybės grįžtate - kaip jūs galėjo iš viso gyventi, kur jūs galėjote sugrįžti?

Matote, pasą tu turi priimti, nes turi dirbti. Bet man neleido gyventi Lietuvoje, nes buvau pavojingas, buvau „pasižymėjęs“ per tuos dvidešimt penkerius metus. Galima sakyti, kad lageriuose aš gyvenau visiškai laisvai, savo nuomonės, kad jie yra okupantai, aš visai neslėpiau. Su kagėbistais atvirai kalbėdavau ir išdėstydavau savo nuomonę. Grįžęs čia, tą patį dariau. Jie žinojo, kad aš jokio nusikaltimo nedarau, tačiau nusikaltimas buvo tai, kad esu čia. Visus kalinius kviesdavo, ir daugelis išvažiuodavo, o aš nevažiavau iš Lietuvos. „Kodėl neišvažiuoji? Surašom aktą ir kad per parą išvažiuotum!“ Sakau: „aš atvažiavau ir būsiu čia - ką jūs norit, tą darykit“. Praeina kiek laiko ir vėl mane kviečiasi – „kodėl neišvažiuoji?“. O aš – „jau sakiau, kad niekur nevažiuosiu“. Tada jau man duoda tris paras laiko. Vėliau jie suprato, nusileido ir leido čia gyventi. Jie sekdavo mane visą laiką, tačiau aš žinojau, ką aš galiu daryti ir ko negaliu. Padėtis pasikeitė, su ginklu jau nebepakovosi, tačiau yra kitų kovos būdų... Yra žmogaus teisės. Tą gerai supratome ir mes, ir disidentai Maskvoje.

Jūs prakalbote apie Maskvą, kitus disidentus. Įdomu sužinoti, ar buvo kokie ryšiai, kaip dabar sakoma „ tinklas“, disidentų organizacija? Ar jūs vienas veikėte?

Tokios kaip disidentų organizacijos nebuvo. Buvo visuomenė. Nes organizacijos, tai kaip pas mus po karo buvo – Kaune, daugybė buvo tokių organizacijų. Sueina penki-šeši žmonės, kaip vadinsis organizacija – „Už laisvą Lietuvą“ arba „Laisva Lietuva“. Surašo tikslus, narius, paskui pasirašo ir tuos dokumentus kažkur paslepia. Ir jeigu kažkas išduoda arba šiaip tie sąrašai pakliūna kažkam, arba kai kratas daro – ir randa visus dokumentus. Tai susemia visus. Kai kurie nei valgę, nei gėrę...

Nuo 1973 iki 1977 metų jūs pabuvote Lietuvoje ir jus vėl nuteisė dešimčiai metų. Šįkart už Aleksandro Solženicyno knygos „Archipelagas Gulagas“ vertimą į lietuvių kalbą. Jus išsiuntė į ypatingojo režimo lagerį. Pasakykite, ką tai reiškia? Kaip atrodė tokie lageriai?

Stalino laikais buvo dideli lageriai, baisios sąlygos, daug mirdavo badu. Bet kai atėjo Chruščiovas, didelę dalį žmonių išleido, milijonus, ir mūsų liko nedaug. Kai aš buvau Balchaše, tai mūsų gal dvidešimt penki liko. Čia buvo ypatingos sąlygos, nes prasidėjo žmogaus teisių klausimai, Brežnevas pasirašė Helsinkio sutartį. Bet nesiruošė jos vykdyti. Andropovas buvo tuomet KGB viršininkas. Jis sakė, viską darysim tyliai, o propaganda rėks. Aš tai supratau, Maskvoje tai aptardavome su draugais, nes beveik visi disidentai buvo man pažįstami, ir Sacharovą pažinojau. Buvo aišku, kad mus suims, bet kaip jie galės mus pasodinti? Kadangi kaltinimo agitacija ir propaganda nebegali būti. Aš jaučiau, kad mane suims, nes verčiau, rėmiau politinius kalinius ir jų šeimas iš Solženicyno fondo su Ginsburgu Lietuvoje. Knygų turėjau daug ir įvairių. Jie visa tai rado, paėmė ir apkaltino. Siūlė susitarti. Paprastai, kai suima žmogų, bando jį įbauginti ir paveikti. Jie neprašė tiesiai – „dirbk mums, užsiverbuok, ką nors pasakysi“. Jie sakė – „tu parašyk straipsnį į „Tiesą“, kad buržuaziniai nacionalistai įtraukė, dabar matau, kad Sovietų sąjunga yra teisi“. Jie užverbuoti nesitikėjo, žinojo, kad nesutiksiu, bet norėjo, kad būčiau lojalus.

Tai dabar papasakosiu, kaip mus į tą lagerį atvežė. 1980 metai, kovo 1 diena. Atvežė vidurnaktį, vienas barakas stovi, mūsų gal dvidešimt žmonių. Įveda – ten prieduris, ilgas koridorius, iš vienos pusės stovi gal dešimt prižiūrėtojų ir iš kitos tiek pat. Tai buvo specialiai mums ruoštas lageris Kučino. Ten mus ypatingai iškratė, nuogai išrengė ir davė naujus drabužius. Išdalino po du į kamerą. Negalima kalbėtis su kitais žmonėmis. Jeigu kalbėsime, sakykime, pro langą – iškart baudžia. Pirmiausia atima pasimatymus. Padarai ką nors smulkmeniško – iškart atšaukia pasimatymus. Jie reikalaudavo kalbėtis rusiškai, kad galėtų kontroliuoti, o aš – ne: turiu teisę kalbėti lietuviškai. Aš net laiškų per visus dvidešimt penkerius metus nerašiau rusiškai, tik lietuviškai. Jie sako, dėl jūsų kelių žmonių mes vertėjo neimsim. Tai man, sakau, nesvarbu, aš galiu būti ir vienas, bet jūs privalote leisti lietuviškai kalbėti. Žmona atvažiuoja į pasimatymą. Ji iš anksto parašė lagerio viršininkui, kad atvažiavusi kalbės lietuviškai. Jie paskambino į Lietuvos KGB, tie pasiuntė kagėbistą į mūsų pasimatymą. Tačiau šis užsuko pas pažįstamus Maskvoje, prisigėrė ir neatvažiuoja. Lagerio vadovybė suka, suka: gal palaukime, o paskui leido susitikti.

Vienoje lagerio koridoriaus pusėje buvo mūsų kameros, o kitoje – buvo darbo kameros. Kadangi mūsų buvo mažai, tai juokdavomės, kad mūsų yra mažiau negu prižiūrėtojų, nes jų buvo apie keturiasdešimt penkis. Darbas buvo nesudėtingas – lygintuvams detales susukinėdavome. Kalinių nevesdavo į lauką...

Jūsų visai neleisdavo į lauką?

Leisdavo pasivaikščioti valandą per dieną.

O tremtis sekė po 1987-ųjų? Nes jūs dešimčiai metų buvote nuteistas. Vadinasi, jūs iki 1989 metų išbuvote tremtyje. Kur, Sibire?

Na, ką laikysime Sibiru... Tai jau buvo Tolimieji Rytai. Ant Ochotsko jūros kranto. Tas barakas jau buvo paskutinis priešais jūrą. Kitoje pusėje jau Kalifornija, kita Ramiojo vandenyno pusė. Jie ilgai galvojo, kur mane nutrėmus, jeigu būtų dar koks tūkstantis kilometrų buvę, tai būtų dar toliau nutrėmę, bet jau nebuvo kur. (juokiasi)

Gal galite papasakoti, kaip jums pavykdavo iš lagerio perduoti laiškus? Kai kurie laiškai net į užsienį nukeliavo...

Tai čia buvo visa sistema. Labai svarbų vaidmenį vaidino mano žmona. Aktyvi, rizikuojanti ir drąsi moteris. Mordovijoje parašėme pirmąjį laišką dėl tokio Fiodoro. Jis nešiojo kryželį, o to negalima buvo daryti pagal režimą. Jėga tas kryželis buvo jam nuplėštas, ir mes visi buvome pasipiktinę. Ką daryti? Buvome seniai nusprendę bado akcijų nedaryti, nes iš to jokios naudos - gali ten sėdėti ir numirsi bebadaudamas. Todėl kai kurie iš mūsų susitarėme parašyti į užsienį, kreiptis į pasaulio visuomenę. O kaip išnešti laišką? Nėra kam. O aš netrukus turėjau turėti asmeninį pasimatymą. Tris paras. Atvažiavo žmona Irena. Ji nežinojo, kad mes parašėm. Aš negalėjau priversti jos paimti tą laišką. Jei ją sulaikytų, ji gautų 7 metus. Ir dar 5 trėmimo. Todėl neturėjau teisės prašyti... Kai ji atvyko, aš paėmiau tą popieriuką, bet be jokių pasižadėjimų draugams. Tada tyliai paaiškinau jai situaciją. Galėtum tu išvežti, bet jei nenori ar negali – neimk, mes tikrai apsieisim ir be to. Tačiau ji pasakė - „aš paimsiu“. Net nustebo, kad klausiu. Pasakė – „ką reikės, viską padarysiu“. Ir išvežė. Aš tikėjau Irena, nors ir baiminausi dėl jos. Pakeliui ją galėjo iškratyti... Visos mūsų moterys buvo sekamos.

O kaip ji į užsienį išsiuntė?

Per pažįstamus disidentus, jų žmonas. Žmonos taip pat buvo disidentės, jos irgi veikdavo. Toji mūsų bendruomenė tuomet buvo labai kompaktiška, ėjome vienu frontu, vienas kitam padėdavome.

Prieš pokalbį jūs parodėte tuos kelis savo popierėlius... Plonytėlio pergamento skiautė, be galo smulkiu raštu primarginta. Viena jų net yra saugoma JAV Kongreso rūmuose. Tai išnešė jūsų žmona Irena?

Taip, ji ne tik man išnešdavo, bet ir ukrainiečiams. Sėdėjau sykį su tokiu ukrainiečių poetu Stusu. Matau, kad vyras geras, labai atkaklus. Sakau, duok, padėsiu. Kai užsienyje paskelbė jo straipsnį, tai ukrainiečiai stebėjosi, kaip jis galėjo perduoti, pasimatymų neturėdamas. Vėliau, kai jau buvau Kučino ir atvažiavo mano žmona, papasakojau viską ukrainiečiams, tai jie buvo be galo dėkingi. Stusas vėliau žuvo, bet niekas to nežinojo...

Rusų rašytojas Varlamas Šalamovas yra sukūręs novelių ciklą „Pasakojimai iš Kolymos“. Jis kalba apie tai, kad visa lagerių sistema siekė ne tik fiziškai nualinti žmogų, bet visų pirma palaužti, įbauginti, sunaikinti jo dvasią. Sakykite, kaip jūs šitiek metų atsilaikėte nepalūžęs?

Aš nuo seno buvau veiklos žmogus. Nuo pat vaikystės. Nuo 1934 metų buvau skautas, tai buvo patriotinė organizacija. Nuo mažens labai mėgau istoriją. Aš priėmiau visą Lietuvos istoriją kaip savą, didžiavausi lietuvių žygiais, Didžiąja Kunigaikštija. Kai prasidėjo karas, mes visą laiką svarstėme lageriuose – kodėl lietuviai tinkamai nepasipriešino? Pas mus juk buvo kareivių, kurie stovėjo pasienyje. Jie buvo pasiruošę ir laukė, kada gaus įsakymą šaudyti. Rusai ėjo, o mes vis traukiamės...

Ar jūs galėjote lageryje tokiomis temomis kalbėtis?

Be abejonės. Nereiškia, kad lageriai tokie pat buvo ir prie Stalino, ir vėliau. Jie labai keitėsi. Stalinas buvo žiaurus, siekė sunaikinti kuo daugiau priešų, net sunku paaiškinti jo supratimą, kodėl taip masiškai reikėjo naikinti žmones. Juk dar ne iki galo išsiaiškinta, kiek iš viso žmonių mirė.

Dalia Grinkevičiūtė yra rašiusi savo atsiminimuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“, jai susidarė toks įspūdis, kad visa šalies sąžinė ir protas prie Stalino buvo susodinti į lagerius...

Taip ir buvo.

...ji rašė, kad mokinosi literatūros, viduramžių istorijos, nes antrąkart suimta sėdėjo kameroje kartu su profesoriais.

O, ten visokiausių žmonių būdavo! Stalino laikais Balchaše aš buvau, tai negalima buvo nei knygos gauti, nei rašyti, nieko. Tamsu buvo. Bet buvo šviesių žmonių – ir profesorių, ir rašytojų, ko tik ten nebuvo. Galėjai kalbų išmokti. Kai Stalinas mirė, pasikeitė politinė padėtis, o tuos pokyčius mes visada labai gerai jausdavome ant savo nugarų. Tas laikas, nuo 1953 iki 1958, vadinosi lagerinės demokratijos metais (juokiasi). Savais drabužiais rengdavomės, knygų, filmų atveždavo.

Ar bandėte pasižymėti, rašyti, kas tuo metu vyko?

Rašymas visuose lageriuose buvo pavojingas. Nes jei sugaus, tai vėl tau metų pridės. Be to, nebuvo atėjęs tinkamas laikas, nebuvo kaip išsiųsti. O jei tik rašyti ir laikyti pas save - pavojinga ir nėra prasmės. Turi būti tikslas to rašymo, nes tai yra kova. Kova su savo priešu, tik kitokiais būdais. Ryšys su pasauliu atsirado tuomet, kai pradėjo veikti disidentai. Vienas iš ankstyviausių disidentų buvo Ginsburgas, visokių dalykų mes su juo darėme lageriuose...

Sakykite, ar apie visa tai, ką jūs patyrėte, galėsime kada perskaityti knygoje? Galbūt jūs pats rengiate knygą, gal istorikai su jumis kalbasi?

Ką man gali pasakyti istorikai?

Apie jus parašyti...

Ne. Nesiruošiu pasakoti. Ir žurnalistams nelabai noriu kalbėti - patyriau, kad papasakoji viena, o parašo kita. Kam man jie reikalingi? Ar jie gali parašyti taip, kaip aš parašysiu? Jie manęs nesupras. Tik aš galiu apie save parašyti. Tai mano jausmai, mano išgyvenimai. Viskas ten bus. Ir atsiminimai. Stengiuosi, kad būtų kuo tiksliau parašyta. Yra tokių, kurie sugalvoja ką nors ir rašo, todėl labai daug melo yra prirašyta. Kartais net galima pasakyti – ką gi tu rašai, jeigu ten nebuvai? Kartais žmonės rašo apie kitus, o aš rašau tik apie save, apie tuos įvykius, kuriuos aš išgyvenau, mačiau, kurių liudininku buvau, apie tuos žmones, su kuriais aš bendravau.

O kaip su jaunąja karta? Man regis, tokie liudijimai yra labai svarbūs. Ar jūs bendraujate su mokiniais, jaunimu, ar kviečia jus?

Nelabai bendrauju, bet yra mokyklų, kurios domisi. Manau, kad šis jaunimas bus kitoks negu anas sovietinis.

Kultūros savaitė