Rasa Gečaitė pristato nuostabią prancūzų dovaną Vilniui ir Lietuvai – Salaspilio mūšio XVII a. paveikslo parodą ir primena ta proga 1606-aisiais sukurtą poemą „Carolomachia“.

O dangiškieji dievai, be jūsų nieks neįvyksta.
Koks palankumas jūsų lietuviams ir kas per malonė
Tam sarmatų karaliui, kuriam tiek priešų sumušti
Ir tiek kartų leista nepralaimėjus! Koks amžius,
Karoli, mums tave, tokį gerą kariavedį, davė!
Ar tu gimei padėti kenčiančiai savo tėvynei?
Ar benešdamas Marso sunkiąją naštą gini tu
Dukrą Livoniją? Ji patikėta tavajai globai!
(Skundžias, kad maža ji gali, ir sakos, daugiau ji norėtų)
Tavo šis darbas neliks be šlovės ir giesmių, ši dorybė
Sklis po visą pasaulį, virš saulės ir metų bėgimo,
Net už Amerikos; jos negalės sunaikinti ir laikas.

(iš Christophoro Zawisza „Carolomachia“, Vilnae, 1606 m. – iš lotynų k. vertė B.Kazlauskas. Vilniaus universitetas, 1981)

2010-ųjų stebuklas...

Bemaž neįtikėtina, tačiau į Vilnių nuo birželio 3-iosios iki rugsėjo 19-osios yra atvežtas iš Sasenažo (Sassenage) pilies Prancūzijoje ir kaip tik didžiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus (1560-1621) rūmuose įsikūrusioje Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Vilniaus paveikslų galerijoje yra rodomas pasaulinio garso mūšio, kurį 1605-ųjų rugsėjo 27-ąją prie Salaspilio ir Dauguvos prieš švedus laimėjo šis žymus lietuvių etmonas, batalinis paveikslas. Jo autorius – garsus to meto Europoje batalinių scenų dailininkas flamandų tapytojas Peeteris Snayersas (1592-1667), kuriam paveikslą užsakė – kaip spėjama – to meto Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas III Vaza.

Dar nuostabiau, kad nuo 1820-ųjų pilyje saugotas paveikslas ilgą laiką buvo neatpažintas, ką jis vaizduoja. Mat po Žygimanto III Vazos sūnaus Jono Kazimiero Vazos mirties 1673-iaisiais visa jo meno kolekcija buvo parduota aukcione. Laimei, nuo 1820-ųjų šis paveikslas jau įrašytas į Sasenažo pilies inventorių. Ir tik 1997-aisiais jis buvo atvežtas į parodą Krokuvos nacionaliniame muziejuje „Garsios lenkų ginklo pergalės“. Taigi... atpažintas lenkiškai.

Ir pagaliau (!) pagal bemaž stebuklingą Prancūzijos fondo, kuris prižiūri Sasenažo pilies vertybes, ir Lietuvos pusės susitarimą gerokai sunykusi didelio formato tapybos drobė buvo keturis mėnesius kruopščiai restauruojama LDM Prano Gudyno restauratorių ir dabar gal net pirmą kartą po 400 metų vėl atgijusi tikromis spalvomis būtent lietuviams atskleidžia savo grožį. Lietuvių etmono J. K. Chodkevičiaus laimėto mūšio pasaulinę šlovę jo paties rūmuose Vilniuje. Prieš 405 metus visas Vilnius šventė šią pergalę. Apie visa tai smulkiai pasakoja Salaspilio mūšiui skirtas kitas nuostabus kūrinys – 1606-ųjų lotynų kalba eiliuota poema „Carolomachia“.

Herojiška poema J.K.Chodkevičiui

Kai 1981-aisiais nusipirkau vieną iš vos 500 egzempliorių poemos „Karolių mūšis“, varganai išleistą Vilniaus universiteto rotaprintu kaip „metodines rekomendacijas studijuojantiems lotynų kalbą“, galėjau pagal įkvepiantį 1606-ųjų kūrinį ir jo liudijimus tik bandyti įsivaizduoti lietuvių karvedžio 1605-aisiais prie Salaspilio laimėto mūšio prieš švedus paveikslą.

Nes... dar prieš 30 metų niekas net neįtarė, kad šis mūšis yra topografiškai ir ikonografiškai tiksliai dokumentuotas aukščiausio meistriškumo garsaus XVII a. flamandų tapytojo Peeterio Snayerso (1592-1667) didelio formato bataliniame paveiksle. Keturių šimtų metų gili užmarštis... Poemos autorius Kristoforas Zaviša (Christophoro Zawisza) turbūt net negalėjo numanyti, kad šis didingas mūšis pačių lietuvių kada nors bus užmirštas. Beje, šį poemos autorių nurodo 1606-aisiais Vilniaus Akademijos spaustuvininko Thomo Levicki išleistos lotynų kalba poemos antraštinis lapas ir pirmosios knygos pradžia. Tačiau dėl ne visai aiškių priežasčių autorystę bandyta priskirti ir Laurencijui Bojeriui, kurį kaip autorių nurodo ir 1981-ųjų rotoprintinis Vilniaus universiteto leidimas. Tačiau šį įdomų autorystės painiojimo klausimą šįkart atidėkime į šoną.

Perskaičius 1606-aisiais sukurtą poemą galima drąsiai spėti, kad šio mūšio pergalei įamžinti turėjo būti užsakyta daugybė paveikslų. Ne tik šlovingai batalinei scenai pavaizduoti, bet ir visų laimėto karo vadų portretams. Tuo labiau visą Europą ir Aziją nustebinusiam karvedžiui – Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui. Kurio šlovę pagal poemos liudijimus pripažino pats Romos popiežius, Moskovijos monarchas, Bizantijos valdovas, Europos tautų karaliai bei Azijos tironas šeichas Abantas, valdęs Persiją.

Nūn per vakarius kraštus dabar jis skrenda garsiausias
Ir su vyriausiu vadu jau džiugina viešpatę Romą,
Skelbdamas gandas žinias, per kimbrų pelkes keliauja,
Per teutonijas, keltus, morinus ir tuodu britanus,
O iš žmonių tolimiausių: per norvegus ir biarmus.
Jis sėkmingai nuteikia Moskovijos didį monarchą,
Tą grėsmingą baisiais karais Sudermanui valdovą,
Jeigu nepasiduos jisai teisėtam karaliui.
Net Bizantijos jis nustebino patį valdovą.
Trakai ir Ematijai nuo tol bijosi lenko
Kam man kalbėti apie achmenus ir šeichą Abantą,
Persijos tą pavergėją, turkams nekenčiamą vardą?
Jis apdainuos ir Zigmanto šį atmintiną karą,
Ir Chodkevičiaus vardą išgarsins net baktrams ir indams,
Serams, japonams ir taip pat etiopams toliesiems.

1606-ųjų dokumentika

Trijų knygų poema smulkiai pasakoja ne tik apie mūšio eigą ir aprašo visus būrius su karo vaidais ir jų charakteriais, ginkluotę, vėliavas bei atskirus mūšio epizodus, bet iš pradžių nupasakoja karo priežastis, šaiposi iš silpnavalio tuščiagarbio Švedijos karaliaus ir jo įnoringos žmonos Kristinos, aprašo Rygos apgultį, švedų kariuomenės kviestinius būrius iš Škotijos, Vokietijos ir kitų kraštų, jų vadus ir vėliavas. O pabaigoje poemos 200 eilučių skirtos aprašyti, kaip buvo pagerbtas Karaliaus Zigmanto ir Vilniaus miestiečių didysis karo vadas etmonas J.K.Chodkevičius, nugalėjęs daug didesnę Sudermanų (švedų) karaliaus kariuomenę.

Kai jis Vilnių pasiekia, regi triūsiantį klerą,
Teismą liaudį teisti paliovusį ir uždarytas
Krautuves rinkoj, taip besiruošiant nepaprastai šventei.
Štai dešimtoji spalio. Skelbė žinia netikėta,
Kad nugalėjo lietuviai, ir ragino garbinti dievą,
Už lietuvių laimėtą pergalę jam vadovaujant.
Tad švente iškilminga buvo diena ši pradėta, -
Įžadais prie aukurų – šventom apeigom prakilniosiom,
/.../
Iškilmes šias Akademija švenčia vaidyba turtinga
Ir įvairiais papuošimais, ir karo trofėjais iškeltais
Toj aikštėj, kuri veda į Vilniaus pilį ir rūmus
Jo didinguosius. Stovėjo ir stovi ąžuolas aukštas
Ant jo šakų Sudermano vėliavos, paimtos mūšy;
Eilės po jom; aikštės vidury iš jo dviejų pusių
Čia stovėjo pušys, šakom nugenėtom aplinkui.
Priešus įveikus, taip pat ginklus jos atimtus glaudė.

Deja, autorius pripažįsta, kad miestiečiams teko šiek tiek nusivilti... dėl jų herojaus kuklumo. Kuris į miestą specialiai atvyko be triumfo, nes būdamas itin pamaldus už pergalę dėkojo vien Dievui.

Padedant kariui lietuviui, kurio nugalėtojui ginklui
Dieviška ši teisingumo galybė teikė pagalbą,
Mūs kariuomenės vadas, tas mūsų šviesiausias grafas
Jonas Karolis, tas Chodkevičių ainis kilnusis,
Dešimtis tūkstančių kuopa maža į Tartarą siuntęs,
Ir nepakelta kakta, be puikybės, lydimas laimės,
Žengia miestan linksman nugalėtojas, bet be triumfų.
Toks dorybingas šis vyras ir toks yra jo kuklumas.

Beje, XVII a. pradžioje buvo visiškai įprasta, kad giliai tikintiems katalikams padeda ir antikos dievai. Ir kaip tik dėl to poemoje neatsitiktinai „dalyvauja“ antikinės bei mitinės būtybės, o Joną Karolį Chodkevičių viso mūšio metu globojo „žvanganti ginklais Paladė“, „Minervos ginkluota mergelė“ - galingoji ir išmintingoji Dzeuso dukra Atėnė.

Mūšio paveikslas ir švedų kivirčai

Eiliuotas tekstas puikiai atkuria išsamų to laikotarpio vaizdą. O pagal smulkiai vaizdingą mūšio vietos, dviejų kariuomenių ir jų vadų bei ginkluotės ir vėliavų aprašymą dailininkui buvo visai nesunku preciziškai detaliai atkurti ir įmažinti vieną garsiausių to meto Europoje batalinių scenų.

Karo priežastis buvo kova dėl Livonijos. Kai pasiskelbęs Švedijos karaliumi Karolis IX nusprendžia prisijungti Livoniją su Rygos uostu ir taip įžiebia karą su savo artimu giminaičiu Lenkijos Karaliumi ir LDK didžiuoju kunigaikščiu švedų kilmės Žygimantu III Vaza (Sigismondo Terzo). Apgulus švedų kariuomenei su Vakarų Europos kviestiniais daliniais Rygą, jos vaduoti su kur kas mažesne kariuomene išskuba didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius.

Poemos pavadinimas „Carolomachia“ (Karolių mūšis) taikliai sužaidžia švedų karaliaus ir didžiojo etmono vardais – abu jie Karoliai. Nuo apgultos Rygos Karolis IX siunčia 9 tūkstančių kariuomenę prieš ką tik karinę stovyklą prie Kirchholmo salos įsirengusį Chodkevičių. Tačiau vėliau savo pajėgas dar labiau padidina.

Devintą valandą ryto švedų „kariauna lygiaisiais laukais pasipylė, /Rūbais gražiai apsirėdžius, išmokusi ginklą valdyti. Po tris tūkstančius vyrų raitų, po vienuolika pėsčiųjų. /.../ vienuolika pabūklų, - liepsnosvaidžiais juos taip vadina, / Vamzdžiais variniais būrio priekyje traukia triukšmingai.“ Tuo tarpu Lindersonas „Tiems šešiems net tūkstančiams vyrų, kur vidurį laikė, / Liepia nepasiduot ir vyriškai grumtis su priešu. Paveda jis keturiems net tūkstančiams dešinį sparną / Tiek pat apeiti ir kairį; vieniems įsakyta apsupti / Tą lietuvių būrelį, kitiems gi veržtis stovyklon.“ Poemoje išvardijamos visos švedų pusėje plevėsuojančios vėliavos. Pasak paties Chodkevičiaus, jis matęs 30 švedų vėliavų.

Į švedų karaliaus žentus pretendavęs Luneburgietis buvo kur kas atsargesnis dėl lietuvių ir dėl mūšio taktikos smarkiai susipyko su būsimu uošviu Karoliu IX, kuris jį išvadina „išsigimėliu žentu“, atimančiu drąsą iš moterų. Tada šis nutaria įrodyti drąsą ir nusėdęs nuo žirgo vadovauti būriui pėsčias. „Savo lengvas blauzdines ir kepurę su virpančia plunksna / Šalmu pakeičia. Tada dešiniąja nutveria ietį. Stovi į pėstininką panašus, pasiruošęs kovoti.“

Chodkevičiaus taktika

Tuo tarpu lietuvių kariuomenė daug mažesnė, bet nusiteikusi ryžtingai. Chodkevičius liepia visiems tuoj stoti prie ginklo: „Tuoj įsakyk, Vincentai Vainiau, ginkluoti / Mano būrius, nes Vainius tada trims šimtams vadovavo, / Vietoje vado ir jo jis pretoriaus tvarkė sargybą.“

Į pagalbą atskuba ir kuršių vadas Fridrikas su 300 kilmingų raitelių būriu, ir Chodkevičius rikiuoja kariuomenę bei nusako strategiją:

Narsiausiasai Tomai,
Marsi sūnau Dombrova, tu saugok kairįjį sparną

Tų, kas veda lengvai apginkluotus /.../,
Iš kairės tau bus: Abrainas, Mustafa, Bogdanas
Ir Sekimas; skitų senoji jėga juose glūdi.
Vienas ištikimiausių – tai Platebergas pagelbės
Ir Vitingas, drauge bus taip pat Kosakovo narsumas.
Čia atvyks Zacharijo būriai ir Achmeto smarkuoliai,
Jie ne dėl pelno čionai, bet patys dėl karo atvyko,
Savo lėšom kovoja; lai seka juos savanoriai.

Išvardijęs kitus ir nurodęs jų vietą, Chodkevičius paskelbia, kad „pats aš tris šimtus savųjų raitelių vesiu / pirmas į mūšį, ir pavyzdžiais, ir drąsa juos pralenksiu“.

Ką gi, lietuvių jungtinei kariuomenei buvo palankus pūtęs vėjas Euras bei visi dievai. Belieka šiandien mums pagerbti 400 metų šlovingą laimėto mūšio ir jo vadų atminimą, o tuo pačiu įsivaizduoti, kaip vyko prieš 600 metų kitas karališkas Žalgirio mūšis, kurio pergalę turbūt visa Lietuva turi progą pagerbti jei ne Griunvaldo lauke liepos 15-ąją, tai bent Vilniuje, Chodkevičiaus rūmuose, žvelgiant į nuostabų Salaspilio mūšį vaizduojantį paveikslą.

Epilogas: apie ekspertus

Prisipažinsiu, kad nusivyliau skaitydama lietuvišką paveikslo pristatymo tekstą, kurį parengė Lietuvos dailės muziejaus dailėtyrininkai ir istorikai. Apie 1606-ųjų poemą „Carolomachia“ – anei žodžio.

Baisu net įtarti, kad „ekspertai“ apie ją nėra girdėję. Tada jiems nebūtų reikėję spėlioti, pagal kieno schemas flamandų tapytojas sukūrė paveikslą. Nes poemoje gana smulkiai ir vaizdingai nusakyta visa mūšio lauko topografija bei kariuomenių išsidėstymas ir jų karo vadų taktika. Be to, paveikslo priekyje vaizduojama konkrečių asmenų scena bei kitos aiškiai liudija tapytoją skaičius poemą. O perskaityti verta!

Rasos Gečaitės nuotraukos