Tęsiame pokalbių ciklą apie projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009”. Šio ciklo tikslas – aprimus aistroms, apmąstyti VEKS patirtį ir pamokas. Šįsyk kalbiname VEKS įgyvendinimo įkarštyje vadovavimą projektui perėmusį Rolandą Kvietkauską.

Kaip šiandien vertinate projektą  „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“?  Viena vertus, daugybė renginių, įtraukusių tūkstančius menininkų, kita vertus, ginčai dėl tikrų ar tariamų piktnaudžiavimu, viešoje erdvėje vyraujanti skeptiška nuostata....

Europos kultūros sostinių iniciatyvai jau dvidešimt penkeri, ir galima teigti, tokio megaprojekto planavimas ir administravimas yra didžiulis iššūkis daugelyje miestų. Vykdant tokius projektus, visada iškyla netikėtų dalykų, tenka kai ką koreguoti, ne visus planus pavyksta įgyvendinti, ne visi sumanymai pasiteisina. Todėl labai svarbu, kad tokiam išbandymui būtų rengiamasi pakankamai ilgai ir rimtai,  įvertinant ankstesnę patirtį.

Galiu paminėti, pavyzdžiui, kaimyninės šalies Ščeciną, kuris tik siekia tapti Europos kultūros sostine 2016 metais. Tam miestas pradėjo tam ruoštis jau prieš septynerius metus, ir jie kviečia mus konsultuoti, dalintis patirtimi. Kiti miestai taip pat paprastai ruošiasi kur kas ilgiau nei Vilnius.  Deja, įgijome teisę  dalyvauti tokio pobūdžio projektuose kaip kultūros sostinė tik tapę ES nariais. Tik 2007 metų pabaigoje Vilniuje pradėta nuosekliau ruoštis, parengti ambicingi planai ir jau 2008 metais, kai pasiruošimas buvo įgijęs didžiulį pagreitį, smogė ekonominis sunkmetis.

Viena vertus, galima džiaugtis, kad  susidomėjimas Baltijos regionu 2007-2008 metais buvo pakankamai didelis. Užsieniečiai sekė naujienas iš šio regiono, užsienio spauda  taip pat buvo pakankamai dėmesinga. Kita vertus, projekto organizatoriai susidūrė su dideliais objektyviais sunkumais. Ne tik finansinė krizė, bet ir staigiai prastėjanti emocinė aplinka, įsiveržęs pesimizmas ar net rezignacija.

Mano įsitikinimu, Lincui pasisekė labiau. Galbūt ir Austrijoje ekonominė krizė nebuvo tokia skaudi. Svarbiausia, jog ten užteko ryžto nuosekliai įgyvendinti daugiau mažiau viską, kas buvo užsibrėžta, ir tai subrandino vaisius. Lietuvoje būta daug blaškymosi. Po greito ir ryžtingo starto staiga visa jėga pradėta spausti stabdžio pedalą. Vis dėlto tokie projektai, kaip Europos kultūros sostinė, turi savo minimalią kartelę, kurios reikia paisyti, ir sunku rasti pasiteisinimą, kodėl radikaliai mažinami jau pradėti sumanymai, sujaukiant bendrą logiką ir tai, kad pagal pirminį sumanymą vienos priemonės turėjo nuosekliai pratęsti, papildyti kitas.

Viena iš VEKS  patirčių ir pamokų, mano įsitikinimu, yra tai, kad Lietuvoje pernelyg skubame pamatyti rezultatą, o nematant ilgalaikių procesų trūksta ne tik kantrybės, bet ir pasitikėjimo kūrėjais, kultūros operatoriais. Kai jau pradėtas projektas pradedamas radikaliai koreguoti, nuogąstaujant, kad nepavyks pasiekti norimo rezultato, rizikuojama nusukti į šunkelius ir nepasiekti nieko.

Europos kultūros sostinės statusas – tai galimybė ne tik pritraukti kitų valstybių dėmesį, suaktyvinti kultūrinius procesus, aktyviau dalyvauti Europos kultūros kūrime, bet ir įtraukti vietos bendruomenę į kultūrinį gyvenimą. Jei būtų mažiau blaškymosi ir, vietoj kritikos vardan kritikos būtų daugiau geranoriškų debatų, manau, kad galima buvo pasiekti kur kas daugiau.

Beje, specialistai vykdė žiniasklaidos stebėseną 2008 ir 2009 metais. Analizuota, kaip buvo pateikti  programos projektai. Stebėsenos rezultatai gali būti daug kam kiek netikėti. Pasirodo, tik mažiau nei 10 nuošimčių pranešimų buvo negatyvūs. Vyravo neutrali informacija ar palankūs vertinimai. Nepaisant to,  bendra nuotaika viešumoje buvo skepsis. Paradoksalu, jis buvo pirmiausia susijęs su keliais dar 2008 metais vykdytais projektais ir tuo, kad projekto oficialus atidarymas buvo daug resursų reikalaujantis renginys. Nors galiu patikinti, kad kolegos iš užsienio tikrai palankiai įvertino inauguracinius renginius – miuziklą Sporto rūmuose, G. Hofo šviesų ir fejerverkų spektaklį – sutinku, kad, jei atidarymas būtų planuojamas tada, kai išryškėjo ekonominė krizė, būtų pasirinktas kitoks renginys.

Klaidinga buvo tai, kad karštligiškai taupant turimas lėšas, atsisakyta aktyvios projekto komunikacijos. Tai leido perimti iniciatyvą tiems, kurie atkakliai piktinosi viskuo, kas daroma.

Per metus programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ pasiūlė apie 1,5 tūkstančio kultūrinių įvykių, buvo įtraukti tūkstančiai šalies ir užsienio menininkų. Projektas leido miestui net ir ekonominės krizės sąlygomis išsaugoti intensyvų kultūrinį sezoną. Spėju, jei ne šios programos dėka suvienytos kūrėjų, jų organizacijų, pagalbininkų ir rėmėjų pastangos, praėjusiais metais Vilniuje būtume turėję išties krizinį kultūros vyksmą, kuris suduotų skaudų smūgį ne tik menininkams, bet ir vilniečiams bei svečiams, kurie jau priprato prie pakankamai gyvo miesto kultūrinio gyvenimo.

Tačiau kritikai būtent ir pabrėžia, kad didžiausia VEKS nesėkmė – tai, kad nepavyko iš esmės praturtinti kultūrinės Vilniaus infrastruktūros....

Vilnius visada buvo miestas su ganėtinai išplėtota kultūros infrastruktūra, gal nelabai tolygiai, bet tikrai gyvai, ir nerealu tikėtis, kad vienų metų sezonas, koks jis intensyvus bebūtų, apverstų aukštyn kojomis viską ir sukurtų naują vyksmą. Taip, mes bandėme įtraukti naujas erdves į kultūrinio gyvenimo akiratį.  Tačiau tai tebuvo vienas iš daugelio tikslų, ir jos rezultatai užpildo dalį kultūros infrastruktūros poreikio mieste.

Jei ne Europos kultūros sostinės užmojai, tai, ko gero, nebūtų pavykę būtent 2009 metais atidaryti Nacionalinės dailės galerijos ar bent jau taip aukštai iškelti jos kokybinę kartelę. Dvi inauguracinės labai aukšto lygio parodos labai prisidėjo prie to, kad ji pradėta vertinti kaip solidus europietiškas modernaus meno centras.

Kad ir nepavykus užbaigti rekonstrukcijos, VEKS prisidėjo ir prie Menų spaustuvės intensyvios programos formavimosi. Taip pat džiugu, kad Menų spaustuvės kaimynystėje buvo atidarytas Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras „Titanikas“. Vienu iš inauguracinių šio centro renginių tapo Europos meno mokyklų diplomantų festivalis „Neu/New Vilnius'09“.  Projekto partnerių Europos meno institutų lygos, jungiančios daugiau kaip 350 aukštųjų meno mokyklų atstovai bei jame dalyvaujantys užsienio menininkai negailėjo komplimentų ir nuostabos, jog mūsų studentai įgijo galimybę mokytis ir kurti tokioje kokybiškoje erdvėje.

Gal naujų kultūros objektų sąrašas Vilniuje ir nėra labai didelis, tačiau ne mažiau svarbu yra ir kultūrinis naujų erdvių įsisavinimas, ir naujo turtingesnio kultūrinio meniu pasiūlymas tiek menininkams, tiek miesto bendruomenei. 

Daugelis kultūros organizacijų, kurios dalyvavo VEKS, pripažįsta, kad jos turėjo galimybę vykdyti originalesnius ir ambicingesnius projektus nei kitais metais, ir tai suteikia svarbų impulsą ateičiai.

Sutinku, kad VEKS projektas formavosi nelengvai. Taip pat ir dėl to, jog Vilniaus kultūrinis peizažas nėra paprasčiausia dykvietė, kurią reikia pripildyti. Turime pakankamai nusistovėjusią kultūrinę struktūrą. Svarbu buvo pabandyti išjudinti miestelėnus, ištraukti žmones į viešas erdves, paskatinti profesionalius menininkus demonstruoti savo sugebėjimus, pasiekimus neįprastose erdvėse. Pasirodė, kad  galima vykdyti kultūrinius renginius ir Lukiškių aikštėje, kad žmonės mielai klausosi Mozarto muzikos penktą valandą ryto, kad menas įdomiai prabyla skubantiems geležinkelio ar autobusų stotyse.

Programa norėjo pasiekti ir tuos žmones, kurie neateina į filharmoniją ar Operos ir baleto teatrą. Tai, bent iš dalies, pavyko. Tiesa, telieka apgailestauti, kad VEKS organizatoriai buvo priversti atsisakyti nemažai projektų, kuriais būtų siekiama dar labiau įtraukti miesto bendruomenę.

Pradedant VEKS, buvo sakoma, kad būtų gerai, jei išsikristalizuotų 3 ar 4  tęstinės kultūrinės idėjos, kurios vėliau taptų miesto kultūrinio gyvenimo dalimi. Kai pradėjome praėjusių metų pabaigoje inventorizuoti, pasirodė, kad tokių idėjų yra bent dešimt. Tai ir Gatvės muzikos diena, tai ir Kultūros naktis, tai ir Meno galerijų mugė, Klezmerių festivalis ar ARTSCAPE programa.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad VEKS sukurti projektai vaisius brandina ir toliau.  Pavyzdžiui,  teatro projektai, prie kurių prisidėjo VEKS, ir toliau skina laurus tarptautiniuose  festivaliuose. Įdomus projektas, kuriuo buvo atidarytas „Scanorama“ festivalis Vilniuje, – nebylus filmas „Žanos D`Ark aistra“, kuriam muziką sukūrė  Nacionalinės premijos laureatas Bronius Kutavičius, šiemet dėmesio sulaukė Prahoje. Suomių režisieriaus Kristiano Smedso ir garsių lietuvių teatro kūrėjų pristatytas spektaklis „Vyšnių sodas“ šiemet bus dar kartą rodomas ir tiesiogiai transliuojamas Vokietijos teatro meno bienalei „Theater der Welt“.

Kalbate apie stiprų kultūrinį impulsą, tačiau išsakoma ir kita nuomonė, jog šiemet turime „kultūrinės sostinės pagirias“?

Tikrai su tuo nesutinku. Kitas dalykas – tokie didžiuliai projektai, kaip VEKS, gali būti vadinami kultūrine švente, kurioje džiaugiamasi laimėjimais, brandžiomis idėjomis, juo gali būti išreiškiama ar skatinama kūrybinis visuomenės potencialas. Tačiau kultūrinis gyvenimas negali būti vien tik šventė. Jei dirbtinai bandytume palaikyti šventinę euforiją, ji pradėtų gerokai varginti. Kultūriniame gyvenime turi būti orientuojamasi į ilgalaikę perspektyvą. Negalima dėti lygybės ženklo tarp megaprojektų įgyvendinimo ir nuoseklios kultūros politikos.

Šia prasme VEKS gali duoti impulsą, tačiau negali kompensuoti nuoseklios kultūros politikos spragų. Vis dėlto viliuosi, kad šiemet Vilniaus kultūrinis gyvenimas bus pakankamai intensyvus, intensyvesnis nei prieš pradedant įgyvendinti VEKS.

Vienas iš VEKS tikslų buvo atskleisti europietišką kultūros dėmenį. Kiek tai pavyko?

Europietiškumo dėmuo gali būti išryškintas per turinį, per naudojamus instrumentus ar galų gale per tai, jog orientuojamasi į plačią Europos auditoriją.

Pavyko į Lietuvą atvežti ir pristatyti kitose Europos valstybėse įtakingus meno reiškinius. Ne mažiau džiaugiuosi dėl bendrų Lietuvos ir kitų Europos valstybių kūrėjų projektų. Tai suteikia neįkainojamą patirtį ir kartu formuoja tai, ką galima vadinti europietiška kultūra. Europietiškumo dėmuo ypatingai atsiskleidė per jaunųjų menininkų iš įvairių šalių bendradarbiavimą.

Pasiekimu vadinčiau ir tai, kad Vilniuje įvyko bent keli reikšmingi Europos tinklinių organizacijų susitikimai. Pavyzdžiui, diskusija apie atmintį ir bendras patirtis, kurią organizavo Europos kultūrinių žurnalų asociacija „Eurozine“, Neformalaus Europos scenos menų tinklo susitikimas ar Europos festivalių asociacijos generalinė asamblėja Vilniuje. Visa tai buvo paskatinta Europos kultūros sostinės statuso. Beje, Europos kino akademija pirmą kartą skelbė geriausią Europos dokumentinį filmą ir tam pasirinkta vieta – taip pat Vilnius su puikia dokumentinio kino tradicija.

Aišku, didžiuliu smūgiu mums visiems tapo absurdiška izoliacija, kai Vilnius praktiškai iškrito iš pasaulio oro kelių žemėlapio. Buvo juokaujama, kad Vilnius tapo ne tik Europos kultūros sostine, bet ir sunkiausiai pasiekiamu Europos miestu. Tai, aišku, sumažino planuotus turistų srautus, tačiau tie, kurie kryptingai siekė apsilankyti VEKS renginiuose, manau, atrado galimybę tai padaryti.

Regis, iš VEKS galima pasimokyti, jog valstybės institucijos ne visada yra patikimas ir racionalus didelių kultūros projektų organizatorius. Ypač,  valstybės finansinės krizės sąlygomis...

Manau, kad situacija kiek sudėtingiau interpretuotina, nei tiesiog paprastas skirstymas į valstybines ir nevalstybines institucijas. Deja, daug žmonių Lietuvoje kultūrą suvokia ne kaip integralią žmogaus gyvenimo dalį, bet kaip tam tikrą prabangos produktą ir labai nerealistiškai įsivaizduoja kultūros procesus. Manoma, kad kultūriniai procesai gali vykti savaime be didesnių investicijų. Nepripažįstama, kad kultūra yra normali ūkio šaka (tiesa, su savais dėsningumais ir ypatumais), kurioje vienokie ar kitokie rezultatai didžiąja dalimi priklauso nuo investicijų. Norime turėti gyvybingą kultūrą be jokio savo indėlio. Tai nerealu. Be to, reikia atkreipti dėmesį į dar vieną kultūros specifinį bruožą. Skirtingai nuo įprastos ekonominės veiklos, iš jos gaunami dividendai yra daug didesni, kai kalbame apie visuomenės gerovę, vertybių sistemą.

Manau, kad kultūros srityje reikėtų siekti vaisingo privataus, nevyriausybinio ir valstybinio sektoriaus bendradarbiavimo. Beje, galime džiaugtis, kad Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009 programos renginius parėmė daugiau kaip 300 privačių įmonių, o apie 500 žmonių paskatino susiburti į savanorių bendruomenę, kuri ir šiais metais talkina didelių kultūros projektų organizatoriams.

Kalbino Andrius Navickas ir Antanas Šimkus