Su vertėju ir poetu Vytautu Dekšniu „Bernardinai.lt“ patalpose susitikome tik antrą kartą. Daugsyk prieš tai esame matęsi kitose redakcijose, literatūriniuose festivaliuose, taip pat ir sostinės Antakalnio rajone, kuris abiem beveik gimtasis.

Pašnekovo CV pateikia tokias biografines žinias: gimė Vilniuje 1972 m., baigė M. Daukšos vidurinę mokyklą 1990 m., 1996 m. tapo VU filosofijos magistru, 2004 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute. Rašo eilėraščius. 2006 m. už poezijos rinkinį „Iszimtys“ yra apdovanotas Jaunojo jotvingio premija.

Taip pat Vytas pagrečiui jau išvertė keliolika grožinių leidinių, ir (kaip supratau pokalbio metu) toliau verčia bei vers knygas iš įvairių kalbų, praktiškai iš to ir valgydamas duoną. Tad būtent nuo vertimų ir pradėjome neskubrią kalbą.

Iki šiol daugiau esi kalbintas kaip poetas, o kaip vertėjas – mažiau. Todėl daugiausia norisi pasidomėti šia sritimi. Nuo kada pradėjai versti?

Žaisti bandžiau dar studentas būdamas, tačiau tai tebuvo žaidimas, net dorai nesuprantant, kas yra tas vertimas. Tiesiog žmogus pramoksti kokią nors kalbą ir bandai, ką įdomesnio radęs, lyg perteikti, lyg išradinėti dviratį, kuris seniai išrastas.

Profesionaliau versti bandžiau baigęs universitetą. Gavau iš leidyklos užsakymą. Tai buvo tokia politologinė knygutė, skirta tarsi užklasiniam moksleivių pasiskaitymui, tarsi studentams. Verčiau iš lenkų kalbos. Tiesą sakant, ne per daug vertingas leidinys. Pravertė kaip pirmoji vertimo patirtis. Grožinius tekstus pradėjau jau po doktorantūros versti, kai gyvenime atsirado tam tikra tuštuma. Reikėjo ką nors veikti, tad vėl pabandžiau.

O kaip lenkų kalba apskritai atsirado Tavo gyvenime? Kas jos išmokė? Giminės? Biblioteka?

Buvo ir giminėje šiek tiek susidurta su lenkų kalba. Dar sovietiniais laikais pasitaikė toks periodas, kai nuvažiavę į Kauną pas bobutę ir tetą žiūrėdavome Lenkijos televiziją. Mano tėvas skaitydavo lenkiškus detektyvus, motina prenumeruodavo „Kobieta i Życie“, nors lenkiškai vis tiek nepramoko. Mamos draugė, tokia inteligentiška senutė, vis lenkų radijo klausėsi – tad vis atsidurdavau tos kalbos periferijoje. Tiesa, apie 1980-uosius – Jaruzelskio karinės padėties laikais – daug kanalų užsivėrė, ir lenkų kalba apskritai iš Lietuvos daug kur dingo. Pačioje Lenkijoje atsirado daugiau cenzūros, Lietuvoje irgi atitinkamai. Tačiau tų laikų analizė – labiau istorikų ir vyresnių žmonių darbas…

Paskui, jau studijų metais, prasidėjo lenkų kalba rašytų filosofijos vadovėlių skaitymas. Jų akademinė leidyba buvo kokybiška – kai kas mus pasiekė ir iš prieškario, nemažai knygų rasdavau ir Mokslų akademijos, ir Vilniaus universiteto bibliotekose.

Turbūt ir Tavo filosofijos studijos nemažai su lenkų kalba susijusios?

Taip, turbūt taip. Lenkiškai pradėjau skaityti pirmame kurse. Pasėdėjau kokį mėnesį su žodynais, ir pradėjau skaityti. Pirmoji knyga, kurią savarankiškai perskaičiau, buvo Tatarkiewicziaus filosofijos istorijos vadovėlis, tačiau tai buvo tik pradžia – jo lenkų kalba palyginti lengva kaip akademiniam veikalui. Perskaitęs tą knygą, dar ilgai kankinausi bandydamas perprasti kitų lenkų autorių kalbos subtilybes. Nors tai vienas geresnių filosofijos istorijos vadovėlių, tačiau jo nepakakdavo specialybės egzaminui.

Įdomu, kodėl po vidurinės mokyklos pasukai filosofijos link?

Kažkada, Sąjūdžio laikais, atrodė, kad filosofas yra žmogus, kuris beveik „užgriebia“, gali suvokti, kaip sukasi svarbiausi istorijos ratai – juk tada filosofai buvo tarsi tautos šaukliai. Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis… Tų veikėjų buvo nemažai. Tiesa, daugelis tų politinių karjerų dabar atrodo šiek tiek keistai, bet taip, matyt, turi būti. Tada žmonės įsivaizdavo savo vaidmenį vienaip, o dabar jis yra kitoks. Aišku, tai keitėsi jau ir mano studijų metais, viskas labai greitai kito.

Tad žiūrėjai į Atgimimo laikų filosofus ir gėrėjaisi?

Tuo metu tiesiog traukė asmenybės su didele erudicija, plačiu išsilavinimu. Tačiau atėjus laikams, kai tas platus akiratis, išsilavinimas ne viską lemia, anksčiau ar vėliau tenka dirbti kasdienius darbus ir prireikia specializacijos.

Kaip suprantu, specializuotis pradėjai vėliau, po studijų?

Tų posūkių buvo ne vienas. Jau vien pačioje filosofijoje yra skirtingų mokyklų, kurios įsižiūrėjus panašios į skirtingus pasaulius.

Teko ir taip klajoti?

Ne, taip nesiblaškiau. Stengiausi pagauti bendrą vaizdą, ir tiek. Netapau ypatingu specialistu nė vienoje srityje, bandydamas išlaikyti tą bendrą vaizdą. Jei būčiau įsigilinęs į vieną kurią filosofijos sritį, vieną pasaulėvaizdį, gal būčiau ilgiau toje akademinėje sferoje pasilikęs. Gal būčiau į viską žiūrėjęs paprasčiau.

Žmogus pramoksti kokią nors kalbą ir bandai, ką įdomesnio radęs, lyg perteikti, lyg išradinėti dviratį, kuris seniai išrastas.

Paprasčiau tariant – pasisukiojai akademinėje sferoje, nusprendei, kad Tau jau pakaks, ir išėjai?

Net nežinau, neradau tam tikrų vietų, kurias įsivaizdavau, ir kažkaip natūraliai susiklostė, kad bent kuriam laikui iš tos sferos dingau. Specialiai į tuos mokslo laukus gal jau ir nebegrįšiu, nes nemanau, kad dabar būtų prasmės labai smarkiai stengtis. Juk tektų pradėti nuo dalykų, kurie man visai neįdomūs. Nors kas žino. O vertėjo veikla man atrodo visai prasminga. Juolab kad tenka versti ir akademinių tekstų.

Ką dar, be akademinių leidinių, tenka versti? Gal vertėtų apskritai klausti – jei jau nuo studijų laikų verti, galbūt jau galima kalbėti apie tam tikrus etapus Tavo, kaip vertėjo, gyvenime?

Tie tekstai pakankamai proporcingai pasiskirsto. Nėra taip, kad vienu metu versčiau labiau grožinius, o paskui pasitaikytų vien akademiniai.

Kaip išsirenki vertimą?

Stengiuosi matyti visumą, skaitau, kas sudomina. Ištiesų – tai labiau laimės dalykas – kaip pavyksta susitarti su leidyklomis.

Ar dažniau siūlai savo vertimus, ar Tau juos siūlo?

Kol kas dažniau aš siūlau. Tik dabar buvau kelias kitų siūlytas knygas paėmęs. Vienos buvo įdomesnės, kitos – ne tokios įdomios, bet krizės sąlygom tenka daryti visokių dalykų, kurių nesinori daryti. Tačiau kartais pasvajoju, pavyzdžiui, kokiam pusmečiui likti be užsakymų ir daryti, ką noriu.

Kada paskutinį sykį buvai be užsakymų?

Kai prasidėjo tie užsakymai, taip ir tęsiasi iki šiol. Jau ketverius metus turbūt. Po to, kai palikau tą savo keistą darbą turizmo agentūroje… Beje, tokie darbai irgi suteikia patirties. Kartais galvoju, kad kažkaip atitarnauti kontoroje reikia. Taip, kaip seniau sakydavo, kad reikia kariuomenėje atitarnauti. Irgi atsiranda tam tikrų įgūdžių.

Ir prie stresų turbūt pripratina?

Kažkada bijodavau nepažįstamam žmogui paskambinti, o čia tave pasodina prie aparato – tad darbo terapija padėjo (juokiasi). Išmoko savo popierius susitvarkyti. Žodžiu, tos patirtys galų gale praverčia, kur tave bemėtytų.

Grįžkim prie vertimų. Ką Tau reiškia versti iš vienos kalbos į kitą?

Tarkim, tai bandymas gyventi su dalykais, kurie man patinka, ir netgi iš jų kažkaip išgyventi.

Kas Tau patinka, verčiant iš lenkų, ukrainiečių, baltarusių kalbų? Tematiniai dalykai ar, tarkim, pats vertimo procesas?

Man patinka aprėpti tai, ko pas mus nėra. Atrasti kažkokias knygas, kurias man yra įdomu, malonu skaityti ir ieškoti būdų, kaip jų turinį perteikti. Kalbu ir apie mokslinius humanitarinius, ir apie grožinius tekstus.

Kaip panorai versti publicistiką? Tarkim, Ryszardas Kapuścińskis, kurio knygą „Jėzus su automatu ant peties“ neseniai išvertei?

O, lenkų spauda apskritai yra atskiras dalykas. Tai, matyt, ir didelės šalies laimė, kad yra galimybė egzistuoti daugmaž padoriai žurnalistikai. Tiesa, panašu, kad dabar ir ten komercializacija daro gana bjaurių dalykų. Laikraščiuose, kuriuos ilgai skaičiau su malonumu, dabar vis mažiau yra to malonumo. Tačiau Varšuvoje sėdėdamas tikrai galėdavau gerai pusei šeštadienio prisėsti prie laikraščių ir iš jų neišbristi. Tokį „Lietuvos rytą“ aš per penkias minutes peržiūriu ar kokį kitą dienraštį gal dar trumpiau skaitau. Nežinau, gal tai lemia maža rinka, gal ir kultūrinės tradicijos nebuvimas. Kita vertus, kiek teko vartyti slovakiškus dienraščius, ten ne geriau negu pas mus. Latviai turi vieną gerą žurnalą – „Rigas laiks“… Kai kas turi vieną tokį leidinį, lenkai turi gal ir daugiau. Jie net turi labai savitą reportažo mokyklą.

Tai, ką skaitydavau Lenkijos laikraščiuose, būdavo jau ne Kapuścińskis, o žmonės, kurie save vadina jo mokiniais.

Kitas klausimas – kaip suprantu, su kiekviena kaimynine šalimi Tu gali kalbėtis jų gimtąja kalba. Tie pasirinkimai mokytis tokių, o ne kitokių kalbų primena labiau sąmoningą pasirinkimą…

Taip, šis regionas man labai įdomus. Tiesa, aš iš jo ne kažin kiek iškėlęs koją, bet man jame taip įdomu, kad net nebūtina iš jo kažkur labai ir judėti.

Ar būna, kad savaime norisi palyginti – „Va, Lietuvoje yra taip, o čia – šitaip“?

Nežinau, pamatiniai dalykai turbūt panašūs, bet, aišku, yra tradicijų skirtumų, kitų objektyvių priežasčių, kaip šalies dydis ar ekonominė padėtis…

Man patinka aprėpti tai, ko pas mus nėra. Atrasti kažkokias knygas, kurias man yra įdomu, malonu skaityti, ir ieškoti būdų, kaip jų turinį perteikti.

O be publicistinių dalykų, ar domiesi kinu, kultūra?

Dabar kažkaip rečiau. Su teatru man kažkaip nesusiklostė, ta inercija tęsiasi – iki spektaklio taip ir nenueinu. Į kiną daug vaikščiodavau, kai gyvenau Varšuvoje. Man patikdavo rinktis. Kai yra daug gero kino, tai nueini, o kai gyveni Vilniuje ir per savaitę geriausiu atveju yra vienas geras filmas, ir visi, kurie matė gerą filmą, šią savaitę matė tą patį… (juokiasi) Per televiziją jų net ir daugiau kartais parodo. Viską reikia sekti, žiūrėti, o aš dabar nepasižiūriu netgi to, ką pats esu parsisiuntęs. Nors tai jau kita priežastis. Kai dirbu su tuo pačiu kompiuteriu, tai vakare dar žiūrėti per jį filmus jau nebesinori.

Neseniai pastebėjau, kad „Facebook“ man atlieka kultūrinės spaudos funkciją. Tiesiog atsirenki savo kanalus, ir paskui jau tau eina tai, kas tau įdomu. Tai keičia kažką, tačiau ne radikaliai – vis tiek internetas kurioje nors vietoje prijungtas laidu ir vis tiek yra „ant žemės“.

Grįžtant prie vertimų. Tave patį yra vertę?

Taip. Eilėraščius yra vertę į anglų „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ ir Vilenicos festivaliui, pora eilėraščių yra išversta į latvių, dabar bandoma į rusų išversti, yra kai kas lenkiškai, slovėniškai…

Tie žmonės, kurie vertė, su jais teko bendrauti?

Su dauguma teko.

Ar įdomu save skaityti kita kalba?

Kartais visai įdomu ir galima gadinti nervus vertėjui, pasakant, kad „čia tu kažką privėlei“ (juokiasi). Bet tai nieko – sėdim ir dirbam.

O pačiam tenka su tais, kuriuos verti, pabendrauti?

Dabar vis dažniau. Kartais, kai atkapstau netgi kokį naują autorių, tai stengiuosi vis dėlto išsiaiškinti… Tarkim, parašau į Knygos institutą Krokuvoje – jie ten turi duomenų bazes – kad man atsiųstų autoriaus elektroninį paštą, tada jau rašau autoriui… Užduodu vieną kitą klausimą.

Kaip Tau atrodo ta dažnai kartojama mintis, kad vertėjas turėtų bendrauti su autoriumi?

Jeigu tai įmanoma, būtų geriau. Tie dalykai tikrai padeda. Ypač poezija, kur beveik niekas tiesiogiai nesakoma. Kartais tiesiog tenka paklausti, „ką tu čia turėjai omeny“? Kitaip galima daug pripainioti. Ypač slidi sritis yra tarpiniai vertimai per trečią kalbą.

Ką maloniau, įdomiau versti – prozą ar poeziją?

Prozą turbūt lengviau. Dėl poezijos ar kokių humanitarinių mokslų tekstų tenka labiau pasikankinti, nors ir prozą reikia šlifuoti. Tik kartais sunku pasakyti, kiek tai – vargas, o kiek toks mazochistinis malonumas.

Žinoma, tenka mokytis iš daugybės redaktorių. Ačiū Dievui, praktiškai nesu susidūręs su prastais redaktoriais, bent versdamas knygas. Būna, žmonės prisikenčia – vertėjai nuo redaktorių, redaktoriai nuo vertėjų… O čia tikrai buvo nemaža atveju, kai buvo iš ko ir ko pasimokyti. Redaktorius yra iš tikrųjų tas žmogus, iš kurio vertėjas mokosi.

Apibendrinant – kaip atrodo viena vertėjo Vytauto Dekšnio diena?

Iš ryto atsikeliu, papusryčiauju ir sėdu versti. Mano toks būdas – jeigu iš ryto dėmesys skirtas kitiems dalykams, tai diena jau ir pražuvo. Taip stengiuosi padirbėti iki vakaro, iki pusės septynių maždaug. Paskui jau vakare einu į miestą prasiblaškyti.

Aštuonios valandos „grynojo“ sėdėjimo?

Panašiai… Žinoma, tuo metu ir po namus vaikštau, ir visokių kitokių dalykų pasitaiko – verdu arbatą, klausau radijo, būna, prisėdu ir ką nors paskaityti.

Ir kiek tokiais tempais galima išversti per mėnesį, jei tekstas vidutinio lengvumo?

Esu vertęs ir po 8 lankus [vienas lankas – 40 000 sp. ž.], bet tada jau reikia labai skubėti, nieko nebematyti tą mėnesį. Realiai – 5–6 lankai per mėnesį.

Laisvų dienų pasiimi?

Paprastai tokių dienų būna, kai reikia kur nors į miestą išeiti, reikalus sutvarkyti. Ypač ryte… Tada jau savaime būna laisva diena. Tada nueinu į vieną būtiną įstaigą, dar į porą, į kurias kažkada reikia nueiti. Po kokių trijų–keturių įstaigų jau būna laisva diena. Savaitgaliais dažniausiai dirbu. Kažkaip nėra ką veikti daugiau.

Namuose turi sąlygas dirbti?

Turiu. Iš esmės turiu. Gal ir nėra idealios ramybės, bet taip, kaip yra, nėra blogai.

Esi minėjęs, kad pirmiausia rengi pirminį vertimą…

Iš pradžių verčiu taip, kaip „ant liežuvio užeina“, o paskui bent kokius keturis kartus pertikrinu.

O kaip vyksta tas pertikrinimas? Pasibrauki sunkesnes vietas?

Viskas vyksta kompiuteryje.

Ir redaktoriai kompiuteriu tvarko?

Dažniausiai. Būna, kad ir popieriuje. Nors kažkaip… Kompiuteriu, aišku, gerai, kai kur į užsienį išvažiuoji, ir tada sako: „Kaip mes jums atsiųsime tas korektūras?“ Man yra vieną kartą į Krokuvą oro paštu siuntę, bet gerai, kad gera redaktorė pasitaikė, beveik nebuvo kur prieštarauti – užteko visas pastabas surašyti į nedidelės apimties elektroninį laišką.

Ar pabendrauji su kitais vertėjais profesiniais klausimais? Gal teko važiuoti į kokį seminarą ar kitokio pobūdžio tobulinimosi kursus?

Į seminarus kažkaip nebandžiau, nors tai turėtų būti naudingas dalykas. Žinoma, tie seminarai labai vertingi dėl kalbinių dalykų. Kai aš dar iki šiol neprieinu iki to, ką žino redaktoriai, – kokie yra Kalbos komisijos nutarimai ir t. t. O tai kartais reikia žinoti. Bet tai yra tiesiog amato mokymasis, ir jis trunka ilgai. Kartą važiavau į lenkų literatūros vertėjų kongresą Krokuvoje. Toks didelis, truputėlį paradinis renginys, bet net susipažinau su keliais mūsų lenkų literatūros vertėjais, kurių asmeniškai nepažinojau. Visai įdomu pabendrauti. Buvo ir Irena Aleksaitė, ir Kazys Uscila, jau iš seniau pažįstamas Rimvydas Strielkūnas. Pirmoji verčia Witoldą Gombrowiczių…

O Tu irgi esi vertęs šį rašytoją?

Taip, verčiau jo „Kosmosą“, o I. Aleksaitė buvo redaktorė. Ji redagavo, bet gyvai bendrauti teko pirmą kartą tik tame kongrese. Nors negalėčiau pasakyti, kad tas asmeninis bendravimas būtų labai intensyvus. Mano artimesnių draugų ratas susideda iš žmonių, kuriems vertimas nėra pagrindinis gyvenimo dalykas.

Užsiminei apie W. Gombrowiczių… Ar yra autorių, kuriuos Tau versti labai patiko ir verstum dar? Galbūt ne vien maloniausius autorius galėtum įvardyti, bet ir sunkiausiai verčiamus?

Sunkiausia turbūt buvo versti tą patį W. Gombrowiczių. Tai labai sunkiai išverčiamas rašytojas. O buvo dalykų, kuriuos iš tiesų lengvai ir greitai galima išversti. Ne visada iš tiesų įdomiausi būtent jie, kartais su tikrai įdomia knyga tenka sunkiai galynėtis. Su malonumu verčiau Serhijų Żadaną, Kapuścińskį, Andrzejų Stasiuką. Iš dalies – Jurijų Andruchovicių, nors ne visi jo romanai man patinka.

Ką norėtum versti, bet dar nesi išvertęs?

Galbūt – Paweło Huelle’ės „Mercedes Benz“. Būtent šis jo romanas. Tiesa, tai nėra mėgstamiausias mano rašytojas, tačiau tą romaną kažkada puikiai perskaičiau. Magdalena Tulli, iš ukrainiečių – Tarasas Prochaṣ́ko. Jei plačiau – serbas Danilo Kišas, nors jis kol kas atrodo labai sunkus.

Beje, esi vertęs ir Miloradą Pavičių…

Man pasiūlė versti romaną „Antrasis kūnas“. Sutikau, nes man buvo įdomu susipažinti su ta kalba. Tiesą sakant, tai nebuvo mano mėgstamiausias šio rašytojo romanas. Neskaičiusiems tikrai verčiau rekomenduočiau Laimos Masytės verstus „Vidinę vėjo pusę“ ir „Chazarų žodyną“. Daug maloniau paskui man buvo versti jo porą apsakymų, kuriuos spauda publikavo. Bet vis tiek, žinoma, nemoku aš tos kalbos taip gerai, kad nuolat versčiau. Juolab kad yra Lietuvoje pora profesionalų.

Minėtas rašytojas ne taip seniai mirė… Bet Lietuvoje tai labai tyliai praėjo. Iš kur Tu, pavyzdžiui, apie tai sužinojai?

Iš „Facebook“. Lietuvoje apskritai net stebėtina – tokio pobūdžio informacija neišplaukia į paviršių. Atsimenu, kažkada „Gazeta Wyborcza“ pirmame puslapyje buvo įdėta žinia apie H. G. Gadamerio mirtį. Tai informacija, kuri mūsų dienraščiuose nugrūdama į tolimiausią kertę. Šiaip visa tai būdavo išlaikoma žurnalistikos erdvėje, kokios nors literatūros kritikos tenai būdavo visai nedaug. Gerai parašyti tekstai savaime turi išliekamąją vertę. Dabar dažnai peržiūriu vokišką spaudą. Tai tarsi panašaus žanro leidiniai – „Der Spiegel“ ir „Die Zeit“, abu savaitraščiai. Tik vienas žurnalas, o kitas – laikraštis. „Der Spiegel“ aš negaliu perskaityti iki galo, o „Die Zeit“ perskaitau. Pirmasis prikrautas informacijos, o antrasis tiesiog rašo apie visa tai. Ne sukrauna, o aprašinėja. Ko gero, jei rinkčiau informaciją, man tas „Der Spiegel“ būtų informatyvesnis, bet tiesiog imti jį į rankas ir skaityti be konkretaus tikslo yra nuobodu. Stiliaus dalykai man itin svarbūs.

Šiame kontekste jau atsibosta keiksnoti lietuvišką situaciją. Išvažiuoji, grįžti, pajunti kontrastą, norisi gerai išsikeikti, paskui: kas iš to keikimosi? Sumanai daryti kitaip, pradedi daryti, paaiškėja, jog kažkas jau daryta, bet praėjo nepastebėta. Pasirodo, kad išradinėji dviratį, nors geriau yra išradinėti dviratį, negu visai nieko nedaryti.

Kalbino Antanas Šimkus