Ar pastebėjote, kaip savaitgaliais, o ypač vadinamaisiais ilgaisiais savaitgaliais, pasaulyje pagausėja nelaimių? Tiksliau, pranešimų apie rimtas tragedijas ir kurioziškus nutikimus. Nieko nepadarysi, tokia žiniasklaidos specifika – reikia užpildyti laikraščio plotą ar eterio laiką.

O ką daryti, jeigu nieko rimta nevyksta? Taip nuogas parašiutininkas ant Buckinghamo rūmų stogo gali tapti svarbiausia sekmadienio žinia, nors eilinę darbo dieną toks įvykis rastų vietą net ne visuose įdomybių skyreliuose.

Žiniasklaidos poreikiai kertasi su skaitytojų ar klausytojų norais ir neišvengiamai iškraipo viešojoje erdvėje kuriamą pasaulio vaizdą. Kai kurios valstybės apskritai minimos tik tragedijų skiltyse. Amerikiečiai juokauja, kad jų žiniasklaida Daniją per visą dvidešimtąjį amžių iš tikrųjų plačiai prisiminė tik du kartus. Pirmą kartą, kai naciai okupavo šalį, o antrą, kai buvo pavogta garsiosios Kopenhagos undinėlės galva. Gal ir įmanoma bandyti kovoti su tokiais žiniasklaidos iškraipymais, bet nugalėti – ne.

Lietuvoje pasaulio įvykių vaizdavimas kreivame veidrodyje tapo ne savaitgalių ar švenčių, bet kasdieniu reiškiniu. Bene geriausias pavyzdys čia būtų neseniai vykę Kolumbijos prezidento rinkimai, kurie mūsų viešojoje erdvėje nuskambėjo kaip didžiausias įvykis.

Tai, kad vienas kandidatas – Antanas Mockus – buvo lietuvių kilmės, tėra tik įdomybė, kurios pabrėžtinas iškėlimas tik iškraipo tikrąją įvykių reikšmę ir formuoja su realybe nedaug ką turintį pasaulio vaizdą. Paradoksas, bet kurioje krautuvėje rinkdamasis iš įvairiausių pasaulio kraštų atkeliavusias prekes pasaulio globalėjimą pajusi tiksliau, negu mūsų laikraščių skiltyse ar žinių laidose.

Prie tokio savęs statymo į pasaulio centrą mus pirmiausia pripratino krepšinis. Apie jį pranešama iš tikro daug, bet ar galėtume iš tų pranešimų susikurti objektyvų vaizdą? Atrodo, kad egzistuoja tik tos lygos ir tos komandos, kuriose žaidžiame mes.

Įdėmiau pasižiūrėjęs, kaip konstruojamos žinių laidos, gali pastebėti ir kitų liūdnų įdomybių: pasitelkus tokias retas tarptautinio gyvenimo naujienas, įjungiama propagandinė mašina. Apie auksines Kremliaus duris ir raudonus kilimus nekalbėkim – jokių kitų valstybių vadovai mūsų televizijos ekranuose nėra taip aukštinami, kaip Rusijos.

Neseniai vienoje žinių laidoje pastebėjau subtilią jungtį: tuoj po pranešimo apie Lietuvos valdžios dar tik ketinimus sumažinti kažkokias išmokas ar didinti mokesčius, buvo prijungti reportažai apie ugningus protestus Graikijoje ir Ispanijoje. Suprask – ten žmonės kovoja, o mes, kaip avinai kenčiame. Įdomu: jeigu tik paliečiami savųjų interesai žiniasklaidos požiūris į tokius protestus keičiasi. Kai italų profsąjungų protestas „La Scala“ sutapo su lietuvių režisieriaus spektaklio premjera, streiką vertinome kaip nepadorų kurstymą. O gal apskritai iš žiniasklaidos neverta tikėtis nuoseklumo?

Jeigu rimtai bandytume analizuoti tarptautinio gyvenimo reiškinius, iš kaimynių galėtume nemažai pasimokyti. Štai netikėtos dešiniųjų pergalės Čekijos ir Slovakijos parlamentų rinkimuose parodė ne tik tradicinę takoskyrą tarp kairiųjų ir dešiniųjų, bet ir savotišką kartų konfliktą. Čekų ir slovakų jaunimas balsavo už dešiniuosius, kurie ragino susiveržti diržus ir nepalikti skolų būsimosioms kartoms. Vyresniojo amžiaus žmonės ir pensininkai palaikė kairiuosius, kurių šūkis didinti socialines išmokas ir jokios baimės lįsti į skolas. Rinkimus laimėjo tie, kurie įtikino ne visada aktyvų jaunimą ateiti balsuoti. Ką iš tikrųjų šiandien reiškia garsusis posakis: kas jaunas nebuvo socialistas, tas neturi širdies, o kas subrendęs netapo konservatoriumi, neturi proto.

Neatrodo, kad tradicinėmis apsišaukusios Lietuvos politinės partijos rimtai analizuotų tokį kaimynų patyrimą. Atrodo, kad tik laikinai iš politikos pasitraukęs Artūras Zuokas suprato, kad šiuo metu partijų vienijimais naujų rėmėjų nebesuviliosi ir perspektyviausias kelias – kurti naujus visuomeninius judėjimus. Vadybinę patirtį pabrėžiantis patrauklus vadovas gali sukurti naujos politikos iliuziją. Tačiau Čekijoje ir Slovakijoje laimėjusios naujosios partijos šalia racionalaus ūkininkavimo pabrėžė ir kovą su korupcija. Tai jau Kęstučio Čilinsko ar Algimanto Matulevičiaus, o ne Artūro Zuoko tema.

Šiandien mums visiems būtų laikas pagalvoti, kaip apsisaugoti nuo naujos, kas ketveri metai kylančios tautos gelbėjimo bangos. Tvirtomis išminties užtvankomis prieš populizmą galėtų tapti tradicinių partijų atsinaujinimas ir pajaunėjimas. Paskui suvaldyti gelbėtojus ir vėl bus pernelyg vėlu.