Vienas labiausiai išgarbintų amerikiečių modernaus kino kūrėjų Martinas Scorsese turi ne tik neprilygstamą istorijų pasakotojo dovaną, leidžiančią su kiekvienu nauju filmu pritraukti masinės auditorijos dėmesį, bet ir itin retą šiais laikais gebėjimą neprarasti savo autorinių pozicijų. Puikiai išmanydamas kino istoriją, režisierius pats ją ir kuria. Naudodamasis populiariųjų žanrų bei subžanrų elementais, Scorsese formuoja savitą kinematografo stilių, - lengvai atpažįstamą ir ilgam įsimenamą. Ne išimtis ir naujausias meistro darbas - „Kuždesių sala“ („Shutter Island“, 2010).

Pagal to paties pavadinimo Denniso Lehane'o romaną nufilmuotame psichologiniame trileryje susipina kriminalinės dramos, vadinamų juodųjų filmų ("film noir") ir vokiečių ekspresionizmo estetika. Filmo atsiradimą lėmė šaltojo karo nuotaikos Niujorke, pesimistiški 1952-ųjų kino naratyvai, niūrūs apmąstymai apie žmoguje slypintį gėrį ir blogį. „Aš užaugau, klausydamasis žinių apie galimus oro antpuolius, - taip Berlyno kino festivalyje pristatė juostą režisierius. – Manau, jog nerimas, baimė dėl ateities nedingo ir dabartiniame amžiuje.“

Atmesdamas klasikinio pasakojimo formalumus, Scorsese savo dramaturginiais sprendimais klaidina žiūrovus iki pat paskutinės akimirkos. Labirintas prasideda audringoje jūroje, kur plaukia keistas, vaiduokliškas laivas. Šiurkšti šviesa išryškina du vyriškus profilius. Tai Jungtinių Valstijų maršalai, vykstantys į atskirtą nuo pasaulio Kuždesių salą su neeiline užduotimi. Iš ypatingai saugomos psichiatrijos klinikos mistiškai dingo moteris, nužudžiusi tris savo vaikus. Kaip ir Alfredo Hitchcocko psichologiniame trileryje „Vertigo“ (1958), pagrindinis herojus – detektyvas Tedis Danielsas (Leonardo DiCaprio) ne tik atlieka kilnią misiją, bet ir pats kenčia dėl praeityje patirtų traumų. Jo mylima žmona Doloresa (Michelle Williams) žuvo gaisro liepsnose, o asmeninių netekčių siaubą dar pasunkina žiauri patirtis, įgyta išlaisvinant Dachau koncentracijos stovyklą. Būtent ją ir primena masyvus mūrinis fortas, kuriame saugomi nuožmūs, už savo veiksmus neatsakantys psichiniai ligoniai.

Maniakiškai ties byla susikoncentravusiam Tedui viskas saloje yra įtartina: slapukaujantys gydytojai, įbauginti pacientai, keista aplinka, neaiškūs sutapimai bei nuolat atsikartojantys įspėjimai bėgti, kol nevėlu. Tačiau detektyvas yra valingas, stiprus ir atkaklus. Jis vadovaujasi savo galva ir, žinoma, siekia atskleisti tiesą. O ji kaip visada yra sudėtingesnė, negu atrodo. Kažin ar valdingas gydytojas Nehringas (Maxas Von Sydowas) praeityje netarnavo Trečiajam Reichui? Kodėl maloniai nusiteikęs jo kolega Kaulis (Benas Kingsley) taip rūpinasi atvykusiojo sveikata? Kur galėjo dingti žudikė Rachel (Emily Mortimer), spintoje palikusi net savo vienintelius batus? Jūroje siautusi audra palaipsniui virsta uraganu, gąsdinančios anomalijos stiprėja, realybė įgyja neurotiškų bruožų, o DiCaprio herojus susiduria su situacija, kurios jis nebegali nei suvokti, nei suvaldyti. Net jo pagalbininkas (Markas Ruffalo) kažkur paslaptingai dingsta. Košmariška atskirtis didėja, lygia greta dažnėja ir haliucinacijos, akinančios nenatūraliai ryškiomis spalvomis. Apsėstas praeities vaizdinių, detektyvas niekuo negali pasitikėti. Jis lieka vienas su savo skausmu.

Sekdamas vokiečių ekspresionistinio kino kalba ir logika, Martinas Scorsese rodo pusiau fantastinį pasaulį, kuriame veikia demoniškos, slogios jėgos, o žmogus pasirodo esąs tik žaisliukas likimo, o greičiau ciniškai piliečiais eksperimentuojančios valdžios rankose. Galios struktūras reprezentuoja savimi pasitikintys psichiatrai, - jie gyvena itin prabangiai, atremia visus jiems keliamus kaltinimus bei argumentus, žinodami, kad kraupaus žaidimo gijos yra jų rankose. Nepaisant vyriausiojo gydytojo Kaulio aiškinimų, jog klinikoje taikomi humaniškiausi ir pažangiausi psichiatrijos sferoje metodai, ligonių elgesys ir išvaizda byloja ką kita. Pacientai slepiasi savo negalioje tarsi kiaute, bandydami išvengti neaiškios grėsmės, kurios jie paniškai bijo. Tedis sužino, kad uždara, kone karinėje parengtyje esanti bazė gauna finansavimą iš slapto komiteto, susijusio su antiamerikine veikla. Šie faktai leidžia įtarinėti, jog čia galbūt vykdomi nešvarūs eksperimentai su žmogaus smegenimis. „Jie kuria zombius... Naciai eksperimentavo su žydais. Sovietai naudojo kalinius gulaguose. Amerikoje bandymams pasirenkami Kuždesių salos pacientai“, - sako žiurkių pilnoje oloje besislepianti tikroji Rachel, - buvusi gydytoja ir jokiu būdu ne žudikė.

Tamsūs tonai ir šešėliai aitrina vaizduotę, skatina kelti vis naujas prielaidas. Atšiaurūs, pabrėžtinai tikrovę deformuojantys peizažai, kaip ir scenografo Dante Ferretti dekoracijos, kuria šiurpią atmosferą, kurią bene pirmasis pabandė perteikti režisierius Robertas Wiene, chrestomatiniu tapusiame filme „Daktaro Kaligario kabinetas“ („Das Kabinett des Doktor Caligari“, 1919).

Riba tarp beprotybės ir sveiko proto yra itin sunkiai apčiuopiama, kaip ir pats gyvenimas, - galutinai nepažinus procesas, kuriame daugiau klausimų nei atsakymų. Emocinę sumaištį paaštrina ir vaidmenų nepastovumas, kada, sukeitus vietomis struktūrinius elementus, paaiškėja, kad auka lengvai gali tapti agresoriumi ir atvirkščiai. Kaip byloja vienas klinikos prižiūrėtojas, -“nėra moralinių principų, tokių aiškių, kaip ką tik praūžusi audra“. Maža to – mistiškoje saloje jų iš viso nėra. Yra tik darviniška kova už būvį, stipresniojo teisė ir valia smurtauti.

Kaip ir kino šablonus laužę ekspresionistai, Scorsese perteikia prieštaringą, fantazijose, kliedesiuose įklimpusią realybę, prisodrintą sąmokslo teorijomis ir liguistais apibendrinimais, daromais nerimstančio, paranojiškai nusiteikusio protagonisto. Būtent iš puikiai DiCaprio įkūnijamo detektyvo perspektyvos yra pasakojama istorija, atskleidžianti košmariškas jo patirtis, o kartu ir beprotybę. Pasirodo, kad detektyvas ieško ne ko kito, o pats savęs, - alkoholiko ir nusikaltėlio, nesugebančio susitaikyti su asmeninėmis netektimis bei įvykusių žudynių siaubu. Psichozė tampa priedanga, padedančia išvengti egzistencinės nevilties. Savasis „aš“ pakeičiamas kitu, susigalvotu „aš“. Nevykęs tėvas, psichiškai palūžęs karininkas savo vizijose tampa gelbėtoju, - ryškia asmenybe, sėkmingai kopiančia nesėkmių pakopomis.

Tačiau kaltė niekur nedingsta. Ji tūno kažkur giliai smegenų vingiuose ar širdies slapčiausioje kertelėje, kantriai laukdama išsipildymo momento. „Kas yra geriau: gyventi kaip monstrui, ar mirti garbingu žmogumi?“ - klausia visai ne detektyvas, po ilgų psichiatrinių procedūrų grįžęs į tikrovę. Viena akimirka ir atrodo, kad įmanoma laiminga pabaiga. Kad kaltės bus nubrauktos, o nuodėmės atleistos. Tačiau Scorsese, kitaip nei holivudinio svajonių fabriko propaguotojai, nepučia iliuzijų burbulo. Save apgaudinėti gal ir smagu, tačiau ar įmanoma grįžti į buvusius laikus ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę? Ar galima priimti paprastus sprendimus?

Siužeto įtampą pabrėžia tiksliai įkomponuojama Krzysztofo Pendereckio, Alfredo Schnittkes, Briano Eno muzika bei Robbie Robertsono sukurtas garso takelis. Dar legendiniais hipių laikais, 1969-aisiais, Scorsese redagavo bei montavo legendinį filmą-koncertą „Vudstokas“, taip pat savo žymiausiose juostose: „Taksistas“ („Taxi Driver“, 1976), „Įniršęs Bulius“ („Raging Bull“, 1980), „Infiltruoti" („The Departed“, 2006 m.) režisierius iš pradžių klausėsi įvairiausių įrašų, pagal kuriuos rašė atskiras scenas. Garsas pratęsia ir „Kuždesių salos" vizijas, padeda susieti praeitį su dabartimi, fantazijas – su realybe.