Prancūzijos rinktinės aistruolio reakcija po pralaimėjimo PAR vienuolikei. EPA nuotrauka

Birželio 22-oji

A grupė

Prancūzija – PAR, 1:2

Dar iki čempionato pradžios dauguma žinių apie prancūzų futbolo rinktinę būdavo niekuo nesusijusios su futbolu.

PČ metu – tas pat. Mano galva, prancūzai (daugelis viena koja jau yra veteranai) sužaidė pagal galimybes. Kai iš komandos tikimasi ar net reikalaujama sužaisti geriau, nei ji pasiruošusi, – kyla įtampa, pakrinka nervai. Kas nors pratrūksta, išsikeikia, išsirėkia, apsistumdo. Prancūzų garbei reikia pažymėti, kad į darbą nebuvo paleisti kumščiai. O tiek betrūko.

Manęs netrikdė tos į kampą įvarytų žvaigždžių rietenos, nes esu matęs daugybę kartų, kaip mėgėjiškai sportuodami kolegos itin piktai susirieja dėl visiško nieko (buvo pražanga ar nebuvo? Kuris paskutinis lietė kamuolį? Ir pan.) Profesionalusis sportas – blogų vaikinų sritis. Kuo aukštesnis lygis – tuo „geriečių“ bei sukalbamų tipų mažiau. Arba – dėl aukso bei garbės ir intelektualai sužvėrėja.

Nė kiek nekaltinu prancūzų futbolininkų – jie buvo savo šalies sporto biurokratų įkaitai. Treneris Domenechas (kurio niekas atvirai nemėgsta) ne savo kėdėje sėdėjo greičiausiai tik dėl to, kad yra Sarkozy bičiulis. Kuo Prancūzija ne švogerių valstybė?

Nežinau kaip kitiems, bet man neįdomu, ar Anelka trenerį pavadino kekšės ar kalės vaiku. Maža to, kad, kai vieni žurnalistai nusirito iki to, kad didžiausiomis raidėmis spausdina paskalas, yra ir tokių, kurie susiranda Domenecho mamą ir jos teiraujasi, kaip ji galėtų pakomentuoti Anelka žodžius. Vargšė senutė ginasi, maždaug: „Aš ne tokia; norėčiau susitikti Anelka ir pažiūrėti jam į akis.“ Visur esama apsčiai padugnių. Žemiau pulti nebeįmanoma? Kodėl gi ne?

Tebesižaviu Zidanu, kuris nepuolė prieš ketverius metus pasakoti, kokių šlykštynių prikalbėjo Materazzi (dar iki šiol plunksnagraužiai tebesvarsto, ką italas tuomet įžeidė – Zidano motiną ar seserį?) Visi tie purvini reikalai yra niekieno reikalas.

Tokia tad neišvengiama įžanga į prancūzų futbolo titaniko skendimo trečiąją dalį.

O skendo jis gražiai, kaip ir priklauso didingam prakiurėliui. Nors daugelis aplink – žiniasklaidos ir pan. provokatorių pakurstyti – džiūgavo, kad šis euro-afro darinys, nuskriaudęs airius, išgyvena lėtinę savižudybę, aš šiai ekipai lenkiuosi. Suteikė jie man daug džiaugsmo prieš 12 ir 10 metų finaluose palaužę brazilus ir italus. Tai buvo atsisveikinimas ir su Henry – jam žaidžiant Londono „Arsenale“ pradėjau palaikyti tą klubą (kiek tai įmanoma – ir kokiu lygiu – sirgti už svetimos šalies komandą – kita kalba). Tragikomiškai baigiasi prancūzams auksinė epocha, jų rinktinė vėl tokia bus dar negreitai.

Raudona kortelė prancūzams (nelabai įtikinama): pagalvojau, kad jei yra kažkoks dažnai komentatorių minimas Futbolo dievas, reiškia, jis yra elementarus kraugerys, labai žiaurus, ir aš jo negerbiu.

PAR futbolo rinktinės gerbėjai. EPA nuotrauka

Urugvajus – Meksika, 1:0

Tuo pat metu per kitą kanalą rodė mačą tarp Urugvajaus ir Meksikos, praktiškai dėl pirmosios vietos grupėje. Abi Lotynų Amerikos šalių rinktinės buvo viena koja aštuntfinalyje, dėl to buvo galima tikėtis, kad per 90 minučių bus ramiausiai išvaikščiotos lygiosios. Vis dėlto kovojama buvo ne tik dėl 1-osios vietos grupėje, bet ir dėl galimybės išvengti argentiniečių. Ardėsi abi, tik pirma vieta – viena. Įtarimas, kad meksikiečiams vėl teks guostis, jog yra amžinai jauni ir perspektyvūs.

B grupė

Argentina – Graikija, 2:0

Keista, kad Maradona šiose beveik nieko nelemiančiose rungtynėse nedavė pailsėti Messi. Juk kaip tik apie jį komandos gydytojai ir fizinio parengimo treneriai prieš čempionatą kalbėjo kaip apie labiausiai išsekusį po ilgo sezono „Barcelonoje“. O geriausias pasaulio žaidėjas stengėsi, žaisti viena koja turbūt nemoka. Nors vėl pritrūko laimės įmušti, bet nuo to jis nėra nė per nago juodymą blogesnis. Net jei šiame čempionate neįmuš nė karto – jis vis viena yra akivaizdžiai geriausias. Kelias sekundes transliacijų režisieriai rodė žmogų, tribūnoje laikantį plakatą, ant kurio užrašyta: „Lionelis Messi. Kodėl dievas žaidžia su žmonėmis?“

Graikai darė, ką galėjo. Deja, visas jų žaidimas – tik nuo gynybos (įsidrąsintų, nebent jei vieną-du argentiniečius pašalintų). Ir vis dėlto – būta ženklų, kad nori atsibusti. Per vėlai. Negaliu sakyti, jog graikai nepateisino vilčių, nes nieko iš jų nesitikėjau.

Nigerija – Pietų Korėja, 2:2

Toli gražu ne visiems nigeriečiams pritinka jų rinktinei prikabinta pravardė „ereliai“. Štai gynėjas Shittu – sveria mažiausiai 120 kg. Tikras dramblys, o sukasi kaip vijurkas. Bet drambliais galima vadinti tik Dramblio Kaulo Kranto futbolininkus. Ir tokių kaip Shittu „erelių“ rinktinėje – ne vienas. Visose pozicijose. Žiūriu ir gėriuosi – kaip tokia masė gali būti tokia vikri, kaip galima neišsisukinėti kojų? Kartais nigeriečiai paneigia pusę mechanikos ir gravitacijos dėsnių. Tik vos vos – ir itin retai – nesuspėja paskui nenusakomo vikrumo korėjiečius. O kartais – lenkia.

Rungtynės gražios jau vien dėl nepalyginamų dydžių. Gaila afrikiečių, kad lekia lauk. Ypač to žmogaus, kuris nepataikė į tuščius vartus iš 3 metrų. Dabar sapnuos košmarus visą gyvenimą.

Birželio 23-ioji

C grupė

Anglija – Slovėnija, 1:0

Anglija – Slovėnija. Rungtynių akimirka.. EPA nuotrauka

Norėjau sirgti už Slovėniją, bet vos tik anglų minia nustelbia visas Afrikos vuvuzelas, akimirksniu tampu neutralus. Nes nenoriu, kad tokie žmonės važiuotų namo. Net kai aikštėje, regis, nieko nevyksta – sirgaliai staiga – nei iš šio, nei iš to – užtraukia „God save the Queen“ – ir štai – tikra dainų šventė iš serijos „pasidaryk pats“.

Mažas ekskursas į šoną. Kelinti metai, kai išgirstu anglų puolėjo (iš „Tottenham Hotspur“), šiose rungtynėse įmušusio vienintelį įvartį, Jarmaino Defoe pavardę, iškart prisimenu rašytoją Danielį Defoe. O kai regiu, kad su Defoe pavarde laksto tamsiaodis, savaime randasi išvada – ėgi čia tas Penktadienis iš Defoe „Robinzono Kruzo“.

Gerai, kad anglai bent jį turi. Kol genialusis ar genialiai pervargęs Rooney neblizga.

Ko reikėjo tikėtis iš slovėnų – nežinau. Man šios šalies futbolo rinktinė – ir taip jau yra gyvas akibrokštas. Puikiausiai pamenu 1994 metus, kai Lietuvos rinktinė Slovėniją nugalėjo oficialiuose rungtynėse dukart vienodu rezultatu 2:1. Faktas: būdavom stipresni. Nuo tada ši iš Jugoslavijos išsprūdusi tauta futbole žengė tris milžiniškus žingsnius į priekį, o mes – bent vieną atgal. Postūmio į priekį ženklų nėra kažin kiek.

Slovėnai neatsilaikė prieš anglus ir keliauja namo – niekas iš šalies jų už tai nebaus, nors patiems žaidėjams graužtis yra už ką. Pirmiausia – kad neišsaugojo persvaros rungtynėse su JAV. O ir taip žaidžiantiems anglams nebuvo būtinybės pralaimėti. Apmaudu, ir tiek.

JAV – Alžyras, 1:0

Kiek tuščių vietų stadione – už vartų tribūnose – plynės, nė gyvos dvasios. Galėtų prieš varžybas išdalyti bilietus vaikams. Jie pamišę dėl futbolo, tik neturi už ką pirktis bilietus.

Rungtynės keliskart gražesnės, atkaklesnės nei anglų – slovėnų. Progų turėjo abi rinktinės, amerikiečiams tradiciškai vėl vieno teisėto įvarčio neįskaitė. Ir vis dėlto – įkalė paskutinėmis sekundėmis.

JAV grupėje – pirmi. Netikėta? Ne, nieko keisto. Jei kyla klausimų – pažiūrėkit santraukas ir statistiką.

D grupė

Gana – Vokietija, 0:1

„Juodosios žvaigždės“, kaip save vadina Ganos futbolininkai – tikri Afrikos vokiečiai. Į tą racionalųjį, ne itin mielą akiai futbolą jie žingsniuoja ne pirmus metus – kryptingai, atkakliai. Beveik nepraleidžia, mažai įmuša (nebent varžovas pasitaiko itin silpnas).

Vokiečiai – kuo toliau, tuo mažiau futbole vokiški. Visomis prasmėmis. Ir kilmės. Ir žaidimo braižo. Net tada, kai Ozilas įmušė įvartį, kai jau, regis, pasiektas reikiamas rezultatas, kai viskas jų rankose ir galima būtų palaikyti ilgiau kamuolį savo pusėje – jie vis viena bėga į priekį. Gražu, nes nevokiška. Toliau, tikėkimės, bus dar gražiau.

Australija – Serbija, 2:1

Tikros kautynės. Kol kas, mano nuomone, atkakliausios ir gražiausios čempionato rungtynės. Jei būtų laimėjusi Serbija, aštuntfinalyje būtų išpuolusi akistata su JAV. Ne ką mažiau politiškai „įkrautas“ mačas, nei Anglija – Vokietija. Deja, australams truputį sekėsi geriau užbaigti atakas. Tas „deja“ tinka ir patiems australams, nes jiems reikėjo laimėti bent 4 : 0. Arba tikėtis, kad vokiečiai Ganai įmuš (proporcingai) kuo daugiau.

Kautynės, kokių reta. Iki paskutinės minutės. Gaila, kad įvairesnį futbolą demonstruojantys serbai susimovė čempionato starte prieš Ganą. Kaip ir australai – jeigu nebūtų nepaaiškinamai subyrėję prieš vokiečius... Gerai tik tiek, kad šioms rinktinėms – ne pasaulio, o viso labo – tik PČ pabaiga.

Birželio 24-oji

E grupė

Olandija – Kamerūnas, 2:1

Olandija – Kamerūnas. Po rungtynių. EPA nuotrauka

Didysis olandų stebuklų laukimas tęsiasi: oranžiniai burtininkai švelniai sutramdė Kamerūno „liūtus“. Didžiosios katės pernelyg nesipriešino, nors bandė neįkyriai įteigti, kad yra vertos lygiųjų.

Didysis įvykis – gale pasirodžiusio Robbeno išskirtinis smūgis: kamuolys atsitrenkė į virpstą; Huntelaaras be didelių pastangų pasiunčia jį į tinklą. Kol puolėjas vienišas triumfuoja klūpom už galinės linijos, komandos draugai apstoję sveikina Robbeną. Faktas, kad potencialus lyderis atsigavo, labiau džiugina nei įvartis.

Japonija – Danija, 3:1

To ir bijojau. Sunku buvo neatspėti, kas laimės. Nesu prieš japonus, tačiau – daugiau už danus. Ką gi – ne šį kartą. Danams būtinos didžiulės permainos jų futbolo ūkyje. Gali būti, kad dings kokiam dešimtmečiui iš visų didžiųjų turnyrų, jei neras bent dešimties perspektyvesnių bendtnerių.

Tradiciškai greitai lakstančioje „mėlynųjų samurajų“ kuopoje išryškėjo kelios asmenybės. Dar pora rungtynių, ir žinosim ne tik Hondą.

F grupė

Slovakija – Italija, 3:2

Slovakijos himnas primena graudžią laidotuvių giesmę, o Italijos – džiaugsmingą veržlų maršą. Tačiau didžiąją rungtynių dalį viskas vyko priešingai, nei užkoduota jų tautiškose giesmėse – slovakai rezultatyviai veržėsi į priekį ir iki 75-osios minutės italams iškasė tokią duobę, kad 2006-ųjų pasaulio čempionai nebespėjo išsikapstyti.

Logiška baigtis. Ko verti pasaulio čempionai, jei prieš tai nesugebėjo palaužti net Naujosios Zelandijos?

Slovakai, regis, iš pradžių nesuprato, kas čia vyksta – ar ta nyki varžovų pradžia yra kokia italų gudrybė ar šiaip – elementari nykuma iš neįgalumo? Italai parodė per vienas rungtynes – kaip žemai galima pulti ir kaip netikėtai prisikelti. Žaidimu, bet ne rezultatu.

Italai liko grupėje paskutiniai. Ir ne bet kokioje grupėje, o tokioje, į kurią prieš čempionatą užmetus akį – viskas rodėsi taip skaidru ir paprasta. Italai – namo. Keistis.

Naujoji Zelandija – Paragvajus, 0:0

Jei kas būtų sakęs, kad „baltieji“ iš „Žiedų valdovo“ šalies nepralaimės nė vienų rungtynių ir grupėje aplenks pasaulio čempionus italus, būčiau tik truktelėjęs pečiais, bet nepatikėjęs – teoriškai buvo tokia tikimybė, maždaug – 1 iš 100. Ką gi – palankiai susiklosčius aplinkybėms – taip ir nutiko.

Už zelandiečius (Pietų Pusrutulio „škotus“) mažiau žinomi tik korėjiečiai (tie – iš šiaurinės „liaudies demokratinės respublikos“). Irgi žaidžia niekam negirdėtuose, niekam po akimis nesipainiojančiuose klubuose.

Prieš geriausią grupės komandą – Paragvajų – toli gražu neatrodė beviltiškai. Truputis sėkmės – ir išsišokėliai būtų žengę toliau, į aštuntfinalį. Va – gyvas pavyzdys visiems niurzgliams, aiškinantiems, kad jei lietuviai kada pakliūtų į tokį rimtą turnyrą – padarytų gėdą šaliai ir prasmegtų skradžiai. Jei nusiteiki ir kovoji – nebūsi pažemintas, nebūsi paskutinis. O jei seksis – eisi toliau.

Ko vertas Paragvajus, visus aplenkęs šioje ašarų pakalnėje, tik laikas parodys.

Birželio 25-oji

G grupė

Brazilija – Portugalija, 0:0

Dramblio Kaulo Krantas – Šiaurės Korėja, 3:0

Dramblio Kaulo Krantas – Šiaurės Korėja. Rungtynių akimirka. EPA nuotrauka

Abi šias rungtynes skirtingos TV kompanijos transliavo vienu metu – be teisės pamatyti kartojimus. Teko bėgioti pulteliu per kanalus. Mėginau apsispręsti, kurios rungtynės įdomesnės. Neužkabino nė vienos. Brazilai ir „Europos brazilai“ žaidė viena koja – be įtampos, tarsi parodomąjį šou. O kiek buvo anonsinių lūkesčių sudėta į šį mačą. O ką pamatėme – gerą treniruotę su šiek tiek taupių blykstelėjimų. Jokios įtampos.

Tuo atveju, jei portugalai būtų pralaimėję 1 įvarčiu, „drambliams“ reikėjo įmušti bene 8 įvarčius. Nerealu, kad korėjiečiai duotųsi trypiami antrąkart. Daugiau – jokios intrigos.

Keista – bet prieš PČ daugiausiai „žadėjusi“ grupė buvo bene nykiausia iš visų.

H grupė

Ispanija – Čilė, 2:1

Vargais negalais ispanai išsikapstė. Kol kas – tik blyksniai iš čempioniško užpraeitais metais demonstruoto žaidimo. Neaiški Torreso griūtis – už kurią iš aikštės pašalintas čilietis.

Teisėjai pasivijo įprastą visų čempionatų nesąmonių vidurkį. Jei ne jų ekscesai, laikraščiai pritrūktų temų.

O jei Čilės rinktinėje žaidža vienu žaidėju mažiau – tai dar nereiškia, kad reikia atsitraukti. Žmonių iš aukštikalnių plaučiai deguonies daug nereikalauja – aplakstyti gali bet ką. Laukia atkaklios kautynės su brazilais, jei neperdegs.

Tačiau šios rungtynės tarp ispanų ir čiliečių labiausiai įsimins gal tuo, kad baigėsi stačiai gėdingai – paskutines dvidešimt minučių niekas nebežaidė. Rezultatas tenkino abi komandas, vaizdas aikštėje – nebent tuos, kurie jau spėjo apsinuodyti futbolu.

Šveicarija – Hondūras, 0:0

Ispanakalbė grupė „suvalgė“ poliglotus šveicarus. Pradėta pergale prieš Europos čempionus, baigta – sekinančioje klampynėje su hondūriečiais. Per tris rungtynes įstumtas vos vienas įvartis (ispanams – per kraujus). Praleistas – irgi vienas, turint vienu žaidėju mažiau.

Bendras į pasaulinį futbolo elitą pretenduojančių komandų gynybos lygis kyla, o išradingų puolėjų skaičius – ribotas. Ir, kas neteisingiausia, diduma jų būna gimę toje pačioje šalyje, pavyzdžiui, pažiūrėkit, kiek tokių yra vien Argentinos rinktinėje. Arba ispanų, brazilų ir dar keliose (anglai – „nesiskaito“). O štai šveicarai – puolėjų stokoja. Kaip ir lietuviai. Labai reikia – ne tas žodis. Tik neaišku, kaip jie daromi.