Milorad Pavić. Chazarų žodynas: romanas. Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Pradėjus skaityti, buvo labai nuobodu, tačiau bičiuliai juk rekomendavo kaip ,,šedevrą“, tad tęsiau. Įdomėti ėmė nuo tada, kai tekstas pradėjo imituoti Viduramžių stilistiką, šliedamas ją su siurrealizmo ir Kabalos bruožais.

,,Sapnų gaudymą“ (p. 98) jau ir anksčiau žinojau kaip metaforą, mat skaičiusieji rusišką vertimą šia fraze neretai puikuodavosi. Instruktuojanti M. Pavićiaus pratarmė į skaitytoją negali nepriminti J. Cortázaro ,,Žaidžiame klases“: ,,Rašytojas pataria skaitytojui nesiimti šios knygos, nesant rimto reikalo. O jeigu vis dėlto skaitys, tai verčiau tomis dienomis, kai pajus, kad jo protas ir dėmesys – skvarbesni nei paprastai, ir teskaito taip lyg būtų apimtas karštinės arba purtomas ,,šokančios ugnies“, ligos, kuri atkrenta kas antrą dieną ir purto tik moteriškomis savaitės dienomis... (p. 22)

Net kai ezoteriškasis stilius ima persipinti su C. Castanedos vizijomis, o neįprastai padrikų simbolių reikšmės sunkiai susiriša į siužetą, romanas vis dėlto intriguoja siužetiniu įmantrumu ir postmodernizmo stilistika.

Radau kelias kultūrines paraleles, tarkime, M. Pavić: ,,Įsikišo į burną du pirštus, tarsi trauktų raktą iš kišenės, ir ištraukė... raktą. Mažą raktą su auksine ausele. ,,Žmonių mintys ir sapnai turi savo suragėjusias, nepažeidžiamas išorines dalis, kurios it kevalas saugo minkštą branduolį nuo pažeidimų". - mąstė dr. Sukas gulėdamas lovoje ir laikydamas prieš akis raktą." (p. 112). Ir S. Žižek, slovėnų filosofas (referuoju trumpai): ,,Tikrovė nėra išreiškiama, ji iki-diskursyvi. Kai tik bandoma kažkas nusakyti, tai tampa realybe, t.y. tuo, kas sukonstruota interpretacijos procese. Tikrovė dažniausiai pasireiškia sapnuose, ją galima aptikti ten, kur patiriame didžiulę gėdą, nes ji yra kaip simptomas mūsų fantazmų, kurie yra toje Tikrovėje kaip branduolys. Tikrovė yra interpretacijų riba.” Knygoje gausu sapno apmąstymų (p. 135), rakto simbolikos (p. 146); taip pat nuodugni pamoka, kaip tapti sapnu gaudytoju (p. 168-169).

Tokia beletristika turi nemažai filosofinių bruožų, ir ji atrodo įmantriai supinta su religiniu mitu. Bijau spėti, tačiau galvoju, gal tai postmodernistinis romanas apie religinius skirtumus.

 

Stefan Zweig. Balzacas, Dickensas, Dostojevskis. Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Tai ne mokslinė studija, bet pakankamai solidus, dokumentuotas rašytojo pasakojimas apie kitus rašytojus. Parašytas iškilmingu stiliumi, tačiau su klasikiniams literatūros vadovėliams nebūdingomis įžvalgomis: ,,Tikrovė penėjo Balzacą dar ir iš kito šaltinio, mat jis įvedė į romaną pinigus. […] Pinigai tapo materialia visuotinės garbėtroškos išraiška, persmelkė visus jausmus, todėl socialinio gyvenimo patologas Balzacas, norėdamas atpažinti sergančio kūno krizę, turėjo atlikti tarsi mikroskopinę kraujo analizę, nustatyti pinigų koncentraciją jame.” (p. 42-43)

Knygą skaičiau ne vien dėl S. Zweigo, kurį mėgstu, bet ir dėl vertėjos, kuria visiškai pasitikiu, pasirinkimo jį versti. Man asmeniškai įdomiausias portretas – aišku, Dostojevskio; ne veltui paliktas pabaigai. ,,Susidūrus su Dostojevskiu, visada pirmiausia patiriamas siaubas, paskui – didybė.“ (p. 90)

Po S. Freudo interpretacijų jau sunku ką originalesnio apie jį pasakyti, tačiau skaitydama dar kartą supratau, jog vaikiškieji Dostojevskio veikėjai – greičiausiai iš jo paties vaikystės paralelių.

Vis dėlto iš knygos tikėjausi kažko daugiau. Gal temperamento.