Keletą dienų vykusius Rusijos ir Baltarusijos žaidimus prie gamtinių dujų čiaupo Lietuva, galima sakyti, nebyliai prarijo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tik priminė, kad „pasikartojantys energetiniai ginčai tarp Rusijos ir kitų šalių turėtų kelti nerimą Europos Sąjungai“.

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pastebėjo, kad Lietuva su rusų dujų monopolininku „Gazprom“ yra pasirašiusi ilgalaikes tiekimo sutartis, todėl esą „jų nesilaikymas turėtų atitinkamus teisinius vertinimus“. Neteko girdėti apie jokį Seimo ar kurios nors parlamentinės struktūros priimtą ar bent svarstomą politinį dokumentą apie tai, kad birželio 23 dieną Lietuvos vamzdynuose iš Rusijos perkamų gamtinių dujų kiekis buvo beveik trečdaliu (kitais duomenimis – apie 40-50 proc.) mažesnis nei turėtų.

Šios „anomalijos“ priežastis – Rusijos ir Baltarusijos dvišalis ginčas dėl dujų kainos, tranzito mokesčio ir tarpusavio atsiskaitymų.

Lengva palyginti: prieš pusantrų metų, per patį viduržiemį Rusijai nutraukus gamtinių dujų tiekimą Ukrainai (Lietuva, skirtingai nuo dviejų dešimčių ES šalių, nejuto tiesioginių ano „dujų karo“ pasekmių), įvairiaspalvė Lietuvos politikų minia nesibodėjo skelbti garsių politinių abejonių visų pirma dėl Rusijos, kaip energetikos resursų tiekėjos patikimumo. Svetimi marškiniai arčiau širdies?

Nors kaip tik dabar pranešti tokią politinę poziciją buvo labiausiai tinkama proga.

Dėl to, kad už rusiškas dujas mokėdama bene brangiausią kainą Europoje Lietuva turi teisę bent jau gauti jas be streso ar net grėsmės savo ūkiui ir socialinei aplinkai. Dėl to, kad nenori priklausyti nuo Rusijos valdžios politiniais motyvais reguliuojamos, neskaidriai, ir svarbiausia - skirtingai jos ir tranzito partnerių vėliau interpretuojamos kainodaros. Juolab kada ginčai dėl interpretacijų sprendžiami ne civilizuotuose teismuose, o užsukant arba atsukant vamzdžio čiaupą. Dar daugiau – vadinti šį konfliktą dėl dujų kainos precedentu, jau neapsiverčia liežuvis.

Politikų atmintis, priklausomai nuo konjunktūros, gali būti ilgesnė ar trumpesnė, tačiau per paskutinįjį dešimtmetį tai jau bene ketvirtasis Rusijos „dujų karas“ tik su dviem tranzito partnerėm – Ukraina ir Baltarusija.

Ką turime prie „Gazpromo“ kontroliuojamo dujų vamzdžio?

Nėra jokių požymių, taip pat ir prielaidų, kad Rusija atsisakytų savo „energetinės diplomatijos“. Nevyriausybinis Rusijos sociologinių tyrimų centras „Levada“ gegužę atlikęs reprezentatyvią didžiosios Lietuvos kaimynės gyventojų apklausą gavo atsakymą į kai kurių mūsų pramoninkų-verslininkų retorinius klausimus.

Daugiau nei pusė rusų (52 proc.) į tyrėjų pateiktą klausimą – „Kaip jūs manote, už kokią kainą turėtų būti parduodamos rusiškos dujos (...) Lietuvai, Latvijai ir Estijai?“ – pasirinko atsakymą: „Už tokią pat, kaip ir Vakarų Europos šalims“. Dar daugiau nei trečdalio (36 proc.) apklaustųjų požiūriu, rusiškos dujos Baltijos šalims turėtų būti parduodamos „dar brangiau“ nei Vakarų Europai. Ar kyla abejonių, kad Rusijos valdžia stengsis patenkinti tokias per kontroliuojamos masinės komunikacijos kanalus sukurstytas visuomenės nuotaikas?

Dar mažiau iliuzijų dėl kitos Lietuvos kaimynės – Baltarusijos. Šios šalies elitas visiškai remia prezidento Aleksandro Lukašenkos pastangas manipuliuoti savo šalies strategine padėtimi ir ja naudojantis „išmušti“ Maskvoje energijos išteklių kainų lengvatų. Bet kuris save gerbiantis baltarusių politikos ar verslo atstovas, paklaustas apie „pasaulines dujų kainas“, jums nedvejodamas atsakys, kad „pasaulinės“ yra tos, dėl kurių Maskvoje sugeba susiderėti Lukašenka. Todėl jeigu šiose derybose kaip papildomo argumento Baltarusijos lyderiui prireiks pridėti ranką prie tranzito čiaupo – jis tą padarys nedvejodamas ir be jokių sentimentų Europai. Juolab – Lietuvai.

„Rusijos ir Baltarusijos atvejis rodo, kokia svarbi yra integruota Europos energetikos rinka“ – šią savaitę sakė Europos komisijos atstovė Marlenė Holzner. Esą jeigu Lietuvą ir Lenkiją jungtų dujotakis, į Lietuvą, gaunančią rusiškas dujas tik per Baltarusiją, galima būtų tiekti alternatyvą ir iš kitų ES šalių, ne tik iš Latvijos. Tokia logika, kaip ir pakankamai griežtas, nors ne itin ką praktiškai reiškiantis ES energetikos komisaro Guentherio Oettingerio pareiškimas – svarbūs.

Tačiau verslo žinių agentūros „Bloomberg“ birželio 24 d. pranešimų juostoje šia tema radau vieną įdomią žinutę. Esą Lenkijos dujotakių operatorius „Gaz-System SA“ ir Lietuvos dujų tiekėjas „AB Lietuvos dujos“ ne vėliau kaip kitą mėnesį planuoja pasirašyti ketinimų protokolą dėl 360 km ilgio, 2 mlrd. kub. m. galios dvi šalis jungiančio dujotakio tiesimo.

Valio! Pagaliau turėsime „alternatyvų“ trečiąjį dujų vamzdį (kiti du – iš Baltarusijos ir Latvijos), kurį per „Lietuvos dujas“ kontroliuos vis tas pats „Gazprom“! Tik klausimas – ar nustatant dujų kainos maržą čia irgi bus paisoma Rusijos gyventojų nuotaikų?

Tačiau svarbiausia, jog atidavus „Gazprom“ kontrolei dujotakį į Lenkiją suskystintų dujų terminalo Lietuvos pajūryje ar bent jau tikimybę bent iš dalies jo statybą finansuoti ES lėšomis, ko gero, bus galima iškilmingai palaidoti.

http://ryst1966.livejournal.com/