Žvelgiant į skaičius atrodytų, kad LJD sukviečia vis daugiau jaunų žmonių. Kaip vertinate šį augantį LJD populiarumą? Ką jis rodo? Ar Jums tai nebuvo netikėta?

Įtampa tarp kiekybės ir kokybės visada smagi ir provokuojanti. Sugebėti sukviesti minią nėra tas pat, kas pajėgti tą minią pamaitinti. Populiarumas juk yra lazda, kuri gali apdaužyti nagus ją laikančiajam.

Todėl mane labiau džiugina ne tiek dalyvių skaičiaus augimas, kiek organizatorių ir dalyvių bendradarbiavimas, pajėgiant šį augimą „įsūdyti“. Ne taip paprasta suvaldyti tokią šutvę jaunų ir savame kailyje neišsitenkančių žmonių. Tačiau šiųmetinėse Dienose ypač išryškėjo tai, jog nebuvo vaikomasi kokių nors sensacijų ar pigių „minios valdymo“ triukų. Jaunas žmogus atsistojo Kristaus akivaizdoje. Ir šis Susitikimas buvo pagrindinė viso renginio viršūnė.

Mane asmeniškai džiugina vis drąsesnis jaunimo atsiliepimas į tikėjimo žinią. Be abejo, sunku pamatuoti sąmoningumą arba tai, kiek dalyvavimas šiose Dienose yra nulemtas tikėjimo, o kiek – su tikėjimu nesusijusių ar netgi jam prieštaraujančių veiksnių. Nebestebina, kai išgirsti iš kažkieno mobiliojo sklindant giesmės garsus, o po kelių minučių jau kriokiant Mansoną. Manau, kad šio „minios“ ar bent jau kompanijos veiksnio tokio pobūdžio renginiuose visada sunku išvengti.

Kunigas, kaip niekas kitas, turi gerą galimybę pažinti žmones „iš vidaus“. Jūs patarnavote jauniems žmonėms, teikdamas Susitaikinimo sakramentą. Kokį jaunimą sutikote?

Mažai kalbėjausi su kitais kunigais apie Susitaikinimo sakramento šventimą per šias Jaunimo dienas. Bet pats asmeniškai esu apimtas nuostabos. Kaip Viešpats sugeba taip suausti įvykius, galimybes, sutapimus? Kaip Jis moka lydėti metus, dvejus ar dar ilgiau beklaidžiojantį ir beklystantį žmogų, kol galiausiai paveikia jį paraginimu, kažkokiu tyliu pašnibždėjimu, į kurį juk galima ir neatsiliepti.

Tai, kas vyko tą dieną Cido arenoje, buvo kažkas didingo – Dievo gailestingumui buvo leidžiama lietis. Viešpats ten surengėuošė tikrą meilės puotą, kurioje jaunuoliai savo atsiliepimu į kvietimą buvo tikri Dievo malonės bendradarbiai. Galbūt tai ir skamba kažkaip naiviai ar pernelyg pakiliai. Tačiau suvokiant, kiek žmonių vėl susitaikė su Dievu, o vėliau atvira širdimi priėmė Jį Komunijoje, ir kiek Viešpats tose širdyse galės nuveikti, neįmanoma įsprausti to įvykio į „kasdieniškumo“ rėmelius.

Žinoma, tiek išpažintis, tiek Komunija yra ne tiek žygdarbio, kiek ištikimybės sakramentai – tetampa tai iššūkiu grįžusiems iš Jaunimo dienų. Esame brangiai nupirkti, tad nepasiduokime įpročių vergystei. Tebūna šios Dienos nauja pradžia mūsų sakramentiniame gyvenime.

Ką, Jūsų nuomone, parodė šis didžiulis jaunimo renginys? Ką jis sako apie dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčią ir Lietuvos visuomenę?

Tikiuosi, kad šia tema dar bus kalbama. Todėl ir nesiimsiu aptarti išsamiai. Tiesiog – keletas suvokimų po viso to, ką mačiau.

Šį renginį tikrai galime vadinti reikšmingu liudijimo veiksmu. Ne tik Lietuvai, ne tik tiems, kurie Kristaus nepažįsta, bet pirmiausia – patiems Bažnyčios „ūgliams“ – jaunimui. Iš pokalbių su LJD dalyviais matau, jog ši draugiška, gyvybinga ir saugi tikėjimo atžvilgiu aplinka jiems tapo stipriu ženklu, jog jie nėra vieniši savo tikėjime; kad savo parapijoje jie tėra maža dalelė visoje Lietuvoje pasklidusios tikinčiųjų bendruomenės, kurioje apstu jaunimo, klausančio tokią pačią muziką, panašiai besirengiančio, mėgstančio tuos pačius traškučius ir mylinčio tą patį Kristų. Galiu tik mėginti įsivaizduoti, ką reiškia jaunuoliui iš kaimo parapijos atsistoti tūkstantinėje jaunuolių minioje ir, pvz., išgirsti, kaip ta minia gieda jam pažįstamas giesmes, kurias jis gieda medinėje nešildomoje savo parapijos bažnytėlėje su dar dviem ar trimis bičiuliais.

Žinoma, nereikia puoselėti iliuzijų, jog šios Dienos palietė ir prakalbino kiekvieno dalyvio širdį. Tai jau būtų kažkas įtartino... Buvo žmonių, kurie dalyvavimą šv. Mišiose iškeitė į pasivaikščiojimą; buvo žmonių, kurie norėdami dalyvauti Mišiose ir neturėdami dalyvio apyrankių turėjo suminkštinti apsaugos darbuotojų širdis; buvo visko... Kaip visada. Ir čia reikėtų klausti: „Ar padariau viską, ką galėjau padaryti?“ Juk ne kas kitas, o aš esu žemės druska ir pasaulio šviesa. Taigi, ar kritau kaip grūdas į kažkieno dirvą?

Raginu nepražiopsoti ir to, jog šių Dienų šūkis yra paties Kristaus ištarti žodžiai: „Kelkis ir eik!“ Juk tai – toks pat Dievo Žodis, kuriuo Jis visa sukūrė. Gyvas, veiksmingas, aštresnis už dviašmenį kalaviją. Todėl tai ne tik paliepimas, bet ir pažadas, jog Jis pats mumyse sukurs šį ryžtingumą ir jautrumą Jo valiai.

Jaunimo dienos vis aiškiau rodo, kokia stipri ir gyvybinga jėga yra tikintis jaunimas. Tai – nemenkas iššūkis Bažnyčiai. Norint šią jėgą naudoti, teks labai rimtai peržiūrėti, kaip ugdome jaunimą. Teks pasitikrinti, ar turėsime tinkamų vynmaišių, jei kartais Jėzus sugalvotų padovanoti mums pusę tonos jauno ir putojančio vyno. Pažadintą tikėjimą, kaip tą dvylikametę Evangelijos mergaitę, reikia maitinti. Kitaip šią Bažnyčios dovaną pasiims facebook‘ų ir „tusovkių“ kultūra.

Ar nepasigedote LJD nušvietimo per visuomeninį transliuotoją? Man regis, LTV „Panoramoje“ nebuvo nė kartą užsiminta, kad toks renginys vyksta...

Kaip čia pasakius... Didžiuosius renginius lengva kritikuoti, nes visada sunku aprėpti tokią daugybę sričių – pradedant didžiulių maisto srautų koordinavimu ir baigiant adoracijos palapinės grindų danga. O viską padaryti puikiai – ko gero, net neįmanoma. Taip, girdėjosi priekaištų, kad ne visi norėjusieji stebėti Jaunimo dienų renginius per televiziją galėjo tai padaryti. Tačiau norėčiau pakviesti kitokiam žvilgsniui į šį renginį.

Pirmiausia prisiminkime, jog daugybė darbų per Jaunimo dienas  atliekama savanoriškai. Tikrų profesionalų, kuriems yra mokama už jų darbą, tėra vos keletas. Todėl galima sakyti, kad tai tikrai paties jaunimo renginys, kuriame labai teisingai veikia subsidiarumo principas.

Antras svarbus dalykas yra Bažnyčios bendruomeniškumas – mes juk nesame kažkokia stipruolių komanda, kurioje viskas turi būti atliekama nepriekaištingai. Bažnyčia juk yra šeima, kurios nariams leidžiama augti, o tai reiškia – ir klysti. Mokomės visi drauge – ir organizatoriai, ir dalyviai, ir žiniasklaidos atstovai. Man regis, labai svarbu ir mūsų pačių iniciatyvos – pvz., savo bendruomenių svetainėse galime spausdinti nuotraukų galerijas, atsiliepimus, įspūdžius. Tai būtų ir pilietiška, ir bendruomeniška.

Ir pagaliau trečias dalykas, kurio reikėtų nepamiršti, yra tai, jog kas trejus metus vykstančios Lietuvos jaunimo dienos yra tarsi vientisas procesas – organizatoriai nuolat reflektuoja įvykusius renginius, žvelgia į savo klaidas ir laimėjimus. Pvz., už šiemetinį sprendimą pagrindinius renginius rengti uždaroje patalpoje turėtume paplekšnoti organizatoriams per petį ir nuoširdžiai pasidžiaugti jų įžvalgumu: Cido arenos erdvė smarkiai kilstelėjo joje vykusių renginių kokybę – dalyvaujančiųjų dėmesys į sceną, mažai pašalinių trukdžių susikaupimo momentais, puiki šviesa ir garsas – visa tai verčia iškėlus nykštį mąsliai nutęsti: „liuuuuks!“

Nežinau organizatorių planų, tačiau labai laukiu ir tikiuosi, jog dar pamatysime vaizdų iš šių Jaunimo dienų – jie buvo iš tiesų įspūdingi. Matėsi, jog dirbo nemažai fotografų, taip pat filmavimo komanda. Tai vėlgi iniciatyvumo reikalas – apaštalai juk nesėdėjo ir nelaukė, kol kas nors susigalvos kalbėti apie Jėzų. Skelbimas buvo jų „kasdienė duona“. Įvyko kai kas svarbaus po Lietuvos saule? – kalbėkime apie tai patys!

Susirašinėjo S. Žiugždaitė