Kaip galėtumėte pakomentuoti Bažnyčios sprendimą nenešti velionio Prezidento karsto į Arkikatedrą per gedulingas Mišias prieš jo laidotuves?

Vyskupai aptarė šias laidotuves. Buvo visiems aišku, kad velionis Prezidentas prieš mirtį ne vieną kartą priėmė sakramentus, tad nekyla jokių diskusijų dėl bažnytinio laidojimo. Jo Eminencija kardinolas A. J. Bačkis apsisprendė, kad bus aukojamos šv. Mišios, bus malda prie karsto, palydėjimas į kapines, jis pats aukos šv. Mišias. Vienas iš vyskupų palydės velionį į kapines. Tokia pagarba skiriama net patiems geriausiems katalikams, praktikavusiems tikėjimą visą gyvenimą. Žinoma, tik labai retais atvejais per šv. Mišias už juos meldžiasi vyskupas ar kardinolas.

Niekas iš mūsų nemanėme, kad galėtų kilti toks ažiotažas. Man asmeniškai atrodo, kad jis yra dirbtinai kurstomas, pabrėžiama viena detalė, kodėl karstas nėra nešamas į bažnyčią. Bet juk kas nors galėtų sugalvoti dar kai ką, pavyzdžiui, kad jį būtina palaidoti Tremtinių ar Šv. Kazimiero koplyčioje...

Religine prasme tiek pagarba, tiek malda yra visiškai užtikrinamos. Vyskupai vertina Prezidentą su didele pagarba. Pradėdami posėdį, visi sukalbėjome „Viešpaties Angelo“ maldą.

Tačiau buvo nuspręsta karsto į Katedrą nenešti.

Apie tai nebuvo konkrečiai kalbama. Kadangi viskas vyksta Vilniuje, sprendimą priėmė vietos ordinaras. Be jokios abejonės, vyskupai žinojo tai, ką žino visa Lietuva. Juk buvo laikai, kai vieni važiavo į Sibirą, buvo teisiami už tą pačią Vilniaus katedrą – ir aš pats buvau teisiamas, nes ne vieną kartą ir katalikų komitete, kuriam priklausiau, ir Kronikoje gynėme tikinčiųjų teisę turėti Vilniaus katedrą. Tuo metu, kai vieni darėme karjerą lageryje, Prezidentas darė karjerą būdamas Komunistų partijos narys. Savo interviu jis pats tai įvertino.

Tad dėti lygybės ženklą tarp tų tūkstančių tremtinių, partizanų, kurie kentėjo ir paaukojo gyvybę už Lietuvą, ir kitų žmonių, kurie darė karjerą, stodami į komjaunimą ar Komunistų partiją, būtų nesąžininga.

Bet tai jau praeitis. Jeigu žmogus, nors ir padaręs klaidų, savo praeitį apgaili, nėra nuodėmės, kuri negalėtų būti atleista.

Nelabai sutinku su žmonėmis, kurie bando kaltinti vyskupus, kad jiems pritrūko gailestingumo ar dar ko nors. Taip, jei vyskupai būtų pasakę: „Nesvarbu, ėjo ar nėjo išpažinties prieš mirtį, bet jis buvo Komunistų partijos narys ir gyveno be bažnytinės santuokos, tad mes atsisakome suteikti bet kokių patarnavimų“ – tokiu atveju, manau, tikrai būtų nusižengta evangelinėms nuostatoms.

Tačiau vyskupai šito nepadarė. Jie padarys viską, kas yra daroma pagerbti patiems geriausiems katalikams.

Dėkojame Jums, kad sutikote pakomentuoti šią situaciją. Deja, ligi šiol iš Bažnyčios pusės buvo tik tyla, tarsi „nenuovokus“ dialogo partneris nėra svarbus. Tiesa, motyvus paaiškinti sunku, bet, regis, įmanoma?

Taip, įmanoma. Tačiau kiekvienas vyskupas turi savo taktiką. Gal pagalvojo, kad, pradėjus aiškinti, žiniasklaida norės gilintis į visas smulkmenas, paskui atsiranda priežasčių leistis į politinius svarstymus... Tikriausiai buvo nutarta laikytis tokios taktikos ir nesileisti į smulkmenas, – vien pranešta apie patį sprendimą.

Ar teisinga tai, ar ne, – diskusijų klausimas. Man atrodo, kad aiškumas kai kada būna naudingesnis už neaiškumą.

Vilniaus atveju, nežinau, ar tie visi, kurie kritikuoja Bažnyčią, užmiršta, kad Lietuvoje yra ne tik žmonės, kurie visada Prezidentą A. Brazauską palaikė, bet ir tie, kurie jaučia tam tikrų nuoskaudų.

Prisimenant tai, kas vyko Katedroje per inauguraciją, kas galėtų paneigti, kad įnešant karstą negali įvykti kažkas panašaus? Kaip žinome, nei policija, nei juo labiau kardinolas ar vyskupas bus pajėgūs sulaikyti.

Manau, kad buvo pasirinktas pats optimaliausias būdas atiduoti pagarbą, melstis, pavesti Dievo gailestingumui, palydėti į amžinos ramybės vietą, bet kita vertus, – neduoti niekam jokio preteksto pažeminti asmenį.

O tokių radikaliai nusiteikusių netrūksta nei kairėj, nei dešinėj pusėj – turime daugybę pavyzdžių. Jeigu į šį sprendimą žiūrėtume nešališkai, nesiekdami jokių politinių dividendų, turėtume pripažinti, kad jis buvo labai protingas.

Jei būtų priimtas kitoks sprendimas, reakcija būtų buvusi kitokia: esą, kai miršta turtingi, galingi, tai gali gyventi ir be santuokos, gali būti ir komunistai, gali ir atgailos būti nepadarę, Bažnyčia jiems vis tiek tarnauja, tuo tarpu vargšą žmogų ji užmiršta. Norint kritikuoti, kabliuką visada surasi.

Parengė S. Žiugždaitė