Praėjusį rudenį, skaitydamas paskaitą pirmakursių auditorijai, užsiminiau apie požiūrį į tiesą, dominavusią šalyje, kurioje mes gimėme. Staiga pagalvojau, kad galbūt šitaip sakyti ne visai teisinga ir paprašiau pakelti rankas tuos, kurie gimė Lietuvos Respublikoje, o ne TSRS. Rankas pakėlė visa auditorija, visi iki vieno. Truputį sutrikau. Gerai pagalvojus ir atlikus keletą labai paprastų matematinių veiksmų sutrikti visai nebuvo ko. Bet visgi sutrikau. Nes man gyvenimas Lietuvoje ir vien tik Lietuvoje nėra savaime suprantamas dalykas.

Sutrikau todėl, kad, kaip ir daugybė mano kartos asmenų, dar pernelyg gerai menu laikus, kai savaime suprantamas buvo gyvenimas kitoje ir kitokioje valstybėje. Nepriklausomai nuo to, ką manė mūsų tėvai (o jie, nepaisydami daugelio pompastiškų šiandienių deklaracijų atgaline data, veikiausiai nieko per daug rezistenciško nemanė), mes žinojome, kas yra pionieriai ir komjaunuoliai, ir kad anksčiau ar vėliau ir mes jais būsim, kad sektinos vaikystės pavyzdys yra Volodia Uljanovas, kudlota auksine galvele žvelgiantis iš spaliukų ženkliukų, kad amerikonai gal ir nėra mirtini mūsų priešai, bet vis tiek nieko taip nereikia nugalėti kaip jų (nors, jie ko blogo, vis vien visada bus geresni), kad mūsų gyvenamos šalies rytinė siena yra ne prie Dieveniškių ar Didžiasalio (apie tokius mes apskritai beveik nieko nežinojom), bet prie Vladivostoko, kur gyvena čiukčiai (nors jie ten ir negyvena, bet apie juos mes žinojome gerokai daugiau), kad pirmūnai – zubrylos, o turtuoliai – tai blogis, užtat negriukai (tąkart šis žodis nieko blogo nereiškė) mieli, jie gyvena Afrikoje, po palmėmis, ir valgo bananus ir apelsinus (kiek telpa!!!), kad geriausias fantastinis filmas yra ne kokie nors „Žvaigždžių karai“, o „Viešnia iš ateities“, o „Labanakt, vaikučiai“ visuomet būna prieš „Panoramą“... Ir tikėjome, jog taip bus visada. Ne, mes nebuvome iki galo patenkinti santvarka ir tvarka, kai ne visi turėjo džinsų ir magnetofoną, ir ne visuomet galėjai nusipirkti ledų, o kažkur toli, ne visai draugiškame pasaulyje grojo geresnė muzika, bet tai atrodė savaime suprantama. Jų kaita buvo tolygi pasaulėvaizdžio kaitai, o tam mes nebuvome pasiruošę. Televizorius, šiandienis tokios kaitos pagalbininkas (ar bent jau norintis toks būti), tąkart terodė beveik vien tik kalbančias galvas. Viena iš jų, žinoma, buvo Algirdo Brazausko.

Dabar, kai mirė žmogus, savo asmenyje ryškiai jungęs abu šiuos pasaulėvaizdžius, tas, pirmasis, tarybinis, yra akivaizdžiai pasmerktas. Jis negrįžtamai iškeliauja. Nesvarbu, ką apie jį sakytų kai kurie visuomenės veikėjai, bandantys sugriebti slystančius tarp pirštų praeities baubus.

O tų baubų, tiesą sakant, senai jau nebėra. Pasaulis pernelyg pasikeitė ir Algirdas, dabar dar ir Mykolas, Brazauskas juos įkūnyti galėjo tik tiems, kurie dar labai gerai prisiminė tą santvarką, kurioje jis vadovavo visų pirma ne šaliai, o penkmečio statyboms. Šio ryto troleibuse velionio nuopelnus ir nuodėmes aptarinėję senjorai neminėjo jo ilgiausio Lietuvoje premjeravimo, neminėjo net žiniasklaidos nuolat linksniuojamos įspūdingos pergalės prezidento rinkimuose. Ne! Visa, kas jiems svarbiausia, įvyko devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ką jis darė, ką kalbėjo tada? Pati poliarizacija į jo šalininkus ir priešininkus, populiariojoje sąmonėje išlikusi kone visus dvidešimt Respublikos metų, ir atsirado tuomet, devintojo dešimtmečio pabaigoje.

Kad ir kaip ciniškai, ar net šventvagiškai, tai galėtų nuskambėti, A. Brazauskas mirė pačiu laiku. Simboliškai, žinoma. Šiaip jau, pasak vieno klasikinio lietuvių estrados šlagerio, mirštama visuomet per anksti. Ir velionio artimuosius aš išties nuoširdžiai užjaučiu. Bet laiko simboliškumas pernelyg bado akis.

Kodėl? Nes nutiko tai, apie ką velionio priešininkai svajojo nuo pat Sąjūdžio aušros – pasikeitė karta. Į kitus rinkimus jau ateis ir rudeninė mano auditorija, tie, kuriems devyniasdešimtieji yra tikrų tikriausia istorija, pažįstama iš vadovėlių ir dokumentinių filmų. Na, gal dar įvairiausių iškilmingų minėjimų. Kas jiems buvo pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentas ir paskutinis LKP CK sekretorius? Kas jis yra tai sąmonei, tai mąstysenai, kuriai savaime suprantama, kad Maskva yra kitos valstybės sostinė, o visko, ko reikia, gali gauti „Akropolyje“? Tikrai ne vienas iš dviejų didžiųjų politikos polių! Premjeras? Taip, vienas iš daugelio. Prezidentas? Taip, tačiau taip pat vienas iš daugelio. Politikas? Taip, bet tik ne toks lemtingas kaip vyresniesiems. Jaunoji karta jau nesipoliarizavo į dvi senąsias stovyklas, daug geriau nei dvidešimtmečio senumo politikos ikonas prisimindama, pavyzdžiui, Rolandą Paksą.

Vienas iš politikų, tačiau kartu ir žmogus iš naujausiųjų laikų istorijos vadovėlio, partijos bičiulių prašomas vis sugrįžtantis iš poilsio. Kas tai, amžinai gyvas Šiaurės Korėjos vadas Kim Il-sungas? Kaip paaiškinti, kaip suprasti tokį nenuoseklumą? Tikiu, kad daugeliui vyresnių skaitytojų nesuprantama, kas gi čia ne taip. O jūs pabandykite įsivaizduoti Lietuvos Respublikos premjero kėdėje kokį Antaną, nesvarbu, Sniečkų ar Smetoną. Draugiškai besišnekučiuojantį su Gražuliu ir Valinsku, ir dar Uspaskichu. Su šampano taurėmis rankose... Nesutrikote? Arba jūs neturite vaizduotės, arba jūs tinkate misijai į Marsą...

Ateinant jaunajai kartai, gimusiai toje šalyje, kurioje dabar gyvename, TSRS, jos griuvimas ir visi po to sekę įvykiai tampa nebe atminimu, o archyvais. Dabar į juos pasuko ir Algirdas Mykolas Brazauskas. Amžiną jam atilsį...