Kęstas Kirtiklis. Apie tapimą istorija
Praėjusį rudenį, skaitydamas paskaitą pirmakursių auditorijai, užsiminiau apie požiūrį į tiesą, dominavusią šalyje, kurioje mes gimėme. Staiga pagalvojau, kad galbūt šitaip sakyti ne visai teisinga ir paprašiau pakelti rankas tuos, kurie gimė Lietuvos Respublikoje, o ne TSRS. Rankas pakėlė visa auditorija, visi iki vieno. Truputį sutrikau. Gerai pagalvojus ir atlikus keletą labai paprastų matematinių veiksmų sutrikti visai nebuvo ko. Bet visgi sutrikau. Nes man gyvenimas Lietuvoje ir vien tik Lietuvoje nėra savaime suprantamas dalykas.
Sutrikau todėl, kad, kaip ir daugybė mano kartos asmenų, dar pernelyg gerai menu laikus, kai savaime suprantamas buvo gyvenimas kitoje ir kitokioje valstybėje. Nepriklausomai nuo to, ką manė mūsų tėvai (o jie, nepaisydami daugelio pompastiškų šiandienių deklaracijų atgaline data, veikiausiai nieko per daug rezistenciško nemanė), mes žinojome, kas yra pionieriai ir komjaunuoliai, ir kad anksčiau ar vėliau ir mes jais būsim, kad sektinos vaikystės pavyzdys yra Volodia Uljanovas, kudlota auksine galvele žvelgiantis iš spaliukų ženkliukų, kad amerikonai gal ir nėra mirtini mūsų priešai, bet vis tiek nieko taip nereikia nugalėti kaip jų (nors, jie ko blogo, vis vien visada bus geresni), kad mūsų gyvenamos šalies rytinė siena yra ne prie Dieveniškių ar Didžiasalio (apie tokius mes apskritai beveik nieko nežinojom), bet prie Vladivostoko, kur gyvena čiukčiai (nors jie ten ir negyvena, bet apie juos mes žinojome gerokai daugiau), kad pirmūnai – zubrylos, o turtuoliai – tai blogis, užtat negriukai (tąkart šis žodis nieko blogo nereiškė) mieli, jie gyvena Afrikoje, po palmėmis, ir valgo bananus ir apelsinus (kiek telpa!!!), kad geriausias fantastinis filmas yra ne kokie nors „Žvaigždžių karai“, o „Viešnia iš ateities“, o „Labanakt, vaikučiai“ visuomet būna prieš „Panoramą“... Ir tikėjome, jog taip bus visada. Ne, mes nebuvome iki galo patenkinti santvarka ir tvarka, kai ne visi turėjo džinsų ir magnetofoną, ir ne visuomet galėjai nusipirkti ledų, o kažkur toli, ne visai draugiškame pasaulyje grojo geresnė muzika, bet tai atrodė savaime suprantama. Jų kaita buvo tolygi pasaulėvaizdžio kaitai, o tam mes nebuvome pasiruošę. Televizorius, šiandienis tokios kaitos pagalbininkas (ar bent jau norintis toks būti), tąkart terodė beveik vien tik kalbančias galvas. Viena iš jų, žinoma, buvo Algirdo Brazausko.
Dabar, kai mirė žmogus, savo asmenyje ryškiai jungęs abu šiuos pasaulėvaizdžius, tas, pirmasis, tarybinis, yra akivaizdžiai pasmerktas. Jis negrįžtamai iškeliauja. Nesvarbu, ką apie jį sakytų kai kurie visuomenės veikėjai, bandantys sugriebti slystančius tarp pirštų praeities baubus.
O tų baubų, tiesą sakant, senai jau nebėra. Pasaulis pernelyg pasikeitė ir Algirdas, dabar dar ir Mykolas, Brazauskas juos įkūnyti galėjo tik tiems, kurie dar labai gerai prisiminė tą santvarką, kurioje jis vadovavo visų pirma ne šaliai, o penkmečio statyboms. Šio ryto troleibuse velionio nuopelnus ir nuodėmes aptarinėję senjorai neminėjo jo ilgiausio Lietuvoje premjeravimo, neminėjo net žiniasklaidos nuolat linksniuojamos įspūdingos pergalės prezidento rinkimuose. Ne! Visa, kas jiems svarbiausia, įvyko devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ką jis darė, ką kalbėjo tada? Pati poliarizacija į jo šalininkus ir priešininkus, populiariojoje sąmonėje išlikusi kone visus dvidešimt Respublikos metų, ir atsirado tuomet, devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Kad ir kaip ciniškai, ar net šventvagiškai, tai galėtų nuskambėti, A. Brazauskas mirė pačiu laiku. Simboliškai, žinoma. Šiaip jau, pasak vieno klasikinio lietuvių estrados šlagerio, mirštama visuomet per anksti. Ir velionio artimuosius aš išties nuoširdžiai užjaučiu. Bet laiko simboliškumas pernelyg bado akis.
Kodėl? Nes nutiko tai, apie ką velionio priešininkai svajojo nuo pat Sąjūdžio aušros – pasikeitė karta. Į kitus rinkimus jau ateis ir rudeninė mano auditorija, tie, kuriems devyniasdešimtieji yra tikrų tikriausia istorija, pažįstama iš vadovėlių ir dokumentinių filmų. Na, gal dar įvairiausių iškilmingų minėjimų. Kas jiems buvo pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentas ir paskutinis LKP CK sekretorius? Kas jis yra tai sąmonei, tai mąstysenai, kuriai savaime suprantama, kad Maskva yra kitos valstybės sostinė, o visko, ko reikia, gali gauti „Akropolyje“? Tikrai ne vienas iš dviejų didžiųjų politikos polių! Premjeras? Taip, vienas iš daugelio. Prezidentas? Taip, tačiau taip pat vienas iš daugelio. Politikas? Taip, bet tik ne toks lemtingas kaip vyresniesiems. Jaunoji karta jau nesipoliarizavo į dvi senąsias stovyklas, daug geriau nei dvidešimtmečio senumo politikos ikonas prisimindama, pavyzdžiui, Rolandą Paksą.
Vienas iš politikų, tačiau kartu ir žmogus iš naujausiųjų laikų istorijos vadovėlio, partijos bičiulių prašomas vis sugrįžtantis iš poilsio. Kas tai, amžinai gyvas Šiaurės Korėjos vadas Kim Il-sungas? Kaip paaiškinti, kaip suprasti tokį nenuoseklumą? Tikiu, kad daugeliui vyresnių skaitytojų nesuprantama, kas gi čia ne taip. O jūs pabandykite įsivaizduoti Lietuvos Respublikos premjero kėdėje kokį Antaną, nesvarbu, Sniečkų ar Smetoną. Draugiškai besišnekučiuojantį su Gražuliu ir Valinsku, ir dar Uspaskichu. Su šampano taurėmis rankose... Nesutrikote? Arba jūs neturite vaizduotės, arba jūs tinkate misijai į Marsą...
Ateinant jaunajai kartai, gimusiai toje šalyje, kurioje dabar gyvename, TSRS, jos griuvimas ir visi po to sekę įvykiai tampa nebe atminimu, o archyvais. Dabar į juos pasuko ir Algirdas Mykolas Brazauskas. Amžiną jam atilsį...
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Kai išmirs senukai, vergovės laike bus jaunimas - lietuviukai tie, nes jis juk seniai jau išnerštas ir praskolintas. Gimiau toje TSRS, bet niekada nebuvo taip, kad duonos nebūtų, kad į teatrą negalėčiau nueiti ar knygą nusipirkti. Buvo neigiamų gal savybių, bet... jaučiausi saugesnė, nei dabar. Nes esu eurais užstatyta ir dar pensijos ilgai nematyti bus. Aš irgi padainuosiu iš šlagerio „Ji tolsta nuo manęs lyg laivas...“ O ledų juk buvo po 9 kapeikas, tik nespėdavo pagaminti, paklausa vasarą buvo didelė. Kas, kad dabar jų - ant kiekvieno kampo, o nusipirkti neina man, nors pasiusk :( Jūs, ponas Kirkilai, užjaučiu labai, to negalite suprasti, nes visada buvote sotus. O toks - alkano niekada nesupras.
Buvo vaisinių ledų ir po 6 kap.. Ir žvačkos po 15 kap.. Dar kartais išmesdavo mėsos. Nežinau, po kiek. Bet du kartus per mėnesį eidavome visa šeima prie parduotuvės. Atsistodavome į eilę maždaug 3 val. iki pradedant duoti. Eilė būdavo jau didžiulė. Kai pradėdavo duoti, tekdavo stovėti dar porą valandų, kol prieidavome. Gaudavome po 2 kg/asmeniui. Pasiimdavome mažiuką brolį, tai išeidavo cieli 8 kg! O dar žarnų visokių....
Tas laikotarpis nepraėjęs, kol nepraėjusi nomenklatūrinio-korupcinio kapitalizmo sistema, kai rezultatas daug mažiau svarbus už įsisavintus pinigus ir "otkatus", kai visuomenė niurna ant valdžios nepasivargindama pasidomėt, kas iš tikrųjų vyksta ir kaip tai būtų galima paveikti efektyviau, nei pusplytis į seimo langus. Bijau, kad ši sistema paveldima - prisimenu vienos merginos mintis apie jos bendrakursius būsimus teisininkus.
te-eip, neblogi buvo laikai. į užsienį važiuodavo tik su spec leidimais ir prižiūrimi kgb agentų, dantų gręžimo mašiną su rankove prisiminsiu visą likusį gyvenimą, valgyti turėdavom nes turėjom giminių kaime, bet ne visiems taip sekėsi, už anekdotus duodavo nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, buvo viena partija, nereikėjo sukti galvos už ką balsuosim, armija gynė mus nuo supuvusio kapitalizmo, į kurį kas sugebėdavo, tas ir nešdavo kudašių ... puikūs buvo laikai, ką ir bekalbėt ...
Ana Brada pamiršo, kad sovietmečiu duonos ne taip jau retai jau nebūdavo po 19.00-19.30 val. Išskyrus gal "kareivišką" - forminę, tokią rūgščią ir kietą. Ir tai ne provincijoje - Kaune. Ana Brada pamiršo, kad sovietmečiu į teatrą (į norimą, populiaresnį spektaklį) bilietus galėdavai gauti "po blatu"* arba pirkti permokėdamas prieš spektaklį iš perpardavinėtojų ("spekuliantų"). Ana Brada pamiršo, kad sovietmečiu rimtesnes knygas (enciklopedijas, literatūros klasikos rinkinius etc.) galėdavai nusipirkti iš anksto užsiprenumeravęs, o prenumeratą gauti - "po blatu"*. Tokios knygos. kaip "Drąsiųjų kelių", "Zenito" serijos ir panašios - tik "po blatu"*. Tiesa, laisvai galėdavai nusipirkti Markso "Kapitala", ir krūvą makulatūros - Lenino raštus, TSKP istoriją, TSKP suvažiavimų medžiagą ir gausybę rusiškų abejotinos vertės knygų. Teisybės dėlei - ir vieną kitą lietuvišką. Ana Brada pamiršo, kad sovietmečiu ledų būdavo po 9 kap. Tiesa - ne kasdien (kaip pati sako) ir ne visur. Žodžiu, teoriškai - būdavo, praktiškai - kaip pasisekdavo. Ir tie po 9 kap būdavo ne pačios aukščiausios kokybės. Geresni būdavo po 15-20 kap. O dabar nejau negalima nusipirkti "Cento" ledų po 0,39 Lt? Ar tai didelis kapitalas, net ir senjorui? Tai tiek iš "materialiosios gerovės" pusės. Apie moralę ir sąžinės laisvę beigi žmogaus teises verčiau nepradėsiu. Jei žmogus (-ysta) su nostalgija ilgisi tų vergovės laikų - vizą į Rusiją nesuku gauti. Staltiese Jums kelias.
*"po blatu" - pagal l. geras pažintis, pagal pažintis permokant ir t.t.
Yra paprasta socialinė teorija - norint paveikti visuomenę, reikia paveikti 10 proc. kurie daro įtaką visiems likusiems. Tai vat jau 9 dešimtmetyje manau buvo paveikti (sunaikinti) tie, kurie galėjo kitaip veikti nei reikia komunistams daugiau nei 10 proc. Pats gyvenau ir maniau, kad čia viskas gerai, tik vis žiūrint tuos nesibaigiančius filmus "pro voinu" niekaip nesusigaudydavau, kodėl ten taip visi aukojasi, kai situacija gyvenime sprendžiama visai kitaip :) Galiu netgi pasakyti, kodėl tėvai taip dūsauja dėl tų laikų - po karo tikrai ten buvo ne pyragai, tai tie kas išliko dauguma troško, kad tik ramiau pagyvent - ...
Zuzana. viskas gerai, ponas Kęstai. Tik keista, kad Jūs galite studentams sakyti, kad tai jau "archyvas". Manau, kad mūsų karta dar gyva. Ir iš viso, kas tai yra "archyvas" - nueisit ir pasiskaitysit apie tą laikotarpį bibliotekoje.... Ar Jums neatrodo, kad per mažai kalbame apie tą sovietinį periodą jaunajai kartai. Manau, kad tai baisi pamoka ir ne duok dieve, kad ji pasikartotų. Lengva viską užbraukti ir nunešti į archyvą. Manau žinodamas istoriją sugebėsi nekartoti klaidų. Visko iš naujo nebūna. P.S Algirdas Mykolas Brazauskas nebuvo prezidentas vienas iš kitų - jis buvo pirmasis prezidentas išrinktas tautos /tai ne archyvas, tai istorija/. Manau, kol mes neišmoksime gerbti vienas kito ir nesuprasime, kad negalime teisti kitų, nes ir patys būsime teisiami......sunku bus Lietuvoje.
















Nu jo. Panašiai ir aš galvoju, tik autorius viską taip gerai sudėliojo.