Panevėžyje ilgąjį savaitgalį šurmuliavo Lietuvos jaunimo dienos. Kas trejetą metų vykstantis renginys jau tampa mūsų katalikybės reiškiniu, kuris atspindi tam tikras tendencijas. Šios jaunimui skirtos dienos išsiskiria puikiomis sąlygomis jauniems žmonėms pagilinti tikėjimą, patirti bendrystę, įsitikinti, kad Bažnyčia yra daugiasluoksnė tikrovė.

Jaunimo dienos paliudijo, kad dialogas tarp Bažnyčios ir jaunimo įmanomas. Jei jaunam žmogui bus ištiesta ranka, su juo bus mezgamas pokalbis, o ne jam pateikiamas gero elgesio sąrašas, į jį bus kreipiamasi jam suprantama kalba, tuomet įvyks susitikimas. Būtent tai buvo galima patirti šį savaitgalį Panevėžyje.

Visų pirma verti pagiriamų žodžių mūsų ganytojai. Jie rodė tokio dialogo pavyzdį. Girdėjome tik raginimus sekti Kristumi, matėme buvimą su jaunais žmonėmis, nuoširdų jų entuziazmo skatinimą. Maža to, renginio šeimininkas Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas patraukė visus savo nuoširdžiu žavėjimusi jaunuoliais ir viešu pasidalijimu skausmu dėl besirengiančiųjų palikti kunigystę. Tai buvo gyvas liudijimas, kas džiugina vyskupo širdį, o kas – skaudina. Toks liudijimas paprasčiausiai negali palikti abejingo nė vieno atviros minties ir širdies žmogaus.

Kaip ir fenomenaliu tenka laikyti kunigų grupės „Sacerdos“ pasirodymą, ant kojų sukėlusį visą „Cido“ areną. Nepakartojamas įspūdis, kai keli kunigai gali paveikti keliatūkstantinę jaunimo auditoriją. Dainuojantys ir grojantys, kūrybinę energija trykštantys, nebijantys su jaunimu „pašėlioti“ kunigai vėl įrodė, kad galima būti šalia jauno žmogaus pačiais įvairiausais būdais, ir tai nežlugdo kunigo autoriteto.

Beje, buvimo ir krikščionškos žinios pristatymo būdai ne vienam galėjo pasirodyti nepriimtini. Plojimai, trankiais ritmais atliekamos giesmės, masiniai šokiai, besiplaikstančios vėliavos, skanduotės – tai raiška, kurios paprastai nesiejame su religiniu potyriu. Tačiau vertėtų pažymėti, kad žmogus, būdamas kūniška būtybė, Dievo garbinimo procese dalyvauja visa savo esybe. Jo vaizduotė ir juslės taip pat turi būti įtrauktos į šį vyksmą. Tai tampa dar aktualiau, kai kalbame apie jauną žmogų ir masinį renginį.

Kad toks priėjimas prie jaunimo yra vaisingas, patvirtina ir dar vienas dalykas. Dažnai sakoma, kad tokie tikėjimo festivaliai skatina jaunų žmonių paviršutiniškumą. Tačiau neišdildomą įspūdį palieka vaizdas per Susitaikinimo pamaldas, kai prie kunigų susidarė eilės norinčiųjų atlikti išpažintį. Teko sutikti kunigų, kurie jų klausė po tris valandas. Beje, šventės organizatoriams dėl to net teko pertvarkyti renginio grafiką. Vadinasi, kažkas giliai jauno žmogaus sieloje buvo sujudinta, kad jis niekieno neverčiamas sulenkė kelius atgailai.

Negalima nepastebėti ir to fakto, kad renginio organizatoriai taip pat jauni žmonės. Turint omenyje, kokių pastangų reikia tokiam organizaciniam triūsui, belieka nukelti kepurę prieš tuos, kurie netausodami jėgų ir laiko darė viską, kad šventė pavyktų. Juk už viso renginio slypi nemenka materialinė vertė, neretai neapčiuopiama ir nepastebima: dalyviai buvo apnakvyndinti, pamaitinti, nekilo jokių incidentų. Stulbina, kad didžioji dauguma šio darbo buvo atlikta savanoriškai.

Šventė baigėsi. O kas toliau? Žinoma, Dievui ir Bažnyčiai reikalingas kiekvienas žmogus, senas ar jaunas jis būtų. Tačiau jaunimas yra jos prioritetinė veikla, nes kalbama apie jos ateitį. Tad kas pasieks šių jaunų žmonių širdis šiandien, tai ir duos vaisių rytoj. Prisiminkime kardinolo Audrio Juozo Bačkio puikius žodžius, pasakytus Mišių homilijoje jaunimui: „Nepamirškite tos nuostabios bendrystės dvasios, kurią išgyvenate šiomis dienomis, ir sugrįžę į savo namus, parapijas, ieškokite būdų gyventi tikėjimu, nepalikite Kristaus vieno. Belskitės į klebonijų, vienuolynų, įvairių katalikiškų organizacijų ir judėjimų duris, kad jie padėtų jums gyventi Kristaus Kūno bendrystės dvasingumu.“

Perfrazuojant kardinolo žodžius norėtųsi pasakyti, jog svarbu, kad kunigai, vienuoliai, katalikiškų organizacijų ir judėjimų aktyvistai belstųsi į jaunų žmonių širdis. Evangelija yra tas raktas, kuriuo jas įmanoma atverti. Juk Lietuvos jaunimo dienos tapo vilties ženklu Bažnyčiai Lietuvoje. Belieka teisingai jį perskaityti.