Valstybinių prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuvių dieną Bernardinai.lt paprašė kun. Vaclovo Aliulio MIC, asmeniškai pažinojusio prezidentą, pasidalyti atsiminimais ir įžvalgomis ne tik apie garbųjį velionį, bet ir apie visuomenėje bei žiniasklaidoje atgarsį sukėlusią situaciją dėl kai kurių pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento laidotuvių aplinkybių.

Koks Prezidentas išliko Jūsų atmintyje?

Pirmiausia prisipažinsiu, kad niekada nebuvau „brazauskininkas“. Kita vertus, visada tą žmogų gerbiau ir mėginau suvokti, kodėl daugybė žmonių jį mėgo. Man regis, dėl liaudiškumo, dėl gaspadoriškumo. Nors į nepriklausomybės kelią jis atėjo tarytum patempiamas, ilgai kalbėjo apie kažkokį suverenitetą Sąjungos rėmuose, bet garbė jam, kad išdrįso atsiskirti nuo Maskvos partijos. Šiuo žygiu jis išgelbėjo didžiąją savo partijos dalį ir jos galimybes bei įtaką, bet svarbiausia, kad įžengėme į naują Lietuvos būvį be broliško kraujo praliejimo.

Labai keistai išėjo, kai po Maskvos pučo Lietuvos komunistų partija, nors ir prarado vadovavimo monopolį, bet jos rankose liko visi jos aktyvai, turtas ir kadrai, tuo tarpu besikuriančios demokratinės partijos viską turėjo pradėti nuo nulio. Man tuomet atrodė (ir dabar taip manau), kad tokia padėtis buvo visiškai priešinga demokratijai. Partija, kelis dešimtmečius kovojusi prieš demokratiją, demokratjos sąlygomis pasirodė privilegijuota.

Pamenu, kaip likus metams iki Nepriklasomybės paskelbimo vyko Sąjūdžio Seimo tarybos narių susitikimas su partijos CK biuro nariais. Ten Algirdas Mykolas išreiškė tokią mintį: „Kodėl iš mūsų nuolat reikalauja atgailos, atgailos, atgailos? Taigi tikintysis nueina prie klausyklos, pasisako nuodėmę, gauna išrišimą ir toliau jis ramus.“ Nenorėjau prieštarauti prie visos publikos, bet per pertauką priėjau ir pasakiau: „Gerbiamasis sekretoriau, ne taip jau viskas paprasta. Tikintysis pasisako per išpažintį, bet to neužtenka. Reikia žalą atitaisyti, šmeižtą atšaukti, pavogtą daiktą grąžinti, skriaudą atlyginti. Gerbiama jūsų partija padėjo Lietuvos nepriklausomybę nužudyti, tai dabar turi pareigą ir padėti ją atgaivinti.“ Gerbiamasis sekretorius labai įdėmiai išklausė, atrodo, jog šį tą ir įsidėmėjo. Nesakau, kad mano pastaba pakreipė jį šia kryptimi, bet gal padėjo, klausimams iškylant, pasiaiškinti ir prieš savo, ir prieš partijos sąžinę, kad tokia pareiga yra.  Kad apsisprendė už Nepriklausomybę ir pasirašė visu būriu ir partijos šalininkų rinktieji Aukščiausiosios Tarybos deputatai, buvo tikrai gerbtinas ir išmintingas žingsnis.

Jūs tiesiogiai dalyvavote ir grąžinant Vilniaus arkikatedrą tikintiesiems.

Prieš porą dienų Sąjūdžio iniciatyva tapęs Partijos CK pirmuoju sekretoriumi, A.M.Brazauskas tarė lemiamą žodį per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą 1988 m. spalio 22-osios vakarą, kai buvo paskelbta, kad rytoj rytą įvyks pamaldos Arkikatedroje. Kartu buvo priduriama, jog ir toliau bus galima vieną valandą per dieną tikintiesiems rytais naudotis Katedra, o toliau ji liks galerija.

Buvau įpareigotas pranešti suvažiavimui, kad vyskupai nesutinka eiti į Katedrą tik vienai valandai ir kad šv. Mišios bus aukojamos prie uždarų Katedros durų. Vyskupai ir visuomenės dauguma buvo įsitikinę, kad Katedra turi būti besąlygiškai sugrąžinta tikintiesiems. Liongino Šepečio atminimuose cituojamas tiesiog protokolinis Algimanto Zurbos užrašas, kaip buvo priimtas sprendimas. Paskelbus Vyskupų pareiškimą, kilo suvažiavime toks pritarimo gausmas, kad kažkuris iš dalyvavusiųjų partijos ir valstybės vadovų pasakė: „Vyrai, Katedros neišlaikysime.“ Tai reiškė, kad atėjo į suvažiavimą dar turėdami viltį kaip nors ją išlaikyti savo rankose. Tada, matyt, Algirdas Mykolas pasakė: „Tad grąžiname!“ Kitas vadovas suabejojo:  „Bet nebuvo CK biuro nutarimo“. A.M.Brazauskas padrąsino: „Bus ir biuras“, t.y. galima surašyti sprendimą  atgaline data.

Lionginas Šepetys iš lydinčio asmens gauna mažą popierėlį ir rašo pranešimą (kopija išspausdinta „Katalikų pasaulio“ žurnale): „Lietuvos TSR Vyriausybė, operatyviai reaguodama į visuomenės, tikinčiųjų pageidavimus, nutarė nuo 1988 m spalio 22 d. grąžinti Vilniaus katedrą (Paveikslų galeriją) Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. 1988.X.22.“ Justas Vincas Paleckis nunešė raštelį į prezidiumą, pirmininkaujantis Antanas Buračas perskaitė, ir kilo didžiulis entuziazmas. Su manim buvusi ses. Nijolė Sadūnaitė ir kiti nuėjome padėkoti A. Brazauskui ir jo kolegoms už tokį protingą sprendimą. Rytojaus dieną suvažiavime buvo paskelbta vyskupų padėka ne Vyriausybei (nes tai ne malonė), o Sąjūdžiui už pagalbą atgaunant Katedrą.

Kitą rytą įvyko tos pasakiškos Mišios Katedros aikštėje su kardinolo V. Sladkevičiaus pamokslu apie švintantį laisvės žygį ir įspėjimą nelipti vieni kitiems ant kulnų, kad mokėtume laukti ir augti. „Laukti ir augti“ – kaip programa.  Kad A.M. Brazauskas pirmas ryžosi sprendimui sugrąžinti Katedrą, to neišbrauksi. Ir vėliau sprendžiant Bažnyčios klausimus jo balsas dažniausiai būdavo palankus. Viskam, ką įstatymai leidžia Bažnyčios naudai, jis pritardavo, taip pat ir materialinės paramos klausimais.

Jūs pats nemažai bendravote su velioniu A.M. Brazausku. Koks jis buvo žmogus ir katalikas?

Sakyčiau, velionis tikrai buvo gerų tėvų vaikas. Nežinau formalaus santykio, bet širdies gilumoje – išties lietuviškos ir katalikiškos kultūros auklėtinis. Jis gerai jausdavosi kardinolo Vincento Sladkevičiaus draugijoje. Kardinolas gerbė jį už demokratiškumą ir už gerus tėvus, kurie Kaišiadoryse gyveno ir artimai bendravo su kardinolu, įtraukė ir sūnų.

Kai pasitaikydavo man su velioniu susitikti, jausdavomės geri pažįstami. Kažkuria proga yra pareiškęs, jog pasitiki mano išmanymu dėl įstatymų, liečiančių Bažnyčios reikalus. Iš abiejų pusių santykis buvo laisvas ir pagarbus. Vienas mano sūnėnas, daug metų dirbęs maisto pramonėje, pasakoja apie susitikimus senais senais laikais, kai velionis dirbo kažkurioje Respublikos maisto žinyboje: „Neoficialus, žmogiškai bendraujantis“.

Man artimai aplinkai labiausiai kliudė tai, kad drauge su A. M.Brazausku savo postus išlaikė senoji nomenklatūra ir labai daug „senojo kvapo“ liko atgimstančioje Lietuvoje. Kita vertus, nelabai daug buvo naujų tikrai pasirengusių žmonių, kurie būtų galėję viską perimti ir kitaip tvarkyti. Tikrai ne man spręsti, ar galėjo būti kitaip.

Ką galvojate apie kilusį nepasitenkinimą Vilniaus kurijos sprendimu aukoti šv. Mišias už Prezidentą be jo karsto?

Nuo tarnybos Romoje pradžios (1993) nedalyvauju jokiuose Lietuvos bažnytinės vyresnybės sprendimuose ir nieko nežinau apie šio sprendimo motyvus. Suprantu, kad hierarchams nebuvo lengva spręsti, nes numatė didelį suirzimą visuomenėje ir dėl tokio, ir dėl kitokio sprendimo. Teigiamo sprendimo atveju nebūtume išvengę priekaištų, kad Bažnyčia pataikauja valstybės galingiesiems. Nors žmogus ir padaręs nemažai gero Bažnyčiai, bet ne viskas jo gyvenimo istorijoje atitiko Bažnyčios lūkesčius. Galbūt čia slypi nesusipratimo priežastis.

Girdime, kad garbusis velionis prieš mirtį priėmė Ligonių sakramentus, tad pagal Bažnyčios įstatymus yra gavęs atleidimą ir turi teisę į pilną bažnytinį palaidojimą, deramą kiekvienam tikinčiajam, ne mažiau – atsakingam valstybės veikėjui. Nors nėra bendros taisyklės nešti karstą į bažnyčią, tai toli gražu nedraudžiama ir priklauso nuo vietos sąlygų ir papročių. Bet juk palaidojimo su bažnytinėmis apeigomis niekas ir neatsisako suteikti, tik klausimas, ar artimieji sutiks jį priimti, kai sukeltas toks triukšmas. Irena Degutienė gražiai pasakė: „Vyriausybė nenustatinės, kaip Bažnyčiai tvarkytis – priimame tą sprendimą, kuris vis dėlto netrukdys man nueiti į pamaldas.“

Ketvirtadienį 9 val. Katedroje jos įvyks su visu deramu iškilmingumu ir visomis maldomis, kurių tikrai reikia pagal mūsų tikėjimo mokslą palydint žmogų į amžinybę. Ar karstas bus atneštas, ar ne – nėra esminis dalykas. Tai tik išorinis ženklas, kuris nėra lemtingas dvasiniu požiūriu. Gali džiaugtis visi Bažnyčios nedraugai, kurie piktindavosi valstybės vadovų dalyvavimu pamaldose per didžiąsias tautines ir valstybines šventes. Dauguma tikinčiųjų, manau, laukė maloningumo ir bažnyčios svetingumo. Jeigu Vyskupų konferencijos vadovybė būtų ieškojusi populiarumo, tikriausiai būtų leidusi velionį per pamaldas šarvoti bažnyčioje. Tai būtų netgi savotiška reklama – esą ir jūs visi, tokie ir kitokie. pamąstykite, gal ir jums Bažnyčios reikia! Matyt, sprendimas priimtas ne propagandos sumetimais.

Pasigendame aiškaus ir paprasto paaiškinimo dėl sprendimo motyvų. Manau, sprendimo paaiškinimas būtų suteikęs aiškumo, nebūtų kilę tiek daug gandų ir spėliojimų, kurie visada įneša šiukšlių. Juk visada geriau, kai atvirai bendraujama su tikinčia liaudimi. Ir ne tik šiuo atveju. Kartais manoma, kad žmonės vis tiek nesupras. Kai kas nesupras, bet bus daug protingų žmonių, kurie supras. Tokį dalyką skelbiant  keblu, jei tenka ką nors neigiamo priminti apie velionį. Juk galioja posakis „Aut bene, aut nihil“ – apie mirusį kalbėk tik gerai, arba nieko. Galbūt Bažnyčia turėjo motyvų būti nepatenkinta velionio gyvenimo stiliumi ar jo kai kuriais pasirinkimais. Bet juk bent individuali atgaila atlikta.

Gaila, kad praleista galimybė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pasireikšti ne tiek formaliu, kiek žmogišku ir motinišku veidu.

Kalbino S. Žiugždaitė